Fermentuota arbata

Vakar vienas sutiktas žmogus sukėlė ypatingo šaltumo pojūtį, būna juk taip… Ir tuomet prisiminiau apie žiemą ir kas tą šaltumo jausmą šalina. Ogi arbata! Bet ne bet kokia, prisipažinsiu, jau labai daug metų negeriu jokių pirktinių arbatų, o vaistines tik tuomet, kai to reikia sveikatai. Žvilgtelėjau į kalendorių ir supratau, kad visi ženklai sakė tą patį – laikas rinkti kai kurių augalų lapus ir ruošti arbatas. Ir šiandien nuo ankstaus ryto jau braidžiojau po mišką su terbele 🙂

Birželis – pats palankiausias mėnuo įvairiausių lapų žieminei arbatai ruošimui. Noriu pasidalinti su jumis net dvejais atradimais kaip paruošti arbatas, kad jos atsiskleistų pačiais spalvingiausiais aromatais.

Fermentacijos sąvoką dažnai suprantame kaip rauginimą ar sūrio gamybą, tačiau yra vienas arbatų ruošimo būdas, turintis tą patį pavadinimą. Fermentuota arbata išties turi žymiai stipresnį aromatą, nei tiesiog džiovinta, o paruošima nesudėtingas.

Prisirenku lapų. Žemuogių. Lazdynų. Juodųjų serbentų. Aviečių. Mėlynių. Vynuogių.

Renku tik jaunus lapus. Parsineštus iš miško ar sodo paskleidžiu ant stalo, pasiruošiu švarių stiklainių ir dangtelių ir pradedu labai paprastą procedūrą. Imu po 3-5 lapus ir juos delnuose patrinu ir susuku į kamuoliuką. Jį dedu į stiklainį, ten pat ir visus sekančius. Stiklainyje turėtų būti kuo mažiau oro tarpų, todėl dedant lapus, vis paspaudžiu šaukštu. Užpildžius stiklainį, užsuku dangtelį ir stiklainį trims dienoms palieku tamsioje vietoje. Tai ir yra fermentacijos laikas. Po trijų dienų lapus ištraukiu iš stiklainių, paskleidžiu ant popieriumi išklotos kepimo skardos ir dedu į orkaitę džiovinti. Tai darau 50-60 C temperatūroje, pravėrusi orkaitės dureles. Džiovinimo laikas priklauso nuo lapų dydžio ir sulčių juose kiekio. Kartais užtrunku 8 valandas, o kartais reikia ir gerokai daugiau laiko.

Anksčiau darydavau lapų mišinius, tačiau prieš kelis metus sumaniau, kad yra žymiai smagiau vaišinti svečius ar patiems gerti vis kitokio aromato arbatas. Pvz. vynuogių-mėlynių, ar aviečių-lazdynų, juodųjų serbentų-žemuogių. Todėl kiekvieną rūšį laikau atskiruose popieriniuose maišeliuose

O antras atradimas – džiovintų lapų laikymas šaldytuve. Idėja kilo iš reikalo, mat gyvenant prie miško, beveik neįmanoma atsiginti maisto kandžių. Jos pralenda per mikro plyšelius dangteliuose, prakanda popierų, todėl vis būdavo bais’ gaila atsidaryti lapų ruošinį ir rasti jame kandžių paliktus ne itin malonius pėdsakus. Todėl maišelius sudėjau į šaldytuvo stalčių ir… atradau, kad šaltai laikoma arbata įgyja dar intensyvesnį skonį. Nežinau kodėl, ir nesigilinu, svarbu, kad tai skaniau ir be nuostolių.

Ragaujame pirmą kartą tik lapkrity, nebent spalis atnešą kokį slogutį, tačiau Kalėdiniu laikotarpiu ir likusią žiemą geriame šias arbatas kelis kartus per savaitę. Ne dažniau, nes visgi šie gamtos skoniai turėtų būti naudojami saikingai.

Ir tai yra nuostabi Kalėdinė dovana mums svarbiems žmonėms.