Paskelbta

Virtiniai su raugintais kopūstais

Su raugintais kopūstais, aha.

Rodosi, kokių tik įdarų virtiniams nesame bandę? Daržoves, grybus, varškę, bulvių košę, uogas žinome turbūt visi, o štai apie tai, kad raugintais kopūstais įdaromi ne tik mieliniai pyragėliai, bet ir virtiniai, sužinojau tik šių dienų kontekste. Slavų virtuvėse šie virtiniai žinomi nuo seno, pavasariop, kai žmonės norėdavo greičiau suvartoti raugintų kopūstų bačkų turinį, jais gardindavo viską, net lietinius blynus. O mane pasiekusiu ir išbandytu virtinių receptu mielai pasidalinsiu ir su jumis.

Tešlos su grietine, kuri idealiai tinka šiems virtiniams, receptą aprašiau (jis ČIA),  bet kartoju ir šiame įraše, kad būtų patogiau rasti išsamią informaciją vienoje vietoje.

Iš nurodyto kiekio produktų pagaminu apie 30 virtinių, juos irgi galima šaldyti (rauginti kopūstai mano nuostabai nepraranda skoninių savybių), tad galima gaminti iš dvigubos ar net trigubos normos. Toliau skaityti „Virtiniai su raugintais kopūstais”

Paskelbta

Naminiai sūdyti ar rūkyti lašiniai

Ar žinote, kad lašinius mokslininkai neseniai reabilitavo ir jie šiuo metu laikomi sveiku produktu? 🙂 Tik va bėda – mažuosius kiaulių ūkius, kuriuose paršelius šerdavo natūraliai produktais, naikina. Ir vis sunkiau gauti tų „tikrų” lašinių… Todėl kai tik yra galimybė nusipirkti sveikai augusios kiaulaitės, būtinai imame lašinių paltį, dalį sūdome, dalį rūkome. Šviežius lašinukus su juoda rugine duona ir raugintais ar marinuotais agurkėliais pas mus valgo vyrai, talkoje/gamtoje/kelionėje. Bandelių įdarams tokie lašinukai netinka, netgi mėgstantiems riebiai būna per riebu, tam labiau tinkama šoninė. O štai lietiniai blynai, kepti ant tokiais lašinukais pateptos keptuvės, patinka visiems.

Kviečiu pabandyti. Ir net jei neturite rūkyklos, namų sąlygomis vieno ingrediento pagalba galite pasigaminti lašinukų su dūmo kvapu.  Toliau skaityti „Naminiai sūdyti ar rūkyti lašiniai”

Paskelbta

Sultinys su koldūnais

Ukrainoje ir Lenkijoje tai populiarus valgis, o mes visgi labiau linkę valgyti sriubą ir koldūnus atskirai. Būtinai pabandykite pasigaminti tokio derinio, nustebsite kaip paprasta ir gardu.

Nesiūlau gaminti sultinio iš kubelių ar naudoti pirktinių šaldytų koldūnų, naudoju naminius produktus. Tačiau esu girdėjusi, kad žmonės, nevengiantys konservantų, gamina ir taip. Pasirinkimo reikalas, t’sakant.

Koldūnus, beje, galima rinktis irgi bet kokius, tiks tiek su mėsos, tiek su paukštienos, grybų įdarais.

Vienintelis šios sriubos minusas yra tas, jog patiekalo nebeišeina pašildyti, tad tenka virti konkretų porcijų skaičių. Bandžiau, nepavykus apskaičiuoti, šildyti ir puode ant ugnies, ir orkaitėje, abiem atvejais nuvylė tai, kad koldūnai ištižo ir netgi prakiuro…

Todėl sultinio gali būti ir daugiau, bet koldūnų tik tiek, kiek tądien norisi.

Toliau skaityti „Sultinys su koldūnais”

Paskelbta

Lėtai aliejuje virti česnakai (confit)

Jei patys užsiauginate česnakų, bet neturite tinkamų sąlygų juos laikyti, puikiai žinote, kad sausio – vasario mėnesiais jie pradeda vysti, ruduoti, raukšlėtis. Tuomet prasideda galvaskaudis ką su jais daryti. Manęs šis klausimas nebekankina jau senokai, sumalu nuluptas skilteles su druska (receptas čia), pagaminu česnakynės (receptas čia) ar užpilu nuplikytus česnakus geru aliejumi ir iki vasarinio derliaus valgome tokius.

Turbūt todėl tiek metų nė neieškojau kitokių česnakų konservavimo būdų, kol neatėjo toji diena, kai miela ūkininkė Eglė ėmė ir pasigyrė pagaminusi česnakų confit. Och kaip mėgstu tokias dalybas idėjomis! Niurktelėjau internetan, aptikau galybę receptų kaip ir iš ko ruošiamas confit, bet apie tokį česnakų ruošimo būdą radau labai nedaug. Tai tik sustiprino norą pabandyti, juolab mamos užauginti česnakai kaip tik pradėjo vysti ir jau prašėsi į stiklainius.

Po kelių valandų jau ragavome salstelėjusias, aliejaus ir prieskonių prisigėrusias skilteles. Tepėme jas ant duonos, o man mintyse sukosi idėjų karuselė – kur ir kada naudosiu jas. Kelias jau išragautas idėjas rasite po receptu. Toliau skaityti „Lėtai aliejuje virti česnakai (confit)”

Paskelbta

Kvietinė duona su alyvuogėmis

Ši kvietinė duona jau beveik tapusi mano vizitine kortele, kur bevažiuočiau, jei tik turiu laiko, miltų ir mielių, kepu šią nuostabiąją ir vynioju į drobinį rankšluostį, jame duona išlieka šviežia ilgiausiai.

Ir nors receptą jau esu aprašiusi, kartais verta pasikartoti, nes gamyba lyg ir tokia pati, tačiau net ir vienas ingredientas labai keičia gaminių skonį.  Šįkart tuo pirmuoju smuiku sugrojo alyvuogės.

Apie jas nesiplėsiu, tik paminėsiu, kad tikrai netiks kažkuo įdarytos žaliosios ar juodosios alyvuogės. Mano tobulas skonis – „kalamata” uogos. Rausvos, marinuotos su raudonėliu, jas perku specializuotoje parduotuvėje ir be to, kad jų reikia specialiai pėdinti į spec. parduotuvę, dar ir reikia iškrapštyti kauliukus.  Rodosi kam tiek vargo, tačiau paragavus šios duonos tampa aiški šių nedidelių kančių kaina.

Tešlos gamybai visiškai nereikalinga buitinė technika (naudokite, jei turite, žinoma), ji yra neminkoma, tik maišoma mentele ar šaukštu, ingredientai elementarūs, svarbios tik proporcijos, kurias irgi supaprastinau, skaičiuodama viską puodeliu ar stikline, o mėgstantiems preciziką – pasvėriau.

Miltai kvietiniai arba speltų, ar 50/50 abiejų. Esu bandžiusi maišyti ir su ruginiais, avižiniais, žirnių miltais, gavosi labai sprangi ir beveik nevalgoma duona, tobulam rezultatui visgi reikėtų rinktis 100% kvietinių miltų. Toliau skaityti „Kvietinė duona su alyvuogėmis”

Paskelbta

Spanguolės su apelsinais

Nežinau kaip tiksliau pavadinti šį gardėsį. Lyg ir uogienė, bet konsistencija kaip džemo. Lyg ir saldu, bet ir rūgštu bei truputį kartu, tad tinka ne tik su blynais ar varške, bet ir su paukštiena ar sūriais.

Tebūnie tiesiog spanguolės su apelsinais, o skonį įmanoma įvertinti tik paragavus. Šaltuoju metų laiku spanguolių tikrai nesunku rasti, apelsinų irgi, tad vieną tamsų vakarą galima išsivirti nedidelį kiekį, išragauti ir tuomet (neabejoju) pasigaminti žymiai daugiau, sau ar kaip dovaną Kalėdoms.

Gamybos procesas ne itin ilgas, tik reikės buitinės technikos, jei jos neturite – reikės tik kiek daugiau kantrybės, bet misija tikrai įmanoma. Tik pasimokykite iš mano klaidos, nenaudokite kultūrinių uogų, tik miškines. Jos pilnos skonių ir sulčių bei natūralių pektinų, tad gaminant nereikės naudoti jokių priedų tirštinimui.

Iš nurodyto kiekio pagaminu 6-8 vnt. 330ml stiklainius. Toliau skaityti „Spanguolės su apelsinais”

Paskelbta

Naminis sūris iš 2 produktų

Eilę metų bandžiau gaminti naminius sūrius su fermentais ir raugais, tačiau galiausiai palikau tai profesionalams.  Neturiu tam reikalingų įgūdžių, šaldytuvų ir… kantrybės 🙂

Išskyrus vieną sūrį, kuris gaminamas iš dvejų produktų (neskaitant prieskonių), jam nereikia jokių fermentų ar papildomos rūgšties, todėl jei tik gaunu naminio riebaus pieno, gaminu šį nuostabų gaminį.

Skoniu šis sūris primena varškinį, tačiau turi savitą, kiek kitokį skonį. Šildymo sezono metu dalį sūrio masės formuoju kamuoliukais ir džiovinu šilčiausioje namų vietoje, šie, debesėliais vadinami, sūriai, po mėnesio kito tampa puikia užkanda ar salotų priedu.

Bet šiandien norėčiau pasidalinti šviežio sūrio idėja, net ir neturinčiam jokios patirties žmogui sūris pavyks iš pirmo karto, tad bandom! Toliau skaityti „Naminis sūris iš 2 produktų”

Paskelbta

Braškių ir rabarbarų uogienė su kardamonu ir pipirais (Rabarbraškė)

Braškių uogienę turbūt pamename kaip skystą saldėsį su plaukiojančiomis uogomis. Kadangi aš pati šviežių braškių visai nevalgau, tik termiškai apdorotas, daug metų sukau galvą kaip pagaminti kitokios, intensyvesnio kvapo, vienodesnės tekstūros uogienės.

Pirmiausiai braškėms radau porą – rabarbarą. Ir nuo tada šiam duetui suteikiau Rabarbraškės pavadinimą. Antra, ką sumąsčiau – uogienę sublenderiuoti, taip rabarbarų tirštumu suteikiau visiškai neskystą tekstūrą, nereikėjo naudoti nei pektino, nei agar agaro.  Trečiausias atradimas buvo kardamono ir pipirų pagalba kvapų ir skonių intensyvinimui. Pipirai patiko ne visiems, tik tiems, kurie mėgsta aštresnius pojūčius, tad į gaminamą uogienę šiemet pipirų dėjau tik į tą dalį uogienės, kurią valgysime patys. Patarimas – jei nežinote ar jums patiks pipirai uogienėje, galite įsiberti į jau išvirtą ir ragaujamą uogienę.

Kadangi Rabarbraškės skonis ir tirštumas artimesnis padažo ar pagardo tekstūrai, pabandėme gardinti grilio kepsnį, žuvį, suderėjo tiesiog fantastiškai. Ką jau kalbėti apie ledus, pyragus, blynus ir desertus taurėse. Pasaka.

Ir dar truputėlį apie oksalo rūgštį, kurios visi bijo ir rekomenduoja rabarbarus vartoti tik iki Joninių. Toliau skaityti „Braškių ir rabarbarų uogienė su kardamonu ir pipirais (Rabarbraškė)”

Paskelbta

Eglių druska

Gegužės gale skarotosios eglės pasidabina šviežia žaluma.  Šie jauni ūgliai yra ypatingo skonio ir aromato, o ir naudingų medžiagų juose apstu.

Ūglius dažniausiai dėdavau į raugiamą medaus girą ir gamindavau lydytą sviestą su jaunaisiais spygliais. Bet pernai, paskaičiusi apie pušų žiedų ir druskos duetą, pamaniau, kad eglių ūgliai irgi puikiai suderėtų su kepama žuvimi, paukščiu ar mėsa.

Pagaminau ir susižavėjau. Vieną dalį eglių druskos laikiau spintelėje, kitą – šaldytuve. Ir visgi šaltasis laikymo būdas pasiteisino labiau, spintelėje eglių kvapas išsiduksavo per nepilną mėnesį. Šaltai laikyta druska mėgavausi 4 mėnesius ir turbūt būčiau ir ilgiau, bet ji tiesiog … baigėsi.

Tad šiemet kartoju jau didesnį kiekį. Toliau skaityti „Eglių druska”

Paskelbta

Šildantis ir gydantis lėtasis Kūmos sultinys

Kad jau taip ėmė ir atvėso šiandien, prisiminiau dar visai neseną darganos ir noro sušilti pojūtį. Jį dažnai malšiname paprastu, bet labai neprastu sultiniu.

Ir nors medikai vištienos sultinio neleidžia vadinti vaistu, tebūnie tai mano placebo, nes sukarščiavus jį vi-sa-da  verdu. Ir šaldiklyje tam reikalui visada yra budintis keptos vištaitės likutis.  Virti keptą vištieną gali pasirodyti keista, bet tik iki pirmo paragauto šaukšto, sultinys iš keptos paukštienos gaunasi sodrus ir kvapnus.

Vištienos man lieka kai kepu visą paukštį, na niekaip nesuvalgome krūtinėlės, nes mūsų namuose labiausiai mėgstamos kaulėtos dalys.  Krūtinėlės mėsa dažniausiai keliauja ant picos, į troškinį ar šaldiklin laukti, kol kas nors peršals.

Dar vienas produktas, laukiantis sultinio gamybos yra virti ryžiai. Kartais, virdama juos kokiam nors patiekalui netgi specialiai gaminu keliais šaukštais daugiau, kad dalį įdėčiau į šaldiklį.  O jei neturiu ryžių, sultinį papildau nedideliais makaronais.

Sultinio gamyboje vienu pirmų smuikų griežia svogūnas, jis verdamas su visu lukštu ir valgymo procese nedalyvauja, vėlgi skamba keistai, bet tai maža tobulo patiekalo paslaptis. Kaip ir mano išmislas  – lydytas sviestas sultinyje, jis suteikia netikėto, ypatingo skonio.

Ir galiausiai labai svarbu, kad sultinyje būtų nors truputis aštrumo bei kvapnumo, tai puikiai atlieka čili dribsniai ir švieži ar šaldyti kalendrų ar krapų lapai.

6 porcijoms pasiruošiu: Toliau skaityti „Šildantis ir gydantis lėtasis Kūmos sultinys”