Esu nemažai rašiusi apie fermentaciją – raugintus agurkus, kopūstus (kininius irgi), pomidorus, burokus, morkas, kvietinį ar ruginį duonos raugą… Tačiau pastaruoju metu iškilo beveik aštri diskusija apie tai, kad tikra gira yra gaminama su pridėtinėmis mielėmis. Ne, mielieji, ne… Gaminu galybę giros visais metų laikais, ir lygiai taip, kaip džiaugiuosi raugintomis daržovėmis, džiaugiuosi ir itin gaiviomis daržovinėmis, vaisinėmis ar duonos giromis.
Ir štai pasitariau, paskaičiau, pasikalbėjau ir supratau kame reikalas. Pasirodo, kiekvieni namai turi savo mielę, ji gyvena kartu su mumis mūsų namų ore, atlapojus langus, jei gyvename šalia miško ar pievos, į namus papuola dar ir laukinė mielė. Ir ši yra tikra pasiutėlė. Kol gyvenome mieste, niekaip nesugebėdavau užraugti net elementarių lietuvės virtuvei kopūstų. O štai atsikrausčius į pušyną, ėmė ir pradėjo sektis fermentacija. Kai pirmą kartą užraugiau girą iš beržo sulos, supratau, kad su namu gavau dar vieną didelę dovaną.
Ir vieną dieną kilo mintis padaryti eksperimentą. Pagaminau penkis stiklainius burokėlių giros, t.y. į stiklainius sudėjau žalio tarkuoto buroko, medaus ir plutelę juodos duonos, užpyliau vandeniu ir išvežiau pas penkias drauges į skirtingus Vilniaus rajonus. Tuo pačiu ir aplankiau seniai nematytas grupiokes ir koleges. Palikau po stiklainį, pati įsitikindama, kad jis stovės šiltoje vietoje, nepilnai uždengtas. Rezultatas švelniai tariant nustebino: tik dvi giros įrūgo taip, kaip įrūgsta pas mane. Geros giros rūgo naujos statybos bute netoli miško ir senos statybos name Vilniaus centre. Likuosiuose namuose viena visiškai neįrūgo, viena supelijo, o paskiausia virto nemalonia tiršta mase. Pirmuose namuose gyvena šaltmirė draugė, todėl juose palaikoma +25C temperatūra. Antri namai pastatyti Neries krantinėje, draugė juose dažnai kovoja su drėgmės pertekliumi ir vis atsirandančiu pelėsiu, todėl lyg ir nieko keisto, kad gira apsitraukė pelėsio grybu. Bet štai paskutinis eksperimentinis stiklainis buvo paliktas daugiabutyje Lazdynuose, lyg ir nieko kitokio, nei kituose rajonuose, ir miškų aplink daug, ir temperatūra namie tokia pati, kaip ir kituose daugiabučiuose…
Tad štai ir atsakymas – nėra vienodų namų ir vienodų mielių. Viskas priklauso nuo vietovės, kurioje gyvenate ir temperatūros ir drėgmės santykio namuose.
Todėl, jei niekada nebandėte, bet norite užsiraugti giros ar daržovių, pabandykite užraugti nedidelį kiekį stiklainyje ar inde ir įsitikinkite, kad jūsų asmeninė mielė pakankamai pašėlusi 🙂
Dar viena diskusija – cukraus kiekis giroje. Daugelio nuomone, cukraus turi būti daug. Sutinku, bet tik tuo atveju, jei gaminant dedate pridėtines mieles, nesvarbu kokias – šlapias ar sausas ir tai būtina, jei nepavyksta pasigaminti giros natūraliu būdu. Šiuo atveju gausite girą, kuri turės daugiau laipsnių alkoholio. Aš visgi renkuosi medų ir natūralią mielę, nes turiu tokia galimybę ir labai mėgstu natūralius skonius.
O štai čia sudedu mano gaminamų girų ir midaus receptų nuorodas:
Skanaus!
Ačiū, labai patiko Jūsų „mielių gaudymo” eksperimentas, o drauge ir nustebino. Ačiū už įdomius straipsnelius ir puikius receptus. Aš dažnai gaminu, bet tokio pomėgio ir eksperimentavimo neturiu, bet Jūsų straipsneliai uždega. Gerų jums ateinančiš metų
Miela Irena, labai džiaugiuosi, kad skaitote, o dar smagiau, kad uždegu 🙂 Kuo puikiausių ir Jums ateinančių metų 🙂
Miela Renata,
Perskaičiusi Jūsų girų receptus panorėjau įsitikinti, ar tikrai Lazdynai tokia bloga vieta girai raugti. Todėl pranešu, kad mano name (mes gyvename monolitiniame), burokėlių gira išrūgo puikiai!
Miela Vida, labai džiaugiuosi, kad jums pavyko! Tikrai ne Lazdynuose esmė 😉
Vau – pagaliau radau kas supranta aaie girtas! Supratau dabar kodėl kaime puikiai viskas pavyksta 👍