Džiovinti pienių žiedlapiai

Saulė žeme ridinėjasi, tad lekiam į tolėliau nuo miesto pienių žiedais geltonuojančias pievas!

Alternatyva prabangiam šafranui atrasta 🙂 Esu skaičiusi nemažai straipsnių apie žolininkų liaupsinamas kiaulpienės gydomąsias savybes, taip ir kilo mintis pasiruošti žiedų žiemai. Tačiau išdžiovinti žiedlapiai ne tik nuostabiai kvepėjo, bet ir smarkiai dažė rankų odą. Iškarto kilo mintis – nuspalvinti sriubą, troškinį ir virtinukus. Vištienos sriuba, pievagrybių ir ryžių troškinys, virtinukai su varške – viskas buvo ypatingai skanu ir tikrai vien dėl vieno naujo skonio juose.

Be pietų patiekalų, iš žiedlapių gaminau arbatą ir gaivų vasarinį limonadą. Bet labiausiai ir tobuliausiai žiedlapiai atsiskleidė desertuose – po žiupsnelį ant ledų ir po gerą žiupsnį, dekoruojant glazūra ar šokoladu lietus tortus.

Pirmiausiai saulėtą vidurdienį prisiskinu pienių žiedų, skinu be kotelių, tik patį žiedyną. Žiedus paskleidžiu ant šviesaus audinio ir palieku bent 4 h, tuomet iš žiedų išsivaikšto visi gyventojai – vabalai ir skruzdės. Tuomet žiedus sudedu į skardą ant kepimo popieriaus ir palieku šilčiausioje ir saulėčiausioje namų vietoje. Kasdien žiedus papurenu, perkeliu apatinius į viršų, kad visi tolygiai džiūtų. Žiedai susitraukia ir geltonieji žiedlapiai susikleidžia į vieną vietą. Jei patraukus žiedlapiai lengvai atsiskiria nuo balto pūko, vadinasi jie pasiruošę vartojimui. Pernai džiovinimas truko apie 10 dienų, o šiemet prireikė net 15.

Žiedlapius atskiriu vieną nuo kito ir vėl paskleidžiu ant popieriaus iki pilnai išdžūsta.

Laikau popieriniame maišelyje, sausoje ir tamsioje namų vietoje.

Likę balti pūkučiai stiklinėje vazoje išstovėjo visus metus, jais galima puošti šventinį stalą.