Paskelbta

Raugintos svogūnų galvos

edf

Apie svogūnus visad sakiau, kad tai daržovė, kurios nereikia grūsti į stiklainius, juk šviežių galvų turime ištisus metus. Tačiau kai pirmą kartą kilo mintis pabandyti juos užraugti, paragavusi jau įrūgusių supratau, kad reikia. Ne, ne reikia, būtina. Ir būtinai nepjaustytus.
Šią daržovę esame įpratę naudoti visur ir tikrai dideliais kiekiais. Tačiau apie raugintus turbūt skaitote pirmąkart? Trys dalykai, kurie galbūt ir jus paskatins pasigaminti tokio gardumyno būtų šie:
pirmą kartą gyvenime galėsite atsikąsti svogūno, tarsi obuolio;
grilio garnyrui nebereikės ašarojant pjaustyti ir marinuoti šių daržovių;
jei jūsų vaikai, pamatę svogūną, rauko nosį, tai raugintas variantas juos pradžiugins.
Patogiausia rauginti trilitriuose stiklainiuose.

Svogūnai nulupami, nupjaunami tiek šaknykočiai, tiek lapijos likutis. Svogūnai dedami į stiklainį, sluoksniuojant su šviežiomis prieskoninėmis žolėmis – raudonėliu, baziliku ar kalendra. Kaip ir visoms rauginamoms daržovėms, pasiruošiamas sūrymas, jis gaminamas skaičiuojant proporciją

1 litras vandens

1 šaukštas rupios druskos (apie 30 g)

Druska užpilama šiltu vandeniu, išmaišoma iki ištirpimo, ir supilama ant svogūnų. Stiklainis dengiamas plastikiniu dangteliu ar aprišamas drobine skepeta. Svogūnai, kitaip nei kitos daržovės, įrūgsta lėčiau, tam prireikia iki 7 dienų. Kai skystis stiklainyje pasidaro drumstas, o atidarius dangtelį jaučiasi rūgštus kvapas, stiklainis nešamas į šaltą vietą.

 

Paskelbta

Fermentuotų burokėlių ir kriaušių duetas

kriausbur.jpg
Apie duetus – gyvenime, šokiuose, versle, muzikoje – parašyta galybė knygų. Kulinarinių irgi. Neišskiriamaisiais dažnai vadinami kiaušiniai ir sviestas omlete, grietinėlė ir cukrus deserte ar sultinys ir druska sriuboje, o mano šių metų fermentacijos pasaulyje tęsiasi eksperimentai poruojant daržoves su vaisiais. Nemeluosiu, nemažą kiekį eksperimentų teko atiduoti komposto globon, tiek dėl nesuderėjusių skonių, tiek dėl skirtingų tekstūrų – vieniems produktams įrūgus, kiti nespėdavo ar netgi atvirkščiai – vieni išrūgdavo taip greitai, kad kitam besivejant, spėdavo ištyžti.
Tačiau vieną duetą jau drąsiai galiu rekomenduoti ir tai raudonieji šakniavaisiai ir žalieji rudens vaisiai.
Tiek burokėliai, tiek kriaušės turi gamtinio saldumo, tačiau burokėlių sultimis nusidažę ir šakniavaisiams būdingo kvapo prisigėrusios kriaušės skoniu neprimins nieko. Ypatingai gardžios kaip garnyras paukštienai, tuo tarpu burokėliai tiks su visos rūšies mėsa, paukštiena ar žuvimi.

Toliau skaityti „Fermentuotų burokėlių ir kriaušių duetas”

Paskelbta

Vynuogių lapai ir ką su jais veikti

vynlapp

Man vasara baigiasi per Jonines. Tuomet baigiasi žydėjimai, gamtos žalumas įgyja tamsią spalvą, prasideda nokimas, brendimas ir derliaus laukimas. Ir neišvengiamai – jo ruošimas žiemai. Tai ypatingas laikas, nes konservuoti ir fermentuoti man lygu meditacijai. Jau trepsiu prie agurkų stiebų, apsipylusių žiedais ir vaisių užuomazgomis, po kelių savaičių, manau, jau būsiu tame transe 🙂

Šiuo metu medituoju karpydama vynuogių lapus, ypač naujų, rūšinių, kuriomis užsodinome vieną šiltnamių, kuriame dėl pušų kaimynystės niekad neaugdavo agurkai ir pomidorai, ką jau jie – net salotos. O vynuogėms pušyno draugija nė motais, todėl laukiam uogų, o dabar atidengiam kekes, nupjaunant nereikalingus lapus, kurie išties yra labai skanūs.

Visų pirma – dolmai. Be galo mėgstame šį užkandį, receptą rasite ČIA. Toliau skaityti „Vynuogių lapai ir ką su jais veikti”

Paskelbta

Fermentuota arbata

Ferment

Vakar vienas sutiktas žmogus sukėlė ypatingo šaltumo pojūtį, būna juk taip… Ir tuomet prisiminiau apie žiemą ir kas tą šaltumo jausmą šalina. Ogi arbata! Bet ne bet kokia, prisipažinsiu, jau labai daug metų negeriu jokių pirktinių arbatų, o vaistines tik tuomet, kai to reikia sveikatai. Žvilgtelėjau į kalendorių ir supratau, kad visi ženklai sakė tą patį – laikas rinkti kai kurių augalų lapus ir ruošti arbatas. Ir šiandien nuo ankstaus ryto jau braidžiojau po mišką su terbele 🙂

Birželis – pats palankiausias mėnuo įvairiausių lapų žieminei arbatai ruošimui. Noriu pasidalinti su jumis net dvejais atradimais kaip paruošti arbatas, kad jos atsiskleistų pačiais spalvingiausiais aromatais.

Fermentacijos sąvoką dažnai suprantame kaip rauginimą ar sūrio gamybą, tačiau yra vienas arbatų ruošimo būdas, turintis tą patį pavadinimą. Fermentuota arbata išties turi žymiai stipresnį aromatą, nei tiesiog džiovinta, o paruošima nesudėtingas.

Prisirenku lapų. Žemuogių. Lazdynų. Juodųjų serbentų. Aviečių. Mėlynių. Vynuogių. Toliau skaityti „Fermentuota arbata”

Paskelbta

Beržų sula ir ką su ja veikti

Sula1

Įdomiausia, kad „ką su ja veikti” sužinojau palyginti neseniai. Vaikystėje iš trikampių stiklinių „aparatų” gerta sula būdavo lyg ir skani, bet pasirodo tik todėl, kad buvo gardinta cukrumi. Vėliau keliskart ragavau kažkieno tėvukų leistą sulą ir visus kartus pagalvojau – vanduo kaip vanduo. Ir visiškai nesidomėjau ja, kol neatsikraustėme gyventi į mišką. Čia jau nugalėjo smalsumas pabandyti leisti sulą, o tuomet prie kiekvieno beržo sutiktas kaimynas pradėjo pasakoti ką su ja veikiąs, ir tuomet prasidėjo bandymai.

Iki valios atsigėrus šviežios sulos, imu ruošti ruošinius vasarai. Viena draugė juos vadina sulos šampanu 🙂 Alkoholio fermentuotoje suloje nėra, arba yra tiek, kiek giroje. Bet tai ir nėra tikslas, tikslas – vasarą iš rūsio atsinešti lengvai gazuoto ir rūgštelėjusio gėrimo ir juo atsigaivinti.

Turiu tris mylimiausius sulos ruošimo vasarai receptus, juos ir aprašysiu. Toliau skaityti „Beržų sula ir ką su ja veikti”