Fermentuota mėtų arbata

 
Dažnas klausia kokiu tikslu yra fermentuojamos vaistažolės ar kvapniosios žolės. Atsakymas itin paprastas – tokiu būdu ruošiamos žolės atskleidžia žymiai stipresnius aromatus ir skonius. Vaistažoles ir lapus rekomenduojama rinki vasaros pradžioje, tačiau mūsų darželių mėtos gali būti skinamos ir ruošiamos iki pat šalnų.
Mėtų lapai nuskabomi nuo stiebo ir sudedami į gilų indą. Imant po saujelę, lapai trinami tarp delnų ir suvoliojami į nedidelį kamuoliuką. Jis dedamas į sandariai uždaromą stiklainį, taip pat ir sekantis ir visi likę, vis paspaudžiant, kad liktų kuo mačiau oro tarpų. Didelis indas lapų puikiai telpa į pusės litro talpos stiklainį.

Toliau skaityti „Fermentuota mėtų arbata”

Burokėlių sunkoje fermentuoti kiaušiniai

Maisto vartojimo kultūra įgauna didelį pagreitį, vis dažniau skatinamas antrinis produktų vartojimas, t.y. maksimalus suvartojimas. Pvz. marinuotų agurkų skystyje galima mirkyti mėsą griliui, sužiedėjusią duoną įtarkuoti į sriubą, bejuoduojančius pievagrybius apvirti ir sudėti šaldiklin iki sekančio troškinio ir t.t. ir pan.
O man visada būdavo gaila skysčio, kuriame fermentavosi daržovės. Gerti jis ne itin gardus, bet išeitis buvo surasta, tai – virti kiaušiniai, fermentuoti sunkoje, kurioje buvo rauginti burokėliai. Gaunamas itin gurmaniškas tiek skoniu, tiek vaizdu lėkštėje patiekalas.

Toliau skaityti „Burokėlių sunkoje fermentuoti kiaušiniai”

Kininis bastutis ir ką su juo veikti

Kai pirmą kartą išgirdau lietuvišką šios daržovės pavadinimą – kininis bastutis – pagalvojau apie mažutį visad besišypsantį kinietį, besibastantį po pasaulį. Bet gal ir ne šiaip sau asociacija, juk šio žalėsio mūsuose dar ne dažnas yra ir ragavęs. Ir nė kiek tuo nesistebiu, juk bastučio bet kur nenusipirksi. Džiugu, kad kai kurie ūkininkai jau puošia prekystalius šiomis daržovėmis, o jos tikrai puošnios, tarsi Pekino kopūsto nuotakos.

Pirma pažintis su bastučiu mano virtuvėje įvyko prieš keturis metus, kai grįžtant iš klajonių po kaimyninę Lenkiją, viename prekybos centrų pamačiau šį grožį ir nejučia įmečiau porą jų krepšin. Tuomet perverčiau visus puslapius, kuriuose rašoma, ką ir kaip paruošti iš Pak Choi ar Bok Choy – tokie jo platesnio pasaulio pavadinimai. Vienas gardžiausių buvo česnakiniame svieste kepintos per pusę pjautos gūžės su pomidorų tyre.  Toliau skaityti „Kininis bastutis ir ką su juo veikti”

Cukinijų blynai su šonine

Pasipylė derlius šiemet, ohoho. Bet ne pas mane 🙂 Aš daržų neauginu, tik šiltnaminius agurkus ir… vynuoges. Visa kita mano pušyne tiesiog neauga, gerą dešimtmetį bandžiau nurūgštinti begaliniais spyglių kiekiais žemę klojančių spyglių pasekmes kalkėmis ir dolomitmilčiais – bergždžias reikalas. Todėl nutariau koncentruoti savo laiką ir žinias į tai, kas duoda gerą rezultatą – spausti aliejus ir rupinius, gaminti pagardus, rauginti ir marinuoti daržoves, ir tą rezultatą mainyti į daržoves ir vaisius, kurie auga draugų ar ūkininkų laukuose bei soduose. Kitaip tariant, skatinti tikruosius ūkinius mainus. Juose nedalyvauja pinigai, bet dalyvauja nuostabūs žmonės, ir geros emocijos, kurių už jokį pinigą nenusipirksi.

O šios derlingos vasaros įrodymas – gausybė cukinijų pasiūlymų ūkinių mainų programoje. Kiekvieną vasarą gardžiuojamės riekelėmis su česnaku ir sūriu, kugeliu, statinaitėmis daržovių padaže, marinuotomis juostomis, užraugiu kelioliką stiklainių žiemai, iškepu pyragų ir keksiukų. Ir būtinai šių blynų,

Sočiai pamaitinti du suaugusius valgytojus galima iš:

Toliau skaityti „Cukinijų blynai su šonine”

Naminis lavašas

Pažintis su lavašu mano gyvenime įvyko pakankamai senai, kai Lietuvoje jais dar nė nekvepėjo. Po anuometinę sąjungą pasivažinėti neteko, todėl pietų šalių virtuvės buvo tarsi mitai. Bet besibaigiant devintam dešimtmečiui dirbau kruiziniuose laivuose, viename maršrutų pastoviai sukdavome į Stambulo ir Kušadasi uostus, maistas amerikiečių laineriuose būdavo šaldytas, net daržovės, o patiekalai iš jų prėski, todėl laistomi samčiais padažų. Ne mano maistas… Todėl skrandis vis prašydavo ko nors tikro ir šviežio. Graikijos ar Italijos uostuose nė nekildavo klausimas ką rinktis iš meniu, tačiau turkų virtuvė man buvo visiškai nepažįstama. Ir štai tuomet atradau lavašą, kuris būdavo salotų, visų sriubų ar kebabų palydovas. Nuo pat pažinties beveik nebesiskiriu su juo, nuo pakepintų ant grotelių iki suktinukų, dažniausiai lavašų nusiperku mugėse ar vienoje parduotuvėje Manto g., bet jei jau nėr noro kažkur vairuoti, imu ir išsikepu jų pati. Labai greitai, labai paprastai ir žinant ką aš ar mano svečiai valgome. Pastaruoju metu pamėgau spelta miltus, ir lavašui jie itin tinkami.

10 lavašų iškepu iš: Toliau skaityti „Naminis lavašas”

Mišinys sausam daržovių rauginimui

Įsimylėti galima ne tik žmogų, šio jausmo labai daug virtuvėje. Juk visi turime mylimiausius patiekalus, prieskonius, gėrimus. Ir kai jau rodosi, kad viską gyvenime esi ragavęs, vieną dieną ima ir pasibeldžia kokia idomesnė receptūra, pabandai ir… sulinksta keliai, kramtai užsimerkus, nes kažkodėl užsimerkus labiau skanu. Niekada nesupratau kodėl 🙂

Sausą agurkų rauginimą gaminu jau senokai, pradėjau kartu su tuomet visiška naujove – rauginimu plastiko maišeliuose. Tačiau ko jau ko, bet plastiko nebuvau įsimylėjusi niekada (na gerai, maža išimtis – iš flomasterių vaikystėje gamindavausi auskarus, kol neturėjau tikrų skylių auskarams). Todėl atradau rauginimą garpuodyje ar kitame labai sandariame inde.

Ir viskas būtų labai elementaru, jei į puodą pernai vasarą vietoje agurkų nebūtų papuolę pomidorai. Dėl paskutinio ragaujamo buvo kilęs erzelis ir pakvipo muštynėmis, bet ačiū d. namuose yra peilis, supjaustėm į reikiamą riekelių skaičių ir visi net nekąsdami susigrūdome savo dalis burnosna. Va tuomet ir linko keliai… užsimerkus…

Ir tada man kilo mintis, kad reikia pasigaminti lapų ir krapų skėčių ruošinio žiemai, Toliau skaityti „Mišinys sausam daržovių rauginimui”

Raugintos agurkų juostos žiemai

Šiandien be ilgų įžangų, mat labai karšta…

Tokios dienos mano virtuvėje skiriamos konservavimui, ypač, jei kažkas už tave surenka agurkus šiltnamy, kuriame turbūt +60 C. Ačiū vyrui – didvyriui, man tai mirtina temperatūra…

Nenuostabu, kad šiltnamis pilnas peraugusių agurkų, bet kaip visad – verčiam negatyvą pozityvu 🙂 Lupu juos, ketvirčiuoju, išpjaunu sėklas ir gautas juostas raugiu. Gamybos receptas jau tapęs klasika, kadaise mano aprašytas čia su nepjaustytais agurkais, puikus daugeliu aspektų, gaminant ir žiemą ragaujant suprasite kodėl. Naujiena tik mano sumanytas būdas suvartoti peraugusius agurkus.

Kadangi sulaukiu daug klausimų iš bandžiusių gaminti, įkeliu foto kaip turi atrodyti agurkai, tinkami šiam receptui. Jie turi būti smarkiai peraugę ir jau rudi, jei gaminsite peraugusius, bet dar žaliu agurkus, jie gali ištižti.

Toliau skaityti „Raugintos agurkų juostos žiemai”

Dvi silkės – du paruošimo būdai

Šių metų atradimas – žuvis. Kepta orkaitėje, ant laužo, žuvienė su kokosų pienu ir grietinėle, rūkytas kapitonas ir strimėlė Klaipėdos žuvų turguj, riebioji gardžioji Linos iš Palangos dovanų siųsta silkė… Apie pastarąją šiandien plačiau.

Žodį „češkavonė” sužinojau sąlyginai neseniai, bendraudama su lenkų kilmės žmonėmis apie jų virtuvės subtilumus, o vėliau ir su rusais, kurie šį užkandį vadina straganina. Kaip šaldiklyje saugoti ir turėti visad ant sviestu pateptos duonos pasiruošusios keliauti skumbrės, jau esu rašiusi čia. Bet kadaise pabandžiau taip pat ruošti silkę – man asmeniškai skonis patiko dar labiau, nes ji irgi turi riebumo, tačiau neturi specifinio poskonio, kuriuo didžiuojasi skumbrė. Žodžiu, dabar mano šaldiklyje visada yra abiejų žuvų užkandžio.

O antrasis atradimas – foršmako ar dar kitaip vadinavo silkės kapotinio tolimas pusbrolis. Gaminant tikrąjį, pagal litvakų recetūras, visada bambėdavau, nes malant silkę užsikimšdavo mėsmalė, kaskart išrinkinėdama ‘niolika detalių kartodavau sau, kad daugiau šios patrovos ant mano stalo nebus. Bet namiškiai bent kas pusę metų vis primindavo, kad „jau norim”, todėl… Bandžiau malti virtuvės kombaino peiliais – gavosi košė, tiek išvaizda, tiek skoniu. O praeitą žiemą, tamsią dieną, kai viskas vyksta sulėtintai, pamaniau – jei jau kapotinis, tai gal reikia sukapoti? O gal net sutarkuoti? 🙂 Laiko turėjau į valias, produktų irgi, todėl didžiausiu ir aštriausiu peiliu ir „burokine” tarka smulkinau produktus ir likau labaaaaai patenkinta. Viskuo.

Taigi jei jau užsuku į mėgstamą žuvies parduotuvėlę, imu dvi didesnes silkes (sūdytas, su galvomis) ir visad pasiruošiu tiek češkavonės, tiek kapotinio. Papildomai reikia: Toliau skaityti „Dvi silkės – du paruošimo būdai”

Sausas agurkų ir pomidorų rauginimas

Jokia jau čia naujiena tas sausas būdas, gal pomidorus retas kas taip gamina, bet apie agurkus maišelyje tikrai girdėjote. O man kliūna tie maišeliai, paskui valgant vaidenasi plastiko prieskonis (kiti nejaučia…), todėl sumąsčiau, kad recepto esmė sandarume, kuriame daržovės rūgsta ir poruojasi su druska ir prieskoniais, todėl atradau elementarų būdą – rauginimą… puode. Irgi jokia naujiena, sakysite, bet tikrai nauja, jei gaminame be vandens.

Pernai tokiu pačiu būdu raugiau ir kopūstus, priminsiu jums apie juos tada, kai jau pasirodys pirmosios žieminės gūžės, vasarinės galvos tam ne itin tinkamos.

Greičiausiai ir paprasčiausiai ruošiu agurkus. Nupjaustau jiems galus ir peiliu įbrėžiu per visą ilgį  – tai maža paslaptis kodėl taip greitai susigeria prieskoniai. Tuomet agurkus nuplaunu po tekančiu vandeniu.

Jei raugiu savus agurkus – pasveriu, jei pirktinius – prisimenu kiek pirkau, mat druska skaičiuojama būtent pagal kilogramus, ir sudedu į puodą. Toliau skaityti „Sausas agurkų ir pomidorų rauginimas”

Lakštiniai su tunu

Makaronų patiekalai mūsų namuose labai reti, ir ne dėl to, kad bijome to, ko dabar madinga ieškoti ir bijoti maiste, ne… Pagaminu makaronų ir pati (esu rašius kaip čia), o kokį nors makaronų patiekalą gaminu, kai būna toks sutartinis atsakymas į klausimą ką pagaminti pietums?

-Ma-ka-ro-nų.

– Su kuo?

– Su tunu.

– Ir kuo dar?

– Sugalvok pati!

Ir ką čia galvoti – atsidarau šaldytuvą, žvilgteliu į daržovių krepšį ir mintyse susidėlioju planą – chuliganą.

Svarbiausia šiam patiekalui turėti makaronų, tuno ir grietinėlės. Visa kita susidėlioja iš to, ko tuo metu yra. Todėl skonis kiekvieną kartą kitoks ir dėl toks nepabostantis.

Šiandien aprašysiu patį svarbiausią procesą, daržoves ir kitus galimus ingredientus surašysiu atskiru sąrašu – jums beliks išsirinkti tai, ką mėgstate. Beveik taip, kaip renkatės picos priedus 🙂

4 porcijoms reikės: Toliau skaityti „Lakštiniai su tunu”