Paieškoti sulaukėjusių sodų verta ne tik dėl vaisių, tai ir puiki proga pasivaikščioti po rudenėjančią gamtą, užuosti jos aromatus ir pasigėrėti spalvomis. Ir mintimis padėkoti žmogui, kadaise pasodinusiam vaismedžius. Sulaukėję medžiai veda nedidelius, aitrius ir sunkiai įkandamus vaisius, bet turbūt numanote, kad jų maistinė vertė lenkia bet kokį pramoniniame sode augintą obuolį ar kriaušę.
Fermentuojami vaisiai suminkštėja ir atskleidžia visus savo užslėptus skonius. O kadangi fermentacija – ilgas procesas, paragavus pirmą kriaušę ar obuolį po poros mėnesių, tikrai užsimanysite dar. O vaisių nebebus. Todėl verta pagaminti daugiau vienu ypu.
Fermentacijai reikės:
laukinių vaisių – kriaušių ar obuolių
šilto vandens
rupios, nejoduotos druskos
šviežių mėtų
šiaudų
Vaisiai nuplaunami ir sudedami į stiklinę tarą, tinkamiausias tūris – trys litrai, bet drąsiai galima dėti ir į litrinį, ir penkialitrį. Užpildoma 4/5 stiklainio.
Paruošiamas sūrymas – šiltame vandenyje ištirpdoma druska, skaičiuojant valgomąjį šaukštą (apie 30 g) druskos litrui vandens. Į stiklainį sudedamos mėtų šakelės ir gera sauja šiaudų, jie pasitarnaus kaip kamštis ir aromato teikėjas. Stiklainiai sklidinai pripilami sūrymo, dengiami dangteliais ir paliekami šilčiausioje namų vietoje 3 – 4 dienoms. Vėliau sandėliuojami šaltai.
Ragaujama po 2 mėnesių.
Valgomos vienos kaip savarankiškas užkandis, taip pat puikiai dera su keptais paukštienos patiekalais. 
SUPER RECEPTAI..PATINKA..
2018-10-24, tr, 20:38 Kūmutės Virtuvė rašė:
> Kūmucia posted: ” Paieškoti sulaukėjusių sodų verta ne tik dėl vaisių, tai > ir puiki proga pasivaikščioti po rudenėjančią gamtą, užuosti jos aromatus > ir pasigėrėti spalvomis. Ir mintimis padėkoti žmogui, kadaise pasodinusiam > vaismedžius. Sulaukėję medžiai veda nedidelius, ” >
Ačiū, Viktorai, labai miela iš Jūsų pusės 🙂