Paskelbta

Imbierinė gira

Tiesą sakant, imbieras mano virtuvėje būdavo itin retas svečias. Tol, kol sukirbėjo mintis, kad labai noriu ko nors gazuoto, bet ne pirktinio, natūraliai fermentuoto. Burokėlių, duonos gira buvo jau nebe lepinančio skonio, veikiau įprasto lietuviškam gomuriui. Todėl vieną pilką dieną prisėdau pašniukštinėti kitokių girų receptų ir aptikau tokį gėrį… Imbierinę girą su medumi ir citrinomis. Išbandžiau gaminti ne kartą, ir vis keisdama citrusinius vaisius – apelsinus, laimus, greipfrutus. Ir visgi likau prie citrinos, geltonos klasikos.  Mano namuose gyvena pasiutusi mielė, gira įrūgsta per kelias dienas, anot kitų šaltinių, fermentacijai reikia 4-5 dienų.

Skonis užburs nuo pirmo gurkšnio, įpilkite stiklinaitę vaikams – tikrai nustebsite su kokiu malonumu jie išgers šį limonadą. Nors limonadu giros vadinti gal ir nedera…

Gaminu trilitriame stiklainyje, girai pasiruošiu: Toliau skaityti „Imbierinė gira”

Paskelbta

Gardusis maskarponės, vyšnių ir „Rududu” tortas

Kartais mamai gimtadienio proga padovanoju pietus su artimiausiais žmonėmis. Išpuošiu namus, gražiai padekoruoju stalą ir, žinoma, prigaminu daug vaišių. Svečius dažniausiai lepinu šaltu užkandžiu, karštu mėsišku patiekalu su gausybe garnyrų iš mano stebuklingo rūsio. Ir tortu. Iš močiutės konditerės nepaveldėjau tortų gamybos ir puošybos pomėgio, gal dar prisidėjo tai, kad nemėgstu saldaus skonio, bet žinant kaip dažnai tai, ką manome nedarysią niekada gyvenime, ima ir nutinka 🙂 Belipdant šį tortą sukirbėjo tas „niekada”, o dar kai beveik visi valgę paprašė pakartoti po gabaliuką, visai nudžiugau. FB yra konditerių grupė, šokoladinę puošybą nusižiūrėjau ten ir jeigu viskas, kas yra labai gražu, gaminama taip paprastai, tai tebūnie, būsiu ir aš konditerė 🙂

Šis tortas – tas pats mano labai mėgstamas karamelinis maskarponės tortas, tik turi du naujus kolegas – vyšnias ir šokoladą. Todėl kopijuoju gamybą iš senojo recepto, ir pridėsiu aprašymą kaip elgtis su naujais produktais.  Toliau skaityti „Gardusis maskarponės, vyšnių ir „Rududu” tortas”

Paskelbta

Aviečių actas ir ką su juo veikti

Apie actą esu rašiusi nemažai, dalyvavau keliose diskusijose su medikais, mokslininkais ir sveikos mitybos specialistais, ir visi vienbalsiai gyrėme naminius fermentuotus actus. Bet šiandien noriu pristatyti vieną naujesnių gyventojų mano lentynose.

Avietinio acto idėją aptikau viename forume prieš Kalėdas, kai potencialių dovanų sąraše forumietė pasidalino šia idėja. Kadangi prieš žiemos šventes apie šviežias uogas galima tik pasvajoti, nusprendžiau palaukti kitos vasaros. Ir kai jau turgaus prekystaliai nuraudo uogomis, prigriebiau kilogramą aviečių, o prekybos centre užsukau į bakalėją. Pirkau 4 rūšių acto, mat labai knietėjo padaryti eksperimentą. Ir štai, kilogramą uogų padalinau į keturias lygias dalis, jas subėriau į litrinius stiklainius ir kiekvieną užpyliau  Toliau skaityti „Aviečių actas ir ką su juo veikti”

Paskelbta

Morkų pyragas su razinomis ir kakavine glazūra

Morkos man asmeniškai yra vienos gardžiausių ir universaliausių šakniavaisių, ypač tos bukagalės, saldžiosios. Ir pagaliau laikas nukabinti nuo jų garnyrų, sriubų sudedamųjų ir salotų etiketes. Jau esu aprašiusi kokius tortus gaminu su „morkiniais” biskvitais, eilėje laukia aprašymo morkų saldainiai, kava (na gerai, ne kava, karštas morkų gėrimas), traškučiai, o šiandien noriu pristatyti pyragų dienos proga keptą morkų pyragą. Pirmąjį kartą, kepant šį pyragą, nedėjau razinų, nelaisčiau glajumi, gavau tokį paprastą ir gal netgi prastą, sprangų kepinį. Todėl ilgam buvau apleidusi saldžių daržovių pyragų barą, kol Dovilė iš Skanios Bajalių šeimos istorijos nepasigyrė gaminanti raudoną pyragą. Ir mano vaizduotė pradėjo žaisti spalvomis, kol apsistojau ties oranžine, vaikystėje vadinta morkine. Morkinė! Su ruda, rudenine spalva, o tai reiškia su tamsiomis razinomis ir šokoladiniu glajumi. Kadangi šokolado namie būna retai, šįkart gaminau kakavinį.

Pyragui pasiruošiau:  Toliau skaityti „Morkų pyragas su razinomis ir kakavine glazūra”

Paskelbta

Moliūgų ir pomidorų duetas

Man netrūksta pietų saulės, galėčiau gyventi ir Norvegijos šiaurėje ar Islandijoje, kur būna poliarinės dienos, tačiau pietiečiams jaučiu vieną pavydo gaidelę, jie bent dukart metuose turi šviežių daržovių. Ir niekas neįtikins manęs, kad žiemą mūsų prekybcentriuose pirktas pomidoras kvapu ir skoniu niekuo nenusileidžia tiems, kuriuos skiname savo šiltnamiuose vasarą ar valgome pvz. kokioje mažytės Graikijos salos tavernoje su traškia salota, feta ir gausiai palaistytą alyvuogių aliejumi.

Ir panašu, kad būsiu atradusi išeitį kaip išgyventi žiemos pomidorų badą. Jiems tiesiog reikia teisingos poros, ir mano paskutinis atradimas yra moliūgas. Tik ne daržovės pavidalu, bet šviežiai spaustu moliūgų sėklų aliejumi – Moliejumi ir rupiniais, likusiais nuo aliejaus spaudimo.  Toliau skaityti „Moliūgų ir pomidorų duetas”

Paskelbta

Bananiniai blynai

Taip jau būna, kad žmonėms mes atrodome kitokie, nei esame iš tiesų. Itin dažnai sulaukiu klausimų apie kokį nors maisto produktą ar patiekalą, kokio nė nesu ragavusi, ką jau kalbėti apie receptūrą. Daugelis nustemba, nes stereotipiškai žmogus, rašantis apie maistą, lyg ir turėtų būti šios srities žinovas. Žinau, ragavau, skaičiau ir domėjausi, bet tikrai ne viso pasaulio virtuvėmis ar garsiais gamintojais ar rašytojais. Mane labiau „veža” ne tai, kas jau atrasta, bet tai, ką iš atrasto galima padaryti kitaip ar atrasti pačiai 🙂

Ir štai šiandien, bemąstant kuo paspalvinti šeštadienio ryto pusrytį, akis užkliuvo už sunokusių bananų. Tokių mes nebevalgome, perkame beveik žalius, bet va būna koks pasimetėlis vaisių vazoje. Ir štai supratau, kad nesu gyvenime kepusi blynų … su bananais. Šakar makar ir blynai jau garavo lėkštėje. Ir netgi ta proga išviriau kakavos, kad jei jau „vaikiškas” meniu, tai tebūnie su tuo nostalgišku skoniu.  Toliau skaityti „Bananiniai blynai”

Paskelbta

Sūriai aliejuje

Prieš darydama tvarką kurioje nors namų kertėje, visada prisimenu garsiąją frazę apie atvažiuojantį revizorių 🙂 Esu akyla revizorė, dėl suprantamų priežasčių šaldytuve labiausiai. Mėgstu suktis virtuvėje ir gaminti šviežią maistą, tačiau dėl šviežumo ar galiojimo laiko keliantį įtarimą maistą šaldytuve be skrupulų atiduotu komposto globon. Ir kėkštai tuomet iš šuns maisto nevagia, ir po metų-kitų turiu puikaus juodžemio gėlėms vazonuose, puikus tas gamtos mainų ratas.

Spaudžiu gardžius sūrius, kai tik gaunu didesnį kiekį kaimiško pieno, imuosi gamybos. Recepto nesu aprašiusi, gaminu su fermentu, kurio pavadinimas kelia nemalonias emocijas (jei nebijote, paskaitykite lietuvių kalbos specialistų šedevrą čia). Tačiau šiandien norėčiau pasidalinti idėja kaip šaldytuve liūdinčio sūrio, kad ir pirktinio, gyvenimą pailginti, o ir pasilepinti naujais, kiekvieną kartą kitokiais, skoniais.

Taigi, jei revizijos metus randu liūdno sūrio. Arba randu nusipirkti nebrangaus ožkos pieno sūrio ar pasigaminu didesnį kiekį naminio, sūrį supjaustau nedideliais kvadratėliais.  Toliau skaityti „Sūriai aliejuje”

Paskelbta

Firminė tešla koldūnams, virtiniams, pyragėliams ir naminiams makaronams

Ilgokai nesirodžiau etery, viskam savos priežastys, gaila, kad jos ne itin džiugios. Siunčiu visiems, ypač Tau, stiprybės. Labai norėčiau išmokti ją užkonservuoti ir padovanoti jums visiems, dabar išgyvenantiems netektis, ligas, akistatą su negalia, depresija… Ir sau nepamaišytų indelis, liūdnas ruduo radosi šiemet…

Bet.

Viso to akivaizdoje, visgi labai noriu pasidžiaugti nauju atradimu – plikyta kefyrine koldūnų tešla. Tai vienas iš sėkmingiausių šiųmečių eksperimentų, apjungiantis kelis receptus į vieną. Plikytą tešlą jau bandėte daugelis, sprendžiu iš komentarų ir laiškų su padėkomis atradus tobulą tešlą. Bet… atradau dar geresnę, elastingesnę, mažiau suverdančią, standesnę ir net skalsesnę tešlą koldūnams, virtiniams ar net sausoje keptuvėje kepamiems pyragėliams ir mini čeburekams.  Toliau skaityti „Firminė tešla koldūnams, virtiniams, pyragėliams ir naminiams makaronams”

Paskelbta

Spalvingi lavašo suktiniai su kiaušiniene

Neseniai gvildenta kebabų tema priminė ir apie tai, kad pastaruoju metu labai džiaugiuosi lavašų pasirinkimo gausa. Patys gardžiausi (man) Lietuvoje – didžiuliai lavašų lakštai, kuriuos būtinai nusiperku Vilniaus gatvėse vykstančiose mugėse, nė nežinau kas juos kepa :/ O prekybcentriuose pastaruoju metu akį traukia žalieji – špinatais dažyti – lavašai. Nepasakyčiau, kad skoniu jie kuo nors lenkia kitus, špinatų irgi gomurys neaptiko, tačiau ta ryški žalia spalva labai džiugina akį, ypač rudenį, kai rodos ką tik kiemą dažė nasturčių, pelargonijų ir moliūgų žiedai. Saugau kelias idėjas ir pavasario stalui. O šiandien dalinuosi idėja ką kitokio įsukti į lavašą?

Ogi kiaušinienę. Ne bet kokią, papasakosiu kaip ją paruošti.  Toliau skaityti „Spalvingi lavašo suktiniai su kiaušiniene”