Paskelbta

Švelniai rauginti agurkai

Žinia, mano mylimiausia veikla virtuvėje – konservavimas. Ir tai yra labai plati sąvoka, dažnai lydima klaidingų nuomonių, kad tai tik vasaros sezono reikalas. Žinoma, vasarą į stiklainius gula žymiai daugiau šviežių daržovių, vaisų ar uogų, bet pvz. uogienę galima virti ir sausio mėnesį, tam naudoju šaldytas uogas ir gaminant uogienes ar džemus greitam suvartojimui, galima dėti žymiai mažiau cukraus, neužversti rūsio stiklainiais (o retas tą rūsį ir turi dabar…).

Bet kai kas yra tikrai labai sezoniška, tai – raugintų agurkų ruošimas. Lyg ir yra tų šviežių žaliūkų prekybos centruose visą žiemą, bet rauginimui jie absoliučiai netinka, nebent trumpos sausos fermentacijos būdui.

Ir jau daug metų galvojau kaip gi surasti būdą pasigaminti raugintų vasarinių daržo agurkų ir sugebėti juos išlaikyti bute ar name be rūsio. Varčiau daug puslapių, žiūrėjau video patarimus ir suvedžiau viską į vieną tašką – agurkus reikia užraugti, o jiems parūgus priverstinai sustabdyti fermentaciją. Tai galima padaryti šalčio arba karščio pagalba, tad prisiminiau vieną klasikinių rauginimo būdų, kai skystis nuo paraugintų agurkų nupilamas, užverdamas ir vėl pilamas ant agurkų, tokiu būdu ruošti agurkai neberūgsta, skysčiai nebesiveržia lauk, todėl stiklainius galima užsukti metaliniais ar netgi srieginiais dangteliais. Bet tas drumstas skystis man niekad nepatiko, todėl ėmiau ir pabandžiau kitaip.

Idėją saugojau iki naujo agurkų derliaus, visą žiemą akylai stebėjau tokiu įdomiu būdu paraugtus agurkus, kelis stiklainius eksperimento vardan buvau davusi kelioms draugėms, gyvenančioms mieste, daugiaaukščiuose (jos dūsavo, kad labai ilgai neleidau atidaryti stiklainių). Bet kai jau vasario mėnesį atidarėme ir paragavome, nenuvylė niekas – nei skonis, nei traškumas, o svarbiausia, manau, kad atradau tikrai patį praktiškiausią miestietiškų raugintų agurkų variantą. Toliau skaityti „Švelniai rauginti agurkai”

Paskelbta

Keptų pomidorų padažas žiemai

Kepti pomidorus orkaitėje mėgstu jau nuo seno, o kai sužinojau, kad termiškai apdorotuose pomidoruose dar ir atsiranda medikų liaupsinamų likopenų, ėmiau juos kepti dar dažniau.

O prieš kelis metus įvyko avarija virtuvėje, džiovinamiems pomidorams buvo nustatyta ne ta temperatūra orkaitėje, vietoj 70C buvo įjungta 170C. Kadangi pomidorų griežinėliai jau buvo palaistyti aliejumi, pabarstyti česnaku ir mano mylimu raudonėliu, po poros valandų aptikau jau pilnai iškepusius ir sultis išleidusius pomidorus… Bet kiekviena pamoka turi pozityvią pusę, keptus pomidorus sudėjau į stiklainius, smarkiai paspausdama, kad neliktų oro tarpų ir paberdama truputį druskos, mat tikėjausi išlaikyti konservus rūsyje.

Žiemą, atidarius pirmą stiklainį supratau atradusi nuostabų skonį, tik sunkiai kramtėsi odelės. Tobulumo vardan nėriau į kulinarinių tinklaraščių pasaulį ir radau atsakymą – ogi tiesiog sutrinti keptus pomidorus iki tyrės. Ir štai jau treti metai, vis paimprovizuodama prieskoniais, gaminu mūsų skoniams labai tinkantį pagardą, padažą ar tyrę (kaip pavadinsi – skonio nepagadinsi).

Šis padažas labai tinka sriubų ir troškinių gardinimui, taip pat puikiai gardina grilio kepsnius, kitaip nei kečupas, neužgoždamas dūmo kvapo ir kepsnių skonio. O mėgstantys kitokius skonius šį padažą netgi pila ant… vanilinių ledų. Toliau skaityti „Keptų pomidorų padažas žiemai”

Paskelbta

Vytintos slyvos aliejuje

Kadangi labai mėgstame slyvas, kasmet ruošiu nemažai konservų žiemai. Kadaise, džiovindama pomidorus, į orkaitę įkišau ir skardą su slyvų puselėmis. Skonis taip sužavėjo, kad kiekvieną vasarą ruošdavau vis daugiau, žiemą džiovintų slyvų dėdavau į troškinius, sriubas, rytais valgydavome ir tebevalgome pernakt mirkytas vandenyje. O merkti jas į aliejų, taip pat, kaip ir pomidorus, bandžiau irgi kiekvienais metais, bet vis kažkas nepatikdavo, būdavo per mažai arba per daug, kol atradau itin paprastą receptą ir jį … dar supaprastinau. Man, pasirodo, visada netiko žolelės ir druska, be jos slyvos aliejuje irgi puikiai laikosi. Ir tuomet atsiskleidžia tas „slyvinis” rūgštumas, lėtai kramtoma puselė, aliejaus poskonis (naudoju savos gamybos saulėgrąžų aliejų), bei česnako ir čilių aitrumas. Daugiau nieko netrūksta, nei saldumo, nei sūrumo, tikrai idealus kvartetas.

Naudoju tik liaudiškai vadinamas „vengerkas”, mėlynąsiais slyvas, kurios jau prinokę, bet dar nepatižę, todėl labai svarbu kiekvieną slyvą pačiupinėti ir tik tuomet ruošti vytinimui. Toliau skaityti „Vytintos slyvos aliejuje”

Paskelbta

Šaltuoju būdu konservuoti agurkai

Jau ne kartą rašiau apie šį būdą, ir nors nemėgstu kartotis, šįkart norėčiau pasidalinti su jumis supaprastintu receptu.

Jeigu paieškosite šio recepto internete, visur rašomos keistos proporcijos, pvz. viename recepte reikės 6 kg agurkų, kitame 7 kg, bet juk retai kada šiltnamyje uždera būtent tiek agurkų. O ir reto dydžio puodo reikia tokiam kiekiui ruošti vienu ypu.

O kadangi su matematika ne itin draugauju, vieną dieną su drauge susėdome ir suskaičiavome kiek ko reikia vienam kilogramui agurkų. Ir iš nuostabos nusišypsojau, tai juk tokios pačios proporcijos, kuriomis ruošiu ir cukinijų juostas (receptas čia). Tik cukraus agurkams naudoju truputį mažiau.

Primenu pagrindines taisykles, kurių laikantis tikrai džiaugsitės traškiais agurkėliais žiemą:

  • jokio vandens sąlyčio su konservais, niekur.
  • tik nauji dangteliai, jei stiklą galime idealiai išplauti ir dezinfekuoti iškaitinant, tai naudotuose dangteliuose (ypač atidarytuose peiliu), klastingai tūno rūdys, dangteliai dažnai būna nebe pilnai hermetiški, tad kam rizikuoti, jei per išpardavimus jų galima nusipirkti ir po 5 centus.
  • druska – tik rupi, nejoduota. Cukrus tinka ir rudasis nerafinuotas, ir baltas. Saldikliai ir medus, deja, netinka.

Pirmiausia kruopščiai išplaunu agurkus ir palieku juos ant virtuvinio rankšluosčio pilnai išdžiūti. Toliau skaityti „Šaltuoju būdu konservuoti agurkai”

Paskelbta

„3 dienų” agurkai žiemai

Šį receptą jau esu aprašiusi, bet tai buvo taip seniai, kad pamaniau – imsiu ir parašysiu ką dabar darau kitaip, kokias gudrybes atradau per tą eilę metų.

Kodėl verta rinktis šį receptą? Pirmiausiai todėl, kad didžiausią darbą už jus atliks laikas, antriausiai dėl to, kad nereikės jokių papildomų puodų ir stovėjimo prie viryklės, viskas ruošiama šaltuoju būdu. Bus didesnės nei įprasta druskos sąnaudos, ir tai yra vienintelis minusas.

Raugti agurkus galima didesniame puode, giliame inde ar iškarto stiklainiuose, pastarasis būdas kiek nepatogus, nes kartais būna sunku iškrapštyti česnako gabaliukus ir smulkiuosius prieskonius, jų po trijų dienų visiškai nebereikės.

Pirmiausiai agurkams nupjaunu galiukus Toliau skaityti „„3 dienų” agurkai žiemai”

Paskelbta

Raugintos svogūnų galvos

Apie svogūnus visad sakiau, kad tai daržovė, kurios nereikia grūsti į stiklainius, juk šviežių galvų turime ištisus metus. Tačiau kai pirmą kartą kilo mintis pabandyti juos užraugti, paragavusi jau įrūgusių supratau, kad reikia. Ne, ne reikia, būtina. Ir būtinai nepjaustytus.
Šią daržovę esame įpratę naudoti visur ir tikrai dideliais kiekiais. Tačiau apie raugintus turbūt skaitote pirmąkart? Trys dalykai, kurie galbūt ir jus paskatins pasigaminti tokio gardumyno būtų šie:
pirmą kartą gyvenime galėsite atsikąsti svogūno, tarsi obuolio;
grilio garnyrui nebereikės ašarojant pjaustyti ir marinuoti šių daržovių;
jei jūsų vaikai, pamatę svogūną, rauko nosį, tai raugintas variantas juos pradžiugins.
Patogiausia rauginti trilitriuose stiklainiuose.

Svogūnai nulupami, nupjaunami tiek šaknykočiai, tiek lapijos likutis. Svogūnai dedami į stiklainį, sluoksniuojant su šviežiomis prieskoninėmis žolėmis – raudonėliu, baziliku ar kalendra. Kaip ir visoms rauginamoms daržovėms, pasiruošiamas sūrymas, jis gaminamas skaičiuojant proporciją

1 litras vandens

1 šaukštas rupios druskos (apie 30 g)

Druska užpilama šiltu vandeniu, išmaišoma iki ištirpimo, ir supilama ant svogūnų. Stiklainis dengiamas plastikiniu dangteliu ar aprišamas drobine skepeta. Svogūnai, kitaip nei kitos daržovės, įrūgsta lėčiau, tam prireikia iki 7 dienų. Kai skystis stiklainyje pasidaro drumstas, o atidarius dangtelį jaučiasi rūgštus kvapas, stiklainis nešamas į šaltą vietą.

 

Paskelbta

Obuolinės slyvos

Kompotus anksčiau gamindavau dideliais kiekiais, bet tik dėl tirščių, mūsų namuose saldžių skysčių niekas negerdavo, todėl į stiklainius pirmiausiai prigrūsdavau kiek telpa vaisių ir tik tuomet pildavau sirupą. O ir cukraus kiekį bandžiau mažinti, tačiau be reikiamo konservantų kiekio rūsyje dažnai galvodavau apsigyvenus gyvatę, kaskart atėjus vis kažkas šnypšdavo ir kai išpyliau paskutinį surūgusį kompotą, nusprendžiau jų nebegaminti. Bet pirmą žiemą buvo tokia abstinencija, kad kelis kartus pirkau kažkokius konservuotus vaisius prekybcentry. Irgi ne išeitis dėl tos slyvos prie keptos kalakutienos ar obuolio prie anties kulšelės.

Ir vieną dieną, degustuodama tųmetį obuolių actą, supratau, kad tai irgi konservantas, ir dar su tokio gėrio rūgštele ir obuolių skoniu. Žinoma, marinuotos su obuolių actu slyvos buvo iškart pagamintos, žiemą išragautos, išgirtos, todėl šiemet gaminu jų daug. O ir jų derlius šiemet labai džiugina, turguje užmečiau akį į kainą – puiki! Todėl pats metas kimšti slyvas į stiklainius.

Mano receptas adaptuotas: Toliau skaityti „Obuolinės slyvos”

Paskelbta

Spanguolių džemas su bazilikų poskoniu

Džemas man visada asocijuodavosi su apelsino, avietės ar abrikoso piešiniu ant mažo plastikinio indelio, kurių pilnas vazas rasdavau svečiose šalyse viešbučiuose pusryčių savitarnos metu ir tepdavau ant sviestuoto skrebučio. Viešbučių era praeity, keliaujant pastaruosius šešis metus apsistojame tik nuomotuose apartamentuose, vilose ar pas ūkininkus, viešbučių formatas nebetraukia. Ir tuos „plastikinius” džemus, turbūt, todėl buvau visiškai pamiršusi…

Itin tirštą saldaus skonio žalių pomidorų džemą buvau įpratusi virti daug valandų, kad išgaruotų vanduo ir kad valgytojams įtiktų tvirta, nuo sūrio ar kepsnio nevarvanti konsistencija. Ir būtent dėl skystumo buvau visiškai apleidusi vyšnių, braškių ar spanguolių uogienes. Kol vieną dieną ėmiau ir išbandžiau pektiną – natūralų, nors ir E raide žymimą, tirštiklį. Beskaitinėdama apie jo nuostabiąsias savybes, prisiminiau, kad neseniai buvau vaišinta keistais morkų saldainiais, ir panašu, kad dabar jau žinau kaip juos gaminti 🙂 Bandysiu ir netrukus parašysiu.

O dabar apie spanguolių džemą – pagardą. Rūsy džemas laikėsi puikiai, jis labiausiai derėjo su puskiečiais ir naminiai varškės sūriais, paukštienos kepsniais, kelis kartus džemo dėjau į mielines bandeles, tepiau sluoksniuotos tešlos obuolių pyragą. O vienam smaližiui pagardinau vanilinius ledus. Ir tik jam vieninteliam nepatiko, kad kai kurios nemaltos uogos burnoje perkandus sprogo į labai rūgštų skonį. Man šis fintas pats skaniausias. Toliau skaityti „Spanguolių džemas su bazilikų poskoniu”

Paskelbta

Ruošinys silkės ar keptos žuvies gardinimui

Beprotiškai pasiilgau vieno žmogaus, o imant domėn, kad jis yra žvejas, prisiminus jį, prisimenu ir ežeru, ryto ūkanom ir ajerais kvepiančią lydeką… Nekalbant apie tai, kad ir pati neseniai ištraukiau (man) rekordinio dydžio karšį, kurį mūsų miško rūkykloje obeliniu dūmu dūmijom ir išdūmijom fantastišką skonį. Rūkytą žuvį mes įpratę valgyti, palaistę ją citrinos sultimis, be jokių pagardų ir duonos. Tačiau galybei kitų, tame tarpe ir jūrinių, žuvų ruošti rudeniop gaminu ypatingai patogų reikalą. Trys daržovės ir trys priedai, greitas paruošimas, ir šaltuoju sezonu, netikėtai užgriuvus svečiams, turiu galimybę paruošti ypatingai skanios silkutės/žuvies. Žinoma, šaltuoju sezonu netrūksta nei morkų nei svogūnų, bet taip faina turėt paruošto pagardo… Beje, jis labai dera ir su mėsiškais patiekalais. Anksčiau pagardą gamindavau su pirktiniu pomidorų padažu, bet ieškant natūralesnių skonių, jau kelis metus naudoju įnokusius, saulės nubučiuotus pomidorus. Toliau skaityti „Ruošinys silkės ar keptos žuvies gardinimui”

Paskelbta

Obuolių pagardas „Obgardas”

Aš ir pati dažnai sakau, kad daiktai turi būti vadinami savo vardais, tačiau kulinarijoje man patinka sudarinėti pavadinimų naujadarus ir maistą vadinti kiek lietuviškiau. Ir niekuo neįžeidžiant originalių receptūrų, nes aš jas visada koreguoju. Na, argi ne šauniai skamba moliejus (moliūgų aliejus), pomdžemas (pomidorų džemas), šergardas (šermukšnių pagardas), kiaušrūkiai (rūkyti kiaušiniai), maragurkai (marinuoti agurkai),  burjuostės (burokų juostos)? Ir tai tik keli mano kolekcijos nariai.

Panašiai atsitiko su čatniu, kelis metus gaminu šį tamsų obuolinį gardėsį, tačiau niekaip neįpratau, kad tai „čatnis”, juolab maniškis labai toli nuo indiškojo originalo – visų pirma viską smulkinu iki obuolienės konsistencijos, nededu anyžių, imbiero ar kitų rytais dvelkiančių prieskonių. Maniškis yra su mūsų džiovintom slyvom, mėlynaisiais svogūnais ir obuolių actu bei mano švelniai vadinamas obgardu 🙂

Kaip ir klasikinis čatnis, obuolių pagardas puikiai tinka su mėsiškais ar paukštienos patiekalais, sūriais, jūrine žuvimi. Skonis tinka ne kiekvienam, todėl naujai ragaujantiems šį skonį, obgardą tiekiu mažame indelyje šalia lėkštės. Toliau skaityti „Obuolių pagardas „Obgardas””