Byra jau paskutiniai bijūnų žiedlapiai, tad skubu juos rinkti, džiovinti ir… virti pagardą. Pernai galutinai ištobulintą ir išbaigtą, tad jau galiu pasidalinti nuostabaus penkių skonių atradimu, kurį ne vienas ragavęs pavadino lietuvišku sojos padažu 🙂 Aš linkusi daiktus vadinti savo vardais, tad lieku prie bijūnų pagardo arba padažo, nes jis pagardina keptos žuvies ar paukštienos patiekalus, nudažo salotų užpilus.
Bijūnus perdirbimui kerpu nuo šakų, namuose nuskinu žiedlapius, gražiausius atidedu arbatai, apvytusius ar truputį parudavusius – pagardui ir kvepalams. Beje, baltuosius žiedus naudoju tik kvepalams.
Pagardui žiedlapius suberiu į didelį puodą ir užpilu dukart tiek vandens, kiek buvo jų tūrio inde. Kiek tai litrų vandens irgi svarbu žinoti, nes pagal tai skaičiuoju ir kitus priedus. Kaičiu mažiausią ugnį ir, kartais pamaišant, verdu apie 6 – 8 valandas, skystis turi tapti labai tamsus. Tuomet žiedlapius nukošiu, paskaičiuoju kiek gavau litrų skysčio ir grąžinu į puodą.
1 litrui nuoviro skaičiuoju:
300 g rudojo cukraus
60 g rupios druskos
1 vidutinę citriną
1 g pektino (galima keisti 30 g bulvių arba kukurūzų krakmolo)
1 šaukštelį aitriosios paprikos miltelių
Puodą su skysčiu vėl užkaičiu, užvirus suberiu cukrų, sumaišytą su pektinu ir druską ir maišau, kol ištirpsta. Jei naudoju krakmolą, beriu jį į nedidelį indą užpilu keliais šaukštais skysčio iš puodo, kruopšiai išmaišau, jei visgi susidaro gumuliukai, juos pertinu per sietelį. Gautą košę sudedu į puodą, įmaišau į pagardą, išspaudžiu citrinos sultis, supilu jas į puodą ir galiausiai įberiu aitrios paprikos miltelių. Viską paverdu dar apie 5 minutes, išjungiu ugnį ir dengiu puodą dangčiu. Leidžiu pailsėti 10-15 minučių.
Pilstau į buteliukus ar stiklainius dar karštą, sandariai uždarau ir palieku atvėsti.
Sveiki. Įdomus receptas, galbūt net bus išbandytas 🙂 Eigoje minit imbierą, bet sudėtyje jo nėra.
Miela Onutė, dėkui už budrią akį ir pastabą, įsivėlė imbieras iš kito recepto 🙂 Pataisiau.