Eglių druska

Gegužės gale skarotosios eglės pasidabina šviežia žaluma.  Šie jauni ūgliai yra ypatingo skonio ir aromato, o ir naudingų medžiagų juose apstu.

Ūglius dažniausiai dėdavau į raugiamą medaus girą ir gamindavau lydytą sviestą su jaunaisiais spygliais. Bet pernai, paskaičiusi apie pušų žiedų ir druskos duetą, pamaniau, kad eglių ūgliai irgi puikiai suderėtų su kepama žuvimi, paukščiu ar mėsa.

Pagaminau ir susižavėjau. Vieną dalį eglių druskos laikiau spintelėje, kitą – šaldytuve. Ir visgi šaltasis laikymo būdas pasiteisino labiau, spintelėje eglių kvapas išsiduksavo per nepilną mėnesį. Šaltai laikyta druska mėgavausi 4 mėnesius ir turbūt būčiau ir ilgiau, bet ji tiesiog … baigėsi.

Tad šiemet kartoju jau didesnį kiekį.

Gamyba nėra itin sudėtinga, tačiau svarbūs keli momentai. Pirmas – ūgliai turi būti išdžiovinti nuo perteklinės drėgmės, t.y. nuo lietaus ir rūko, kurio šiemet į valias.  Antras – spygliai turi būti nurinkti nuo šakelių, jų skonis nežavi, turi netgi kartumo, tad verta paplušėti.

Proporcijos paprastos – 1:1 (1 dalis eglių spyglių ir 1 dalis druskos).

Druską renkuosi akmeninę, nejoduotą, kuo rupesnę.

Spyglius suberiu į maisto smulkintuvą, malu, kol gaunasi vientisa masė, tuomet beriu druską ir malu vos kelias sekundes, tik kad susimaišytų su spygliais, bet neprarastų rupumo.

Mišinį sudedu į hermetiškai uždaromus indus.

Kepant žuvį, šia druska įtrinu pilvą, tą patį darau su viščiuku ar putpele. Kepant kepsnius ant žarijų, druską beriu po paskutinio apvertimo.