Nežinau kaip jums, bet man būna, kad pamačius besibaigiančio galiojimo produktus ar dėl nekondicinės išvaizdos nukainotas daržoves ar vaisius, apima noras juos gelbėti. Ir tai dažniausiai darau šaldant, sūdant, rauginant, konservuojant ir džiovinant.
Pavyzdžiui pernai gelbėjau turgavietėje ant žemės dėžėse gulėjusius peraugusius agurkus. Nupirkau juos už kelis pinigus ir taip jau gavosi, kad peraugusių paršelių (taip vadiname tuos didelius ir storapilvius agurkus) gabaliukai, marinuoti obuolių acto marinate, tapo pačiais gardžiausiais 2021-2022m. žiemos sezono konservais.
O užvakar viename prekybcentryje akis užkliuvo už pievagrybių. Baltų, dailių, bet žinant šių grybų standartus, truputį peraugusių. Ir ta proga prisiminiau kodėl atrenkant darbuotojus į Danijos pievagrybių ūkius anketoje būdavo klausimas ar pretendentas rūko. Nepriimdavo rūkorių todėl, kad jiems berūkant, pievagrybiai gali… peraugti 🙂
Tokie, truputį peraugę ir jau išskleidę kepurę grybai puikiai tinka džiovinimui ir netgi paprastas džiovinimas gali būti žaismingas ir įdomus, pasidalinsiu su jumis keliais atradimais. Juolab atsargų pasiruošimo tema tapo labai aktualia…
Pirmiausias ir paprasčiausias pievagrybių gelbėjimas – džiovinimas.
Grybus supjaustau daugmaž 2mm riekelėmis išilgai, kartu su kotu. Paskleidžiu silikoniniu kilimėliu (ar kepimo popieriumi) išklotoje kepimo formoje ir šaunu į orkaitės vidurį. Jungiu vėjelį ir ~80C temperatūrą ir palieku vos vos praviras dureles. Nelygu orkaitei ir grybų drėgmei, džiovinimas trunka nuo 6 iki 8h. Puikiai tiks ir visos žinomos džiovyklės.
Tokius, tiesiog išdžiovintus pievagrybius, naudoju labai plačiai. Gardinu sriubas, troškinius, maltos mėsos gaminius, kepenėlių paštetą. Jais kvėpinu sultinius, užtenka kelių gabaliukų grybų. Labai įdomu, kad švieži pievagrybiai neturi intensyvaus kvapo, bet džiovintieji kvepia beveik mišku.
Antras atradimas – džiovintų pievagrybių milteliai.
Jei turiu laiko ir galimybių, džiovintus grybus sumalu į miltelius, juos naudoju lygiai taip pat, kaip ir griežinėlius, bet milteliai tiesiog greičiau ištirpsta patiekale, tad tinka ir greičiau ruošiamiems patiekalams – kiaušinienei, košėms.
Ir pats pačiausias, beveik pakaitalas bulviniams – pievagrybių traškučiai.
Jiems paruošti reikia:
1 kg pievagrybių
1 šaukštelio su kaupu rupios druskos
1 šaukštelio mėgstamų džiovintų žolelių mišinio (naudoju Viduržemio jūros mišinį)
3-4 skiltelių česnako
3 šaukštų kepimui tinkamo aliejaus (naudoju saulėgrąžų)
Grybus pjaustau 2-3 mm storio griežinėliais. Juos beriu į dubenį, gardinu druska ir prieskoniais, pilu aliejų. Česnakų nepjaustau, tik peilio briauna sutraiškau ir taipogi dedu į dubenį. Viską lėtai, neskubant, pirštais keliant nuo dugno, sumaišau ir palieku valandai – kitai marinuotis.
Kepimo skardą iškloju kepimo popieriumi ir vienu aukštu sudėlioju grybus ir česnakų skilteles. Orkaitę įkaitinu iki 200C, dedu skardą ir kepu apie 10 minučių, tuomet praveriu orkaitės dureles, kaitrą sumažinu iki 90C ir džiovinu dar apie 20-30 min. Stebiu procesą, jis kaskart būna kitoks, tad ir džiovinimo laikas gali skirtis.
Dar karštus traškučius išimu iš skardos ir palieku atvėsti.
Valgome vienus, kaip užkandį.
O ką dar pagaminti iš pievagrybių? Sudedu visus receptus į sąrašą:
Sumuštiniai su ožkų sūriu ir svieste čirškintais pievagrybiais
(Naminiai) makaronai su tunu, pievagrybiais ir morkomis
Raugintos daržovės ir pievagrybiai – žiemos gaminiai