Morkų pyragas su razinomis ir kakavine glazūra

Morkos man asmeniškai yra vienos gardžiausių ir universaliausių šakniavaisių, ypač tos bukagalės, saldžiosios. Ir pagaliau laikas nukabinti nuo jų garnyrų, sriubų sudedamųjų ir salotų etiketes. Jau esu aprašiusi kokius tortus gaminu su „morkiniais” biskvitais, eilėje laukia aprašymo morkų saldainiai, kava (na gerai, ne kava, karštas morkų gėrimas), traškučiai, o šiandien noriu pristatyti pyragų dienos proga keptą morkų pyragą. Pirmąjį kartą, kepant šį pyragą, nedėjau razinų, nelaisčiau glajumi, gavau tokį paprastą ir gal netgi prastą, sprangų kepinį. Todėl ilgam buvau apleidusi saldžių daržovių pyragų barą, kol Dovilė iš Skanios Bajalių šeimos istorijos nepasigyrė gaminanti raudoną pyragą. Ir mano vaizduotė pradėjo žaisti spalvomis, kol apsistojau ties oranžine, vaikystėje vadinta morkine. Morkinė! Su ruda, rudenine spalva, o tai reiškia su tamsiomis razinomis ir šokoladiniu glajumi. Kadangi šokolado namie būna retai, šįkart gaminau kakavinį.

Pyragui pasiruošiau:  Toliau skaityti „Morkų pyragas su razinomis ir kakavine glazūra”

Sūriai aliejuje

Prieš darydama tvarką kurioje nors namų kertėje, visada prisimenu garsiąją frazę apie atvažiuojantį revizorių 🙂 Esu akyla revizorė, dėl suprantamų priežasčių šaldytuve labiausiai. Mėgstu suktis virtuvėje ir gaminti šviežią maistą, tačiau dėl šviežumo ar galiojimo laiko keliantį įtarimą maistą šaldytuve be skrupulų atiduotu komposto globon. Ir kėkštai tuomet iš šuns maisto nevagia, ir po metų-kitų turiu puikaus juodžemio gėlėms vazonuose, puikus tas gamtos mainų ratas.

Spaudžiu gardžius sūrius, kai tik gaunu didesnį kiekį kaimiško pieno, imuosi gamybos. Recepto nesu aprašiusi, gaminu su fermentu, kurio pavadinimas kelia nemalonias emocijas (jei nebijote, paskaitykite lietuvių kalbos specialistų šedevrą čia). Tačiau šiandien norėčiau pasidalinti idėja kaip šaldytuve liūdinčio sūrio, kad ir pirktinio, gyvenimą pailginti, o ir pasilepinti naujais, kiekvieną kartą kitokiais, skoniais.

Taigi, jei revizijos metus randu liūdno sūrio. Arba randu nusipirkti nebrangaus ožkos pieno sūrio ar pasigaminu didesnį kiekį naminio, sūrį supjaustau nedideliais kvadratėliais.  Toliau skaityti „Sūriai aliejuje”

Spalvingi lavašo suktiniai su kiaušiniene

Neseniai gvildenta kebabų tema priminė ir apie tai, kad pastaruoju metu labai džiaugiuosi lavašų pasirinkimo gausa. Patys gardžiausi (man) Lietuvoje – didžiuliai lavašų lakštai, kuriuos būtinai nusiperku Vilniaus gatvėse vykstančiose mugėse, nė nežinau kas juos kepa :/ O prekybcentriuose pastaruoju metu akį traukia žalieji – špinatais dažyti – lavašai. Nepasakyčiau, kad skoniu jie kuo nors lenkia kitus, špinatų irgi gomurys neaptiko, tačiau ta ryški žalia spalva labai džiugina akį, ypač rudenį, kai rodos ką tik kiemą dažė nasturčių, pelargonijų ir moliūgų žiedai. Saugau kelias idėjas ir pavasario stalui. O šiandien dalinuosi idėja ką kitokio įsukti į lavašą?

Ogi kiaušinienę. Ne bet kokią, papasakosiu kaip ją paruošti.  Toliau skaityti „Spalvingi lavašo suktiniai su kiaušiniene”

Virtų daržovių paruošimo ypatumai

 

Pirmos rudens dienos proga kilo mintis parašyti apie daržoves ir kaip aš jas ruošiu garnyrams. O kilo ji ne šiaip sau, prieš kelias dienas džiaugsmingai pasinaudojome Laisvalaikio dovanų pasiūlymu ir jų nuoširdaus bendravimo dėka apsilankėme TV bokšto restorane. Kokie sentimentai… Užaugau ir suaugau Karoliniškėse, šio bokšto pašonėje, per miegamojo langą mačiau jo statybas, bokšto ratą niokojusius gaisrus, su žiūronu skaičiuodavau bokšto „iliuminatorius”  ir beprotiškai laukdavau kasmetinės ekskursijos. Ne dėl dangaus, padangėmis niekada smarkiai nesižavėjau, bet restorane ruošiami žiuljenai buvo kažkokie stebuklingi. Atsisakydavau net ledų, idant suvalgyti vištienos grietinėlės padaže, apkeptos su smagiai besitąsančiu sūriu,  ir tiekiamos tuomet man irgi stebuklingai atrodžiusiame inde su ilga rankena. Po dvidešimties metų nebėr žiuljenų Paukščių take, meniu adaptuotas nūdienai, o Vilnius už stiklo – vilniečiams…

Besidalinant su kolege įspūdžiais iš dangaus, žinoma, papasakojau ir apie tai, kad lašišos garnyrui paruoštos daržovės buvo tiesiog tobulos. O ji ėmė ir paklausė kaipgi tokias pagaminti. Ogi labai paprastai, tereikia žinoti italų al dente (kietas kaip dantis) vadinamą ruošimo principą.  Toliau skaityti „Virtų daržovių paruošimo ypatumai”

Firminis obuolių pyragas

Man labai patiko ši vasara, apturėjau tik vieną šiluminį smūgį, kondicionierius namie veikė ne ištisais mėnesiais, bet tik tomis tikrai karštomis dienomis. O labiausiai patiko mažai kieno pastebėta žaluma, sodri žalia spalva gamtoje dėl gausių kritulių šiemet stebinančiai ilgai nepasiduoda kukliai iš už kampo besižvalgančiam rudeniui. Bet vis tik besižvalgančiam, ne vieną rytą jau aptikau jo pėdsakų. Voratinklių nuometai ant jaunų pušaičių, rūko kamuoliai ant Neries, nuraudę šermukšniai, šimto gandrų suktinis virš pievos – viskas praneša apie mano mylimiausio metų laiko atžygiavimą. O kartu su juo ir obuolių pyrago aromatu prisipildžiusius namus. Krituoliai tiesiog prašosi į krepšį, o išsiilgę rudeninio obuolinio skonio tiesiog reikalauja šio pyrago. Kasdien.

Šio pyrago atsiradimo mano virtuvėje istorija panaši į šimtus kitų – kepiau šarlotę, vėliau kažkam reikėjo morengų, paskui obuolių pyrago tešloje išbandžiau savo spaudžiamus aliejus ir mūsų laimingų vištaičių kiaušinius. Kol viskas pasiekė tobulumą ir buvo užtvirtinta produktų kiekiu mano užrašinėje.  Toliau skaityti „Firminis obuolių pyragas”

Šoninės kepimo ypatumai

Pagaliau… Pagaliau pavyko nufotografuoti tą mano garsiąją keptą šoninę. Jokie maldavimai palaukti kelias minutes, kol paruošiu aplinką fotosesijai, nepadėdavo. Kepsnys tokio grožio ir tokio gardumo, kad pjaustančiojo peilį galima vadinti žongliravimu, o absoliučią tylą valgant (išskyrus šakučių ir peilių džyrius) visada įvertinu 10 balų. Tai yra aukščiausio skonių pilotažo kepsnys. Ir tik dėl labai elementarių dalykų, kuriuos kai kurie žmonės vadina paslaptimis.

Šio kepsnio paslaptys yra net trys. Viena tai paruošimo būdas, antra – lėtas kepimo būdas, ir, kaip jau ne kartą minėjau, mėsos kokybė. Kuo aukštesnės kokybės mėsa, tuo didesnį kepsnį turėsite. Nejuokauju, nuotraukose, kad ir ne itin kokybiškose, galite matyti, kad skardoje, kurioje kepė mėsa, visiškai nėra skysčio. Tai, kas matosi, yra tik aliejus. Elementarioje parduotuvėje pirkta mėsa, ruošta tokiu būdu, sumažėja dvigubai ir permirksta neaiškiuose skysčiuose. Todėl renkuosi keliais eurais brangesnę ūkininko kiaulaitę. Verta. Dažniausiai perku 2-2,5 kilogramų gabalą, būtinai su oda ir bent trečdaliu raumens. Toliau skaityti „Šoninės kepimo ypatumai”

Anglyje brandinta jautiena

Mane visada traukė Sibiras, esu skaičiusi galybę knygų, klausiusi beprotiškai įdomių pasakojimų, lig šiol virtuvėje pats mylimiausias Sabinos dovanotas šaukštas yra pagamintas iš kedro medienos. Ir taip jau nutiko, kad neseniai darbo reikalais teko susipažinti su chemijos mokslų daktaru iš Novosibirsko. Per trumpą pažinties dieną spėjome pakalbėti ir apie istoriją, ir apie Sibiro ypatumus. Sužinojęs, kad rašau apie maistą, jis nusprendė man padovanoti savo šeimos receptą. Va čia tai dovana! Receptas nuskambėjo taip neįtikėtinai, kad jau tą patį vakarą nuostabiojoj Nemenčinės turgaus mėsos parduotuvėje nusipirkau šmotą jautienos ir su nekantrumu telefonu instruktavau vyrą, kad ištrauktų iš vakaro kurto kubilo pečiaus anglis.

Ir štai, po kelių savaičių laukimo galiu pasakyti, kad dovana buvo išties neišpasakyto gėrio. Negaliu nepasidalinti su jumis.

Toliau skaityti „Anglyje brandinta jautiena”

Vaisių salotos

Ar ir jūs turite mėgstamus turgaus prekystalius ir pardavėjus? Aš Kalvarijų turguje turiu krienų babytę, šviežios mėsos senuką, iškalbingąjį sėklų ir augalų pardavėją, ekologinio ūkio daržininką, sėklų ir riešutų Almutę. O jei būnu kur netoliese Karoliniškių, visada užsuku pas vaisių tetulę. Yra toks stebuklingai pigių vaisių prekystalis prie išvažiavimo vartų. Nežinia kodėl, bet vaisiai ir daržovės ten būna ypatingai pigūs, todėl visada į mašiną grįžtu pilnais krepšiais gardumynų.

Vaisius galima valgyti atskirai, žinoma, bet yra kažkokia paslaptis, kodėl juos supjausčius ir sumaišius, gaunasi taip skanu. Ypač, jei arbūzas ne visai saldus, ar persikas ne itin minkštas, ar vyšnia rūgštoka.  Toliau skaityti „Vaisių salotos”

Gardžiosios blauzdelės

Vakar su viena maisto tinklaraštininke diskutavome apie vištieną prekybos centruose, dėliojome mums žinomus jų auginimo ir lesinimo pliusus ir minusus ir abejotiną kokybę. Ir abipusiai sutarėme, kad nuo jos… nepabėgsime 🙂 Broilerių mėsa yra skanesnė, nei ūkyje augusios laimingos vištos. Minkštesnė. Lengviau paruošiama. Gardesnė.

O su jumis pasidalinsiu keliomis firminėmis paslaptimis kaip kepti blauzdeles, kad jos būtų ypatingai minkštos.

Toliau skaityti „Gardžiosios blauzdelės”

Rabarbarų ledai

Vasariško „Debesų” žurnalo numeriui ruošiau šiuos ledus iš pačių pirmutinių, gležnučių, įšalą praaugusių kotų. Kaip gi gardu buvo…

Iki Joninių spėkime prisiragauti rabarbarų, vėliau jų valgyti neberekomenduojama dėl kotuose besikaupiančios oksalo rūgšties. Tačiau ledus juk galima laikyti šaldiklyje ir mėgautis jais kad ir žiemą 🙂

Beje, ledai gali būti ne tik saldūs, bet ir saldžiarūgščiai! Gali būti netgi žali. O jei naudosite raudonuosius rabarbarus, bus rožiniai. Toliau skaityti „Rabarbarų ledai”