Būna dienų lyg tyčia… Šiandien ūkanotą rytą leidau paupy – rinkau eglių ir pušų ūglius, raskilas, rūgštynes. Bet ir nuotaika rūgšti it rūgštynė buvo, ir ūkas galvoje… Spalvos ir net Nerin sugriuvusių medžių užtvankų keliamas, visad mielas vandens šniokštimas, nepadėjo. Braidžiau labiau dėl blogų minčių išblaškymo, kol saulė nepasirideno gerokai aukščiau ir liepė pienių žiedams išsiskleisti visu dydžiu. Ir tuomet griuvau į tą geltonumą ir, konkuruodama su bitėmis ir kamanėmis, uodžiau nektaro kvapą, ir aprimau tiek, kad gegutės kukavimas keliskart buvo smarkiai pritilęs – sugebėjau nusnūsti. Kelios akimirkos miego gamtoje išties atstoja kelias nakties miego valandas, ypač po nemiegotos nakties. Parmyniau dviratį su krepšiu gėrio žymiai žvalesnė.
Pienes sudėjau džiūti, kaip kad jau esu rašiusi – žiedlapiai yra tobulas prieskonis.
O stikliniame inde, ką jau irgi esu rašiusi – išlydžiau sviesto, t.y. pagaminau ghee.
Ir kaip jau išbandyta, bet neaprašyta – sujungiau abu produktus į vieną, nes pernykštis ragautas sviestas tikrai sužavėjo. Jis turi tik vieną trūkumą, jo nevalia dėti į keptuvę kepant bulves, bet jei kepsite skystą kiaušinį – žiedlapių aromatas dar labiau atsiskleis.
Būtinai pabandykite, įtariu, kad liksite maloniai nustebę.
Kaip ruošti pienes rasite čia.
Kaip lydyti sviestą rasite čia.
Pienes į sviestą reiktų dėti jam ataušus, bet dar nesukietėjus, kad maišant tolygiai pasiskirstytų. 250 ml sviesto reikia dviejų žiupsnių žiedlapių.
Esu skaičiusi Ievos Slėnio poste apie dar vieną ingredientą – citriną, jos žievelę ir sultis šiame svieste, bet man labaiu patiko mono prieskonis.
Ragaukit ir dalinkitės įspūdžiais.
