Prieš kelias savaites aprašiau raugo ruginei duonai gamybą (receptas čia), o dabar tęsiu pažadą parašyti kaip kepu ruginę duoną. Patikėkite, tikro skonio ieškojau labai ilgai, todėl ilgai neaprašiau rodosi paprastos duonos kepimo. Mūsų skoniui tinkamiausia duona su rūgštele, sėklomis ir traškia pluta. Ši duona labai ilgai „nežiedėja”, vieną partiją esame valgę net mėnesį! Jei domitės sveikesne mityba, jums patiks tai, kad ši duona gaminama be mielių ir be cukraus. Ir iš tikrų ruginių miltų, kurių galima įsigyti iš ūkininkų. Vienintelis trūkumas – ką tik iškepta duona sunkiai pjaustosi, reikia bent kelių dienų, kad duona apdžiūtų ir taptų raikoma. 250g raugo
sudedu į gilų indą ir užpilu
3st šilto vandens
Vandenį mediniu šaukštu įmaišau į raugą ir tuomet suberiu
3st ruginių miltų
Juos įmaišau į raugo masę, indą pridengiu rankšluosčiu ir palieku 12h šiltoje vietoje. Dažniausiai tešlą užmaišau vakare, o ryte jau kepu duoną. Arba atvirkščiai.
Duonos forma – kiekvienos šeimininkės reikalas, tačiau mano siūloma tešla nėra tiek kieta, kad būtų galima formuoti kepalą, todėl renkuosi siauras kepimo formas aukštu bortu. Naudojant silikoninę formą, nereikia imtis jokių papildomų veiksmų, kitas formas patepu trupučiu aliejaus ir pabarstau miltais.
Prieš pat kepant duoną, į tešlą įmaišau
1vš kmynų
2vš saulėgrąžų branduolių
2vš sezamo sėklų
1vš linų sėmenų
1vš druskos
Tešlą į formą dedu dideliu šaukštu, išlyginu paviršių, padarau vieną ar kelias 1cm gylio įpjovas, kartais pabarstau miltais, kartais sėklomis – nuotaikos reikalas.
Formas šaunu į orkaitę, pradžioje nustatau 50C ir kepimo režimą iš abiejų pusių, tokioje temperatūroje palaikau apie 20min., tuomet kaitrą didinu iki 200C ir kepu apie 1h. Kepimo laikas labai priklauso nuo formos, patirtis byloja, kad kuo aukštesnis bortas – tuo ilgiau reikia kepti. Taigi labai aukšto borto formas laikau orkaitėje net 1,5h.
Iškepusią duoną išverčiu aukštyn kojomis ant medinių lentelių ir palieku dienai-kitai apdžiūti.
Įdomu tai, kad naminės duonos valgome žymiai mažiau, nei pirktinės. Skalsesnė?
Laukiantys eksperimentai – duona su virtomis bulvėmis ir duona su šalto rūkymo šonine. Įtariu, kad bus gardu 🙂
Viskas gerai, bet pagalvokite gerai dėl linų. Kiek žinau, kepdami linai išskiria nuodingų medžiagų, mat juose yra daug kepimui neatsparių riebalų, kurie aukštoje temperatūroje virsta sveikatai žalingais transriebalais.
Miela Monika, jau diskutavome šia tema viename forume. Numanau, kad lygiai tos pačios cheminės reakcijos vyksta ir su visomis sėklomis. Man asmeniškai mokslininkų atradimai pradeda nebekelti jokio pasitikėjimo, nes vieną dieną kepam tik ant saulėgrąžų aliejaus, kitą dieną jau šiukštu ne, tas pats su gyvulinės kilmės riebalais – tai galima, tai jau nebegalima 🙂 Manau, kad aukštoje temperatūroje nuodais virsta ne natūralus aliejus, o herbicidai, kuriais be saiko purškiamos grūdinės kultūros Lietuvoje…
Aš pritariu Monikai dėl linų sėmenų sėklų,kad jų dėt nevalia,tai ne kiek mokslininkų išvados,o paprasčiausia cheminė reakcija.Babytė kaime visada kepdavo duona,aš matau kepalus išdėliotus,i
aučiu skonį…..nebėra tokios duonos.Linų sėmenų niekad nedėdavo,nes sakydavo,kad negalima
Miela Vilija, aš irgi pamenu tuos kvapus ir vaizdus… Todėl ir bandau atrasti receptūrą, artimiausią babytės duonai. O valia ar nevalia ką dėti, jei sako mokslininkai – užsimerkiu, bet jei jūsų babytė sakydavo – verta paklausyti.
Įsiterpsiu.Visai neseniai skaičiau straipsnį ta tema.Kur sakoma,kad negalima kaitinti linų sėmenų aliejaus.O pačias sėklas į kepinius dėti galima.Aš dedu,man skanu. Ir kai perskaičiau,kad galima,dedu ramia širdimi ir nesuku sau galvos.
Man jau antrą kartą vidus duonos ne iškepęs