Izraelio skoniai

CollageIzraelyje esu buvusi daug, jei skaičiuoti ant pirštų – nesuskaičiuoti, nes kadaise, prieš gerą dvidešimtį metų, dirbau kruiziniuose laivuose ir dukart savaitėje sukdavome į vieną iš uostų – Ašdodą arba Haifą. Jau tuomet supratau, kad šalyje gyvuoja gero, kokybiško, šviežio maisto kultas. Įgulai laive tiekiamas maistas visad būdavo prėskas ir tiesiog patenkinantis maisto poreikius, tad kai tik laivas įplaukdavo į Izraelio uostus, lėkdavome į nuostabių promenadų kavines ir mėgaudavomės tobulu maistu. Tuomet mane labiausiai žavėjo karštos salotos, gausiai nubarstytomis šviežiais granatais, ypatingai paruošta šviežia jūrinė žuvis ir lėti desertai.
Po to sekė turistinės viešnagės prie Negyvosios ir Raudonosios jūros, šis formatas buvo panašus į gyvenimą kurortuose, kuriuose kartojasi continental tipo pusryčiai, dieninės saulės vonios, nardymas ir vakariniai pasivaikščiojimai, tuomet maistas irgi stebino kokybe, tačiau niekada nesigilinau kuo jis taip žavėjo.
Kol vieną dieną neatsidūriau Izraelyje visiškai kitokiu formatu – svečiuose pas Liką ir Gediminą. Esame leidę smagų laiką, jiems viešint Lietuvoje, susitikimai dažniausiai būdavo vasarą, leisdavome laiką kepdami gardumynus ant žarijų ar bevažiuodami į Lietuvos pajūrį.
O kai niūrią gruodžio popietę su Inga, jų drauge, klaidžiojom po Vilniaus skersgatvius, ji ėmė ir paklausė ar nenorėčiau kartu su ja aplankyti Izraelio ir šeimynos, ir netikėtai sau… mielai sutikau. Ne tik todėl, kad tiesioginiai abipus skrydžiai kainuoja mažiau, nei traukinio bilietas Vilnius-Klaipėda ir atgal. Buvo labai nostalgiškai įdomu grįžti į šventą žemę kitu formatu ir aplankyti puikius žmones.

Sausis – lietingas tų kraštų mėnuo, kai kuriomis dienomis liūtys priminė mūsų vasarines, su visais lydinčiaisiais žaibais bei perkūnais, todėl turėjome daugiau laiko mėgautis Likos, jos mamos Liudos, Gedimino ir taksiukės Ursos kompanija. Ir maistu, kuriuo mudvi su drauge buvome itin lepinamos. Gediminas ir Lika pasakojo apie “labane“ gaminimo subtilybes, važiavome kartu į prekybos centrus pirkti kelių iš penkiasdešinties rūšių alyvuogių, uostinėjome prieskonius, akys raibuliavo nuo vaisų ir daržovių piramidžių. Ypač tų, kurių mūsuose būna labai retai – pasiflorų, guavų. Ir kaip gi be turgaus, rytietiško, susipynusio su pietietišku, kunkuliuojančiu nuo žmonių, kvepiančiu braškėmis, granatų sultimis, vaisių kokteiliais, žuvimi, šviežiais duonos kepiniais ir prieskoniais, žinoma.
Apie prieskonius mums vakarais pasakojo Liuda, ieškojome aprašymų, vertimų į lietuvių kalbą ir štai išsiaiškinome, kad vienas populiariausių prieskonių mišinių Zatar yra gaminamas iš jūros druskos, sezamo sėklų, Sumac prieskonio (liet. žagrenis) ir mums tarsi iki skausmo pažįstamos juozažolės. Tarsi viskas paprasta, bet pasirodo, mūsų kiemuose augantis žagrenis yra labiau nuodingas, nei naudingas. Juozažole prekiauja irgi tik specializuotos vaistažolių vaistinės, tad apsirūpinau Zataru ilgam. Su juo kartu parkeliavo ir Liudos dovanos – iki akmenuko ir beveik juodumo džiovintos citrinos, kuriomis gardino savo keptą firminę vištieną, taip pat mišinys vištienos troškiniams, kurio dar nė nespėjau išragauti. Be to, Liudos kieme (su leidimu) prisiskyniau citrinų lapų, kuriuos, pasitaikius pirmai progai, būtinai skinu, pjaustau, džiovinu ir jais gardinu sriubas, troškinius, žuvį.
Vaišinamos buvome gausiai, atskridę šeštadienio rytą, pusryčiavome Šabat’o šurmuliu alsuojančiame Tel Avivo pajūryje, vakarieniavome Gedimino paruoštą orkaitėje keptą kalafiorą su humusu, pusryčiaudavome šviežią kvietinę duoną su galybę užtepų – avinžirnių, sezamų, baklažanų, labane, vakarieniaudavome Liudos ypatingai ruoštą vištieną, salotas, keptą žuvį, Tel Avivo priemiestyje, kuriame gyvenome ir su Lika besilankant Jeruzalėje, gardžiavomės falafeliais, kaip gi be jų.
Aprašyti visų gausių vaišių neužtektų ir kelių puslapių, su jumis pasidalinsiu keliais receptais – idėjomis, parsivežtais iš jaukių namų ir jau tapusių mūsų namų hitais.
Su didele padėka Liudai, Likai, Gediminui ir Ingai.
Visus ragautus patiekalus jau gaminau namiškiams, dalinuosi receptais ir su jumis.
Šiandien apie labai paprastą ir greitai paruošiamą vištieną.
Vištiena druskos patale
1 kg rupios druskos
1 višta (iki 2 kg svorio)
2 galvos česnako
kelios džiovintos citrinos (galima keisti šviežiomis)
Druska suberiama į kepimo popieriumi išklotą skardą aukštesniais bortais ir išlyginama. Višta nuplaunama, nusausinama popieriniu rankšluosčiu ir dedama ant druskos krūtinėle į viršų arba įpjaunama per nugarkaulį išklojama ant druskos.
Česnakų galvos pjaunamos perpus, pora dalių dedama šalia vištos, pora po paukščiu.
Džiovintos citrinos įbedamos peiliu ir dedamos po kumpeliais.
Tokių džiovintų citrinų, kokias naudoja mama Liuda, Lietuvoje neteko sutikti, todėl buvo naudojamos ir šviežios, supjaustytos 0,5 cm griežinėliais.
Jei norisi intensyvesnio aromato, norimi prieskoniai beriami ant druskos prieš dedant vištą.
Kepimo indas dedamas į orkaitės vidurį, jungiama 200C kaitra ir kepimo režimas iš abiejų pusių, kepama 1,5h.
Iškepusi višta ištraukiama iš kepimo formos, dedama ant darbastalio ir, pakankamai atvėsus, supjaustoma norimo dydžio gabalais. Kiekvienas jų ištrinamas keptų česnakų skiltelėmis.
Tiekiama šilta arba pilnai atvėsusi.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.