Avižų “pienas“

avizupienas1

Kartais vienas pokalbis su nepažįstamu žmogumi būna vertesnis už perskaitytą knygą. Taip nutiko man šį rudenį, nuobodžiai besižvalgant sėklų ir grūdų skyriuje Kalvarijų turguje. Šalia stovėjęs senolis staiga prakalbo apie avižas. Išties, susimąsčiau. Pirkdavau tik avižinius dribsnius ir visad maniau, kad tai pakankamai sveikas maistas. Senolis papasakojo apie avižų “pieną“, kuris anot kai kurių šaltinių yra toks pats vertingas, kaip ir motinos pienas.

Pradžioje gėrėme jį mažais gurkšneliais, jaukinome skonį. O dabar jau net ir kavą gardinu, šaltą kavą, žinoma.

Dalinuosi p. Vytauto atsiųsta informacija apie šio gėrimo vertę ir paruošimo būdą.  Toliau skaityti “Avižų “pienas““

Avižinių dribsnių košė

DSC_0969 (2)

Kadaise košių virimo meno mane mokė bobutė, jos dėka moku išvirti (beveik) tobulai birias ar atvirkščiai – sukritusias, šutintas košes. Kiekviena kruopa turi savo specifiką, bet yra viena auksinė taisyklė, galiojanti visoms rūšims – kruopos verdamos vandeny ar piene santykiu 1 dalis kruopų ir 2 dalys skysčio.

Avižiniai dribsniai – greito paruošimo presuota aviža, užpylus verdančiu vandeniu vakare, ryte košės galima netgi nebevirti. Tačiau šalta košė man asmeniškai nelabai patinka, nes joje netirpsta sviestas.

Toliau skaityti “Avižinių dribsnių košė“