Visada nepaprastai džiaugiuosi naujomis pažintimis. Vienos jų taip ir pasibaigia – pora žodžių, kitos išsivysto į pažintis, o kartais netgi draugystę. Galiu paneigti mitą, kad po keturiasdešimties naujų draugų nebeatsiranda, bet man svarbiausia pažinčių dalis – patirčių mainai. Kartais net keli žodžiai išsivysto į idėją, mintį, veiksmą, džiugu, kad ir mano idėjos kai kuriuos veža.
O naujausia pažintis ir patirtis buvo ypatingai gausi naujų minčių, mat buvau pakviesta į Lietuvos vartotojų instituto renginį apie tvarų maisto vartojimą. Tvarus, išvertus į kasdienę kalbą, būtų taupus arba tiesiog – nešvaistomas, sunaudojamas be atliekų. Šia tema rašau jau seniai, ir tai yra mano gyvenimo būdas, kurį pradėjau gyventi tuomet, kai padarėme „dingau” iš miesto į gamtą, kai kieme atsirado vištaitės, iš ūkių atsivežtos daržovės ir tikri miltai, pradėjau kepti duoną ir spausti aliejų, o jų išspaudomis lesinti kiaušinių ridentojas. Kompostas ar piktžolių raugas kaip žalioji trąša man jau tapo vieninteliais pagalbininkais, auginant daržoves ir vynuoges… Ir gal sustosiu pasakoti, nes šia tema galėčiau rašyti ištisas paklodes, o virtuvės istorijoms labiau tinka receptai 🙂
Renginio praktinė dalis buvo ispaniška, tad nė kiek nekeista, kad vienas patiekalų buvo paelija. Tai ispanų tradicinis patiekalas, kurio, pasirodo, niekada nemokėjau teisingai pagaminti. Niekada nepuoselėjau vilčių, kad Lietuvoje pirkti maisto produktai bus tokie patys gardūs, kaip ir Ispanijoje, tad karts nuo karto pagamindavau ryžių, daržovių ir paukštienos/jūrų gėrybių troškinuką, būtinai nuspalvindama jį ciberžole. Bet kai renginio metu pagaliau pamačiau kaip virtuvės profas gamina paeliją, supratau ką dariau ne taip. Jei ir jums kartais norisi šio gardumyno – prašome, dalinuosi gamybos būdu.
Paelijos pagrindas yra ryžiai ir jūrų gėrybės, kuo geografiškai toliau nuo jūros, tuo daugiau Ispanijoje naudojama paukštienos, ir mūsų namuose labiausiai mėgstamas ir yra šis, su vištiena. Drąsiai keiskite/varijuokite, jei kažko nemėgstate.
1 didelei keptuvei paelijos pasiruošiu:
1 vištienos krūtinėlę ar 400 g vidinės filė
0,5 kg šaldytų jūrų gėrybių mikso
300 g ilgagrūdžių plikytų ryžių
1 jauną cukiniją
1 nedidelį svogūną
10 vyšninių pomidorų
Ciberžolės, druskos, maltų aitriųjų pipirų, aliejaus kepimui
Kadangi paelija nėra griežtos receptūros patiekalas, cukiniją galima keisti baklažanu, naudoti vienos rūšies jūros gėrybes, papildomai dėti raudonos paprikos.
Pirmiausiai pasiruošiu sultinį. Vištieną, pjaustytą nedideliais gabaliukais, sudedu į puodą su verdančiu vandeniu, jo reikės apie 1 litro. Jokių prieskonių nededu. Verdu kuo trumpiau, kad vištiena liktų minkšta. Nedideliais gabaliukais supjaustau cukiniją ir svogūną.
Keptuvėje įkaitinu aliejų, iš sultinio išgriebtus vištienos gabaliukus ir svogūną, kepu, kol jis suminkštėja. Sudedu atšildytas jūros gėrybes, cukiniją, apkepu dar kelias minutes. Ryžius suberiu į patogų matuoti indą, beriu į keptuvę, 2-3 minutes apkepu. Sultinį iš puodo pilu į tą patį indą, kuriuo matavau ryžius, sultinio reikia 2 kartus tiek, kiek buvo ryžių – jei jų buvo 1 puodelis, tai sultinio reiks 2.
Pamaišau, pasūdau, sudedu prieskonius, pomidoriukus, dengiu dangtį, ugnį sumažinu iki minimalios ir palieku 17-kai minučių. Magiškas skaičius, bet per būtent tiek mano paelija būna teisinga, ryžiai lieka tvirti, nepanašūs į košę.
Stengiuosi paeliją gaminti prieš pat valgant, kad nereikėtų šildyti, nors kai kurie mano valgytojai labiau mėgsta orkaitėje pašildytą, gerai apskrudintą paeliją. Bet čia kaip ir su cepelinais…
Tiekiu iškarto be jokių papildomų priedų.
