Jomajo agurkėliai

Būna, kad susipažįsti su žmogum ir visą likusį pažinties laiką kreipiesi į jį ‘jūs’, o būna, kad nuo pirmo susirašymo jautiesi sutikęs artimą dūšią. Taip ir susipažinome su Jo, lyg tarp kitko, pasidalinant patirtimi apie pavėžėjimo paslaugas Vilniuje (abi buvom nėrę į šią smagią avantiūrą), po to ilgai bekalbant apie jos Suaugusios moters mintis, apie Vilnių, knygas, kulinariją, žmonių elgesio ypatumus… Ir didžiai mano nuostabai, vieną dieną Jo parašė begaminanti ypatingus marinuotus agurkus, kuriuos su dukra šlamšdavusios be sustojimo – tokie skanūs jie būdavo. Žinoma, kad užsimaniau sužinoti receptą, bet vietoj jo pirmiausiai gavau dovanų Jomajo indelį, pusę kurio beplepant karščiu alsuojančiame biure, sulapnojau su dideliu malonumu. Ir aštrūs, ir gaivūs, ir macni. Ne žieminis variantas, bet ne viskas juk turi gyventi po pusę metų rūsy. O vėliau gavau ir receptą, mielai dalinuosi juo su jumis. Toliau skaityti „Jomajo agurkėliai”

Šaltai marinuoti agurkai

Susitikusi smagiai ir labai jaukiai popietei su ex-kolege, prisiminiau jos firminius marinuotus agurkėlius. O čia dar ir kaimynė užsiprašė šviežių kiaušinių, o mainais atnešė pusmaišį lauko agurkų. Pamaniau, kad laikas atidaryti agurkų marinavimo sezoną, bet… niekaip savo tinklarašty neradau to Evos agurkų recepto. Teko pasikapstyti laiškų archyvuose, tuo pačiu perskaityti galybę senų susirašinėjimų, ir ne tik su ja. Taigi, marinuotų agurkų gamyba persikėlė į kitą parą, o aš iki išnaktų dūsavau, skaitydama romantiškus ir labai nostalgiškus laiškus…

O ryte jau buvau radusi receptą. Tai vadinamasis šaltas marinavimo būdas, kai agurkai užpilami tik konservantais, be jokių terminių apdorojimų. Šis receptas tinka tik tiems, kurie nebijo didesnio acto ar cukraus kiekio. Bet ir suvalgyti šio gardumyno vienu kartu daug nesinori, tai labiau užkandis, priedas prie kitų garnyrų, picos ar karštų sumuštinių įdarų ir panašaus maisto, kurio kasdien (tikiuosi) nevalgote. Skamba keistai, bet taip ruoštiems agurkams nereikia nė rūsio ar šaldytuvo, konservai puikiai laikosi kambario temperatūroje. Todėl tikrai verta pasigaminti bent kelis stiklainius, net jei esate konservavimo profanas.  Toliau skaityti „Šaltai marinuoti agurkai”

Krapų užtepėlė (pesto)

Stebuklai! Nušienavus savo, kaimynės ir mamos krapų derlių, pagaminau mano mėgstamo krapų pagardo. Kitą dieną turėjau susitikti su mergina, dovanojančia galybę stiklainių ir kiaušinių dėklų, todėl padėkai paruošiau indelį pesto dovanų. O po kelių dienų mano labai mylima FB draugė, vaistažolių galių tyrinėtoja Vilija iš Telšių, atsiuntė to pačio indelio nuotrauką. Pasirodo, nežinant susipažinome su Vilniuje gyvenančiu jos sūnumi ir jo drauge, jie nusivežė pesto pas mamą, o kadangi ant indelio buvo etiketė su kūmutės virtuvės logo, Vilija iškart sumojo, kad įvyko tai, ką esame įpratę vadinti sutapimais ar tiesiog stebuklais 🙂 Skanaus, Vilija.

Pesto tipo pagardų gaminu daug ir iš labai įvairių žolelių – klasikinio baziliko, aitriosios gražgarstės, pavasarinių ridikėlių lapelių, o krapus visada šaldydavau. Kol akis neužkliuvo už Dovilės recepto. Visus pagardus gaminu su saulėgrąžomis ar žemės riešutais bei jų aliejais, todėl iš šio recepto skolinausi tik krapų pagardo idėją 🙂   Toliau skaityti „Krapų užtepėlė (pesto)”

Raugintos burokų juostos – „Burjuostės”

Kadaise vienoje garstronomijos mugėje akis užkliuvo už man nematyto įrankio daržovių „spagečių” gamybai. Tuomet draugė tempė už rankovės, sakydama – kam mokėti už tokį daiktą šitokį kosmosą pinigų? Ir ji buvo absoliučiai teisi. Po kelių mėnesių sendaikčių turguje aptikau tokį patį daiktą, tik dešimtį kartų pigesnį. Gerą mėnesį namiškiams teko valgyti ilgų makaronų formos bulves, cukinijas, agurkus, morkas… Bet didžiausias atradimas slypėjo kitame įrankio gale. Juo galima atpjauti ypatingo plonumo ir platumo juostas. Tuomet gimė marinuotos cukinijų ar agurkų juostos, pradėjau kepti bulvių juostų apkepus, o pernai, beraugiant burokus, pamaniau, kad burokų juostos juk įrūgtų žymiai greičiau. Pridrožiau visą trilitrį, po to sekantį… ir tokiu būdu burokų juostos tapo mūsų namų garnyrų karalienėmis.

Juostoms geriausia rinktis ilgus ir storus burokėlius, tuomet galima pagaminti ir plačių, ir ilgų juostų. Vienam trilitriui stiklainiui pasiruošiu: Toliau skaityti „Raugintos burokų juostos – „Burjuostės””

Bijūnų žiedai ir ką su jais veikti

Šiemet beveik nežydėjo sakuros ir išvengėme masinės fotopsichozės, kiekvienais metais užgriūdavusios socialines medijas. Ir ypatingai džiaugiuosi, kad šiemet visi fotografavosi su dideliausiomis bijūnų puokštėmis, reabilituoti vieni nuostabiausių pasauly žiedai ir kvapai. Kaip niekad ilgai džiuginę bijūnų žiedai mano virtuvėje virto arbata, pagardu ir kvepalais. Apie kiekvieną jų ir parašysiu jums, gal norėsite pabandyti.

Bijūnus perdirbimui kerpu nuo šakų, namuose nuskinu žiedlapius, gražiausius atidedu arbatai, apvytusius ar truputį parudavusius – pagardui ir kvepalams. Beje, baltuosius žiedus naudoju tik kvepalams. Toliau skaityti „Bijūnų žiedai ir ką su jais veikti”

Rabarbarų padažas (čatnis)

Rabarbarų kotais šiemet, tarsi susitarę, apdovanojo visi kaimynai. Ir pirmą kartą nebereikėjo sukti galvos ką iš jų gaminti, nes pernai gamintas rabarbarų padažas iš rūsio lentynų dingo iki vasaros pabaigos ir daviau sau pažadą pagaminti jo DAUG. Maloniai rūgštus, ir tuo pačiu aštrokas padažas tiko su laužo kepsniais, žuvimi, varškės ir fermentiniais sūriais, vakarėliui dažnai neužtekdavo vieno indelio , todėl šiemet gaminu didesniuose.

Jei sumanytumėte pasigaminti šio padažo, suskubkite tai daryti iki Joninių, anot maisto kokybės tyrėjų, nuo birželio galo nuodingoji oksalo rūgšties koncentracija kotuose smarkiai padidėja, todėl yra galimybė apsinuodyti. Gal geriau palaukti kito pavasario…

Toliau skaityti „Rabarbarų padažas (čatnis)”

Raugintos morkos

Raugintos morkos – visiškai nebūtinai rudens derliaus šventė. Karts nuo karto užraugiu nedidelį kibirėlį morkų ir žiemą, nes jos tobulai tinka vakarui su gera knyga ar filmu, kai norisi ko nors „pagriaužti”. Raugintiems produktams laikyti optimaliausia +2-5C temperatūra, tokią net tobuliausiam rūsy sunku išgauti, todėl vienas kibirėlis greitam suvartojimui – tobulas variantas. Kalbu apie 1l talpos plastikinę arba stiklinę talpą. Šios morkos puikiai tinka ir garnyrui, bet vėlgi – nedideliais kiekiais, mat jos ilgai kramtomos, sakyčiau labiau tinkamos patiekalų puošybai. Toliau skaityti „Raugintos morkos”

Aštrus obuolių padažas

Maloniai kandžiojantis liežuvį padažas. Tiks ne tik su mėsos ar paukštienos kepsniu, bet ir keptos jūrinės žuvies draugijoje. Padažą galima gaminti ir iš krituolių obuolių, jų šiemet pilni sodai. Svarbiausia, kad į konservuojamą padažą nepapultų puvinio, todėl obuolius reikėtų kruopščiai išpjaustyti. Toliau skaityti „Aštrus obuolių padažas”

Baklažanų liežuviai

Vienas iš naujesnių ir labai pasiteisinusių gaminių žiemai.

Labiausiai mėgstame mono konservus, kai marinuojama viena rūšis daržovių, bet paragavus šio derinio, nusprendėme, kad rūsy tokio reikia turėti. Tai puikus garnyras paukštienai ar raudonai mėsai ar tiesiog gardi, maloniai aštri užkanda.

Receptas atkeliavęs iš Pietų šalių, kur baklažanai auginami kone kiekviename darže ir ši daržovė yra labai mėgstama.

Užsiauginti pačiai dar nepavyko, bet iš pirktinių pasigaminti tikrai verta.

Toliau skaityti „Baklažanų liežuviai”