Moliūgų tyrės ruošimo ir naudojimo ypatumai

Apie moliūgų tyrę galima kalbėti ištisomis valandomis, tad pabandysiu susisteminti ir sudėti į vieną įrašą viską, ką sužinojau, perskaičiau, pabandžiau ir rekomenduočiau. Kaip visad, eksperimentavau ir pabandžiau iš moliūgo išspausti viską, kad į kompostą keliautų tik kotelis, pavyko! O labiausiai džiaugiuosi savo atradimu kaip kepti moliūgą orkaitėje, būdas superinis dėl to, kad vienu ypu pagaminama bazė tyrei ir ypatingo aromato ir skonio sultinys.

Taigi, pirmiausiai apie pačius moliūgus. Jų veislių yra gyva galybė, kadaise mylimiausiu buvo muskatinis, vėliau tas paprastasis „kaimietiškas”, bet kai užsiauginau pirmą Uchiki Kuri veislės moliūgą, likau sužavėta ne tik spalva, sėklų skoniu, bet ir mintimis, kad jis valgomas su visa žieve. Tuo metu prekybcentriuose šių moliūgų nebuvo, todėl netgi nuomavausi kaimynės daržo dalį, kurioje augindavau šiuos kompaktiškus moliūgus. O kai pas mylimą ūkininką prieš 5 metus pamačiau panašios formos ir spalvos vaisius, sužinojau, kad jis ėmėsi auginti Hokaido moliūgus. Jų dabar galima rasti ir didžiuosiuose prekybos centruose, labai rekomenduoju tyrės gamybai naudoti būtent šiuos, japonų salos garbei pavadintus gražuolius.

Vienu metu gaminu daug tyrės, yra keli būdai ją paruošti ilgesniam laikymui, todėl verta tuo pačiu elektros kiekiu pasinaudoti kepant 2 skardose 2 aukštais. Nelygu moliūgų dydžiui, į 2 skardas telpa 4-5 vaisiai.

Moliūgus pjaunu pusiau, išskobiu sėklas, jas dedu tiesiai į koštuvą. Puseles dedu į niekuo neišklotą skardą žieve žemyn, kaip gilias lėkštes, nupjaudama truputį žievės apačioje, kad stabiliai stovėtų. Skardas dedu į orkaitę, 1 valandai jungiu 120C kepimo režimu viršus-apačia, praėjus valandai didinu kaitrą iki 180C ir kepu dar apie 30 min. Jei kepsite didžiuosius moliūgus, laiką gali tekti ilginti. Bet netgi ir Hokaido moliūgų iškepimą tikrinu, šakute bedu į žievę, jei lengvai persismeigia, vadinasi pilnai iškepę.

Skardas dar palieku orkaitėje iki pilnai atvėsta ir tuomet į gilesnį indą nupilu susidariusius skysčius moliūgų viduje ir skardoje, tai ir yra gardusis sultinys, kurį naudoju aromatingų sriubų gamybai.

Moliūgus truputį pasmulkinu ir sudedu į virtuvinio kombaino malimo indą su (S) peiliais, kelis kartus bandžiau malti vadinamuoju kojiniu smulkintuvu (blenderiu), pavyko ne itin gerai, trūko skysčių, kurių pilti papildoma nereikėtų.

Smulkinu, kol tyrė atrodo vientisa, be gabalėlių, malant su žieve užtrunku minute – kita ilgėliau.

Gautą masę sudedu į patogų indą, kurį laikau šaldytuve ir naudoju beveik kasdien. Likusią tyrę ruošiu kitiems kartams ar žiemai, pats paprasčiausias būdas – supilti į hermetiškai užsegamus maišus ir sandėliuoti šaldiklyje, vėliau telieka atšildyti ir supilti į ištuštintą tyrės indą. Kitas būdas – tyrę pakaitinti puode ir dėti druskos, skaičiuojant vieną šaukštą litrui masės, ją supilu į iškaitintus stiklainius, užsuku dangtelius ir laikau rūsyje. Labai sūru, bet puikiai tinka sriubų ir troškinių gardinimui.

Iš tos moliūgų tyrės, kurią laikau šaldytuve, gaminu daug patiekalų, nors teisingiau būtų sakyti, kad ja gardinu arba spalvinu patiekalus.

O pagaminusi tyrę, visad imuosi sėklų, koštuvą su jomis dedu į gilesnį indą su vandeniu ir plaunu, kol sėklos atsiskiria nuo luobelių ir ir likusio moliūgo minkštimo. Suberiu ant silikoniniu kilimėliu išklotos skardos ir ją dedu į šiltą namų vietą, mūsų namie tai katilinė, kurioje viskas puikiai džiūsta ir vytinasi, tad tereikia kelių dienų, kol sėklas jau galima valgyti. Skaniausia gaminimo versija – lydytame svieste apkepintos ir druska bei čili pipirais pagardintos sėklos.