Įdomiausia, kad „ką su ja veikti” sužinojau palyginti neseniai. Vaikystėje iš trikampių stiklinių „aparatų” gerta sula būdavo lyg ir skani, bet pasirodo tik todėl, kad buvo gardinta cukrumi. Vėliau keliskart ragavau kažkieno tėvukų leistą sulą ir visus kartus pagalvojau – vanduo kaip vanduo. Ir visiškai nesidomėjau ja, kol neatsikraustėme gyventi į mišką. Čia jau nugalėjo smalsumas pabandyti leisti sulą, o tuomet prie kiekvieno beržo sutiktas kaimynas pradėjo pasakoti ką su ja veikiąs, ir tuomet prasidėjo bandymai.
Iki valios atsigėrus šviežios sulos, imu ruošti ruošinius vasarai. Viena draugė juos vadina sulos šampanu 🙂 Alkoholio fermentuotoje suloje nėra, arba yra tiek, kiek giroje. Bet tai ir nėra tikslas, tikslas – vasarą iš rūsio atsinešti lengvai gazuoto ir rūgštelėjusio gėrimo ir juo atsigaivinti.
Turiu tris mylimiausius sulos ruošimo vasarai receptus, juos ir aprašysiu.
Citrininis
Į trijų litrų stiklainį dedu
saują tamsių razinų
1 nuluptą ir griežinėliais supjaustytą citriną
1 šaukštą medaus
1 juodos duonos riekės plutą
Kmynų
Į trijų litrų stiklainį dedu:
saują tamsių razinų
2 šaukštus kmynų
2 šaukštus medaus
Apelsinų
Į trijų litrų stiklainį dedu:
1 nuluptą ir griežinėliais pjaustytą apelsiną
saują šviesių razinų
juodos duonos riekės plutą
Stiklainius iki viršaus užpildau sula, dengiu plastikiniais dangteliais (neužsukamais, lengvais plastikiniais, per kuriuos į stiklainį papuola oras), 5-7 dienas stiklainius laikau šilumoje ir karts nuo karto papurtau, o kai jau matau prasidedantį rūgimą, stiklainius nešu rūsin į specialiai jiems skirtą lentyną.
Jei neturite rūsio, gaminkite nedidelį kiekį šio gėrimo „tam kartui”, tikrai nebūtina viską konservuoti ir laukti vasaros, labai smagu išmokti džiaugtis gamtos gėrybėmis čia ir dabar. Pavyzdžiui susidaužiant šviežios sulos puodeliais su kaimynais miške.
