Aš jau radau pirmą žibuoklę, gurkštelėjau pirmos sulos tiesiai iš stiklainio, išgirdau visus pirmąkart šiemet užgiedojusius paukščius, o savaitgalį su drauge autobusu linguodamos į Rygą, stebėjome galybes trikampių danguje ir po kelionės nuvargusius paukščius drėgnesniuose laukuose, lesiojančius kukliai besistiebiančią žalumą. Ir netgi pirmą gandrą baloj užmatėm, sunkiai atpažįstamą, murziną…
Ir nors įprasta pasiekimais džiaugtis metų gale, man įdomesnė pradžia, ji įkvepia. Pavasarį ant palangių gimsta galybė daigų būsimoms daržovėms ir gėlėms, o virtuvėje – receptai. Taip ir pernai, panašius pavasario metu gimė šis viščiuko kepimo būdas, apjungiau net tris gamybos būdus į vieną ir gavau tobulą rezultatą, kurį tuomet spėjau nufotografuoti, iškepti kone dvidešimt kartų ir… pamiršau. O šiandien, beieškodama pernykščių žibuoklių nuotraukų, supratau, kad pamiršau tuo atradimu pasidalinti su jumis.
Bandyti siūlyčiau savaitgalį, didesnėje kompanijoje. Savaitgalį, nes paruošimo laikas yra pakankamai ilgas (ilgas tik laikas, ne darbas), o ir valgyti taip ruoštą viščiuką derėtų tik karštą, ką tik ištrauktą iš orkaitės. O didesne kompanija todėl, kad net dviese gali kilti nenumaldomas noras suvalgyti jį visą, nes jis tikrai neatsivalgomai gardus.
Apjungtieji būdai – mirkymas sūryme, įpjovos, pasiskolintos iš šoninės kepimo ir sviestas iš sviestinio viščiuko recepto. Ir dabar, berašant, prisiminiau, kad ir lėtąjį kepimą įtraukiau, vadinasi apjungti net keturi būdai.
Geriausia rinktis vidutinio dydžio paukštį, sveriantį ne daugiau nei 1,5 kg.
Pirmiausiai pasiruošiu aukštą puodą
ar indą, pilu litrą drungno vandens ir
200 g rupios druskos
Maišau kol druska ištirpsta, įdedu viščiuką ir pripilu dar vandens tiek, kad paukštis visas būtų paniręs. Baimintis persūdymo nereikia, mėsa prisigeria tik tiek kiek jos reikia, bet didelis kiekis neleidžia daugintis bakterijoms. Jei viščiukas bando kilti į viršų, galima paslėgti nedidele lėkšte. Indą dedu į vėsesnę vietą bent 4 valandoms, bet geriausia palaikyti +/- parą laiko, tad jei šeštadienio vakare panardinu sūryman viščiuką, jį kepu sekmadienio pietums.
Ištrauktą iš sūrymo paukštį nusausinu ir dedu krūtinėle į viršų ir joje padarau gilias įpjovas, į jas prismaigstau skiltelėmis pjaustyto česnako, visą paukštį apiberiu mėgstamais prieskonių mišiniais. Ir galiausiai į įpjovas pridedu plonai pjaustyto sviesto griežinėlių. Į pilvą pridedu nepjaustytų obuolių ar didesnių kriaušių, jos ir padės išlaikyti formą, ir bus labai gardžios, persisunkę česnakiniu sviestu.
Kaip matote, jokių tikslių produktų proporcijų, viskas pagal nuotaiką.
Pirmas dvi valandas paukštį kepu 120C kepimo režimu iš abiejų pusių, ir dar ~valandą 180C kepimo režimu iš viršaus, kad apskrustų. Stebiu, kad smarkiai neskrustų, jei viršus smarkiau tamsėja, nustatau kepimo režimą tik iš apačios.
Tiekiu karštą, su karštomis daržovėmis ir mėgstamais pagardais.
