Kai pirmą kartą išgirdau lietuvišką šios daržovės pavadinimą – kininis bastutis – pagalvojau apie mažutį visad besišypsantį kinietį, besibastantį po pasaulį. Bet gal ir ne šiaip sau asociacija, juk šio žalėsio mūsuose dar ne dažnas yra ir ragavęs. Ir nė kiek tuo nesistebiu, juk bastučio bet kur nenusipirksi. Džiugu, kad kai kurie ūkininkai jau puošia prekystalius šiomis daržovėmis, o jos tikrai puošnios, tarsi Pekino kopūsto nuotakos.
Pirma pažintis su bastučiu mano virtuvėje įvyko prieš keturis metus, kai grįžtant iš klajonių po kaimyninę Lenkiją, viename prekybos centrų pamačiau šį grožį ir nejučia įmečiau porą jų krepšin. Tuomet perverčiau visus puslapius, kuriuose rašoma, ką ir kaip paruošti iš Pak Choi ar Bok Choy – tokie jo platesnio pasaulio pavadinimai. Vienas gardžiausių buvo česnakiniame svieste kepintos per pusę pjautos gūžės su pomidorų tyre.
Tuomet sekė dar vienas etapas, iš Kinijos (kad būtų kuo tikriau) atsisiunčiau didelį poką bastučių sėklų ir nė nesulaukusi pavasario bandžiau jas daiginti ant palangės. Šnipštas. Pavasarį irgi, ir vasarą… Nepavyko sudaiginti ir lietuviškoje pakuotėje pirktų sėklų, todėl eilinį kartą pamaniau, kad paliksiu šį darbą jį išmanantiems, o aš mieliau iš užaugintų ką pagaminsiu.
Ir štai tuomet prisiminiau apie vieną savo pomėgių – antrą daržovių gyvenimą, nuo vėlyvo rudens iki ankstaus pavasario visų nupjaunamų daržovių galus merkiu į specialią lėkštę, kurioje išauga gardieji lapkočiai. Todėl vieną bastutį išdarinėjau kiek kitaip, nei prieš tai gamintus – nuskabiau stiebus ir palikau šerdį, kurią kelioms dienoms merkiau į vandenį, o po to įsodinau į purią kompostinę žemę. Ir po mėnesio jau turėjau… naują bastutį. Žaidimas, sakysite, bet aš virtuvėje žaidžiu. Ir jei į šiuos žaidimus įtrauksite vaikus, bus puiki edukacija, leisianti vaikams stebėti gamtos virsmus ant palangės.
Ir dar vienas atradimas – mano mylima fermentacija, žinoma. Ruošiant mūsų mėgstamiausią patiekalą, žalioji lapų dalis nenaudojama, o tokį gėrį atiduoti vištaitėms ranka irgi nekilo, todėl lapai sugulė į stiklainį su druskos tirpalu ir daug česnako, o po savaitės į juos sukau tepamą sūrį su džiovintais pomidorais, nufotografuoti šansų nebuvo 🙂
O galiausiai receptas, kaskart atsibastantis į keptuvę, kai tik namie atsiranda bastutis.
1 didesnis kininis bastutis
4 skiltelės česnako
1 šaukštas lydyto sviesto
0,5 šaukštelio rupios druskos
Puodelis moliūgų rupinių
1 šaukštas moliūgų sėklų aliejaus
Daugeliui dar negirdėtas žodis rupiniai – tai yra išspaudos, liekančios po aliejaus gamybos, tai labai vertingas baltyminis produktas, puikiai pakeičiantis maltus džiūvėsėlius. Tačiau kol kas prekyboje jų nėra gausu, todėl galima naudoti maltas moliūgų sėklas ar įprastus džiūvėsėlius.
Bastučio kotų baltąją dalį išplaunu po tekančiu vandeniu ir palieku ant rankšluosčio apdžiūti. Tuo metu nulupu česnako skilteles ir supjaustau plonais griežinėliais. Kotus taipogi supjaustau 2 cm pločio riekelėmis. Keptuvėje gerai įkaitinu sviestą ir sudedu česnakus, minutę – dvi maišant pakepinu, suberiu bastučius, pasūdau, suberiu rupinius ir nemažinant kaitros vis pamaišant kepu dar 5 minutes. Supilu moliūgų aliejų, dengiu dangtį, išjungiu kaitrą ir palieku bent 10 minučių skonių brandai.
Valgome kaip karštą patiekalą, kartais tiekiu kaip garnyrą paukštienai ar žuviai.
O bastučius augina ir parduoda Amšiejų ūkis