Karamelizuotų svogūnų pagardas

Apie mėlynųjų (rausvųjų) svogūnų pagardą esu rašiusi, tačiau visad kirbėjo o kodėl gi nepabandžius tokio saldžiai aštraus gardėsio pagaminti iš geltonųjų svogūnų? Ką gi, teko paplušėti, išbandyti įvairius gamybos būdus, kol radau tą aukso vidurį, kurio ieškojau.

Kad jums netektų sugadinti produktų, dalinuosi idėja ir gerąja patirtimi.

Pirmiausias ir svarbiausias faktorius, lemiantis pagardo kokybę, yra pjaustymo būdas. Ir jei mėlynuosius svogūnus raginau supjaustyti kombaino pjaustykle, tai geltonuosius primygtinai rekomenduoju pjaustyti peiliu ir ne kuo ploniau, bet atvirkščiai – ne itin plonai, 3-4mm storiu pusžiedžiais. Labai plonai pjaustyti svogūnai sukrenta į košę, o pjaustant stambiau išlieka daržovės tekstūra, yra ką su malonumu pakramtyti.

Pagardo skonis pavergiantis, ir nors mano receptoriams saldumas ne itin patinka, yra didelė atsvara – sūrumas, aštrumas ir obuolių acto rūgštis. Viskas puikiai sudera laikantis receptūros.

Produktai ir proporcijos:

Toliau skaityti „Karamelizuotų svogūnų pagardas”

Salotos su konservuotu tunu

Na, jei ne keli ingderientai, tai būtų beveik „Mimoza” – garsi pasaulyje mišrainė su konservuotu tunu.

Rodosi dar visai neseniai neįsivaizdavome šventinio stalo be mišrainių su majonezu ir dabar netgi sunku įsivaizduoti, kad toks paprastas produktas – majonezas – buvo visiškas deficitas, tad juo gardintos mišrainės buvo irgi retenybė, tik švenčių patiekalai.

Dabar, kai nuo majonezų rūšių prekyboje sukasi galva, o ir išmokau jo pasigaminti namuose (esu rašius apie tai čia), atsitiko taip, kad mišraines ėmė keisti įvairesnės salotos ar vienakąsniai. Bet. Yra du bet – baltoji mišrainė ir ši, mano meiliai vadinama „Mimozos” pussesere. Abidvi yra favoritinės, tradicinės, tad porą kartų metuose, per didžiąsias šventes, imuosi gamybos. Toliau skaityti „Salotos su konservuotu tunu”

Mėlynųjų svogūnų pagardas

Šį labiau saldų, nei sūrų, svogūnų pagardą yra pamėgę daugelis ragavusių. Dažnai ši patrova vadinama karamelizuotų mėlynųjų svogūnų džemu, tokio rasite daugelyje prekybos centrų gurmanų skyrių, mugėse, tačiau įmantriai skambantis pavadinimas nereiškia, kad įmantri ir gamyba ar produktai. Viskas išties paprasčiau, nei atrodo.

Dalinuosi mano N metų tobulintu receptu ir keliomis variacijomis šventėms.

O kodėl šio pagardo vertėtų pasigaminti? Pirmiausiai dėl to, kad šaldytuve pagardas puikiai laikosi iki 3 mėnesių, tad bet kada, kai tik ant duonos riekės dėsitės silkutės ar virtos mėsos gabaliuką, šaukštelis šio pagardo ant jų nuneš į skonių aukštumas. Antriausia todėl, kad visada turėsite garnyro, net kai namuose nebus anei bulvės ar rauginto agurko, pagardas puikiai papildys bet kokius patiekalus, ypač žuvį. Tik vertėtų prisiminti, kad karštiems patiekalams tinka karšti garnyrai, tad pagardą prieš tiekiant galima pašildyti nedideliame puodelyje. Trečiausia – salstelėję svogūnai tobulai suderės su bet kokiu sūriu, virtu kiaušiniu.

O labiausias variantas – šventinė (ir kasdienė, jei tik norisi) silkė. Nes ji sūri, pagardas saldžiai aitrus, o spanguolės, kurių gausiai dedu ant patiekalo, sproginėja malonia rūgštele.

Vienu metu ruošiu daug pagardo, nes yra toks vienas nemalonus darbelis – mėlynųjų svogūnų lupimas, kitaip nei geltonieji, jie sunkiai nusirengia, o ir sultys smarkiai dažo rankas, tad dirbu su pirštinėmis.

Toliau skaityti „Mėlynųjų svogūnų pagardas”

Moliūgų pyragas

Daugelis, išgirdę žodžių derinį „daržovių pyragas”, rauko nosį. Ir greičiausiai todėl, kad tiesiog nebuvo tokio ragavęs. Tad labai norisi dalintis gerąja patirtimi ir skatinti pasigaminti įvairesnių skonių pyragus. Ypač dėl to, kad dažnuose namuose rasime suvytusių morkų ar burokėlių, o tokiu pohelovininiu metu – skaptuotų moliūgų. Man visada buvo keista matyti išmetamus ar kompostuojamus moliūgus, juk jie dekoracijomis pabūna vos kelias dienas, per kurias tikrai nespėja sugesti, supūti ar ištižti. Tad gali būti suvalgomi!

Atskiru įrašu aprašysiu apie moliūgų tyrės gaminimo ir naudojimo būdus, šiandien labiau norėčiau pasidalinti nesudėtingo pyrago receptu. Jis žavingas tuo, kad galima sunaudoti senstelėjusius ar besibaigiančio galiojimo sausainius. Kad moliūgų sluoksnio skonis primins sufle. Ir kad tokį pyragą suręs net ir pirmokas, tik vertėtų paminėti, kad šį pyragą geriausia gaminti su virtuvinio kombaino pagalba, bus malimo ir plakimo, kurį buitinė technika atlieka labai spėriai. Vienintelis pyrago minusas – pirmo kąsnio laukimas, iškepusį pyragą reikės bent 4h vėsinti šaldytuve. Bet verta, oi verta…

Moliūgus tyrei kepu orkaitėje, dažniausiai naudoju Hokaido veislės moliūgus, nes jų žievė yra tokia minkšta, kad puikiai iškepa ir susimala su minkštimu, todėl ir tyrės spalva gaunasi stebuklingai graži.

Moliūgą pjaustau stambiais gabalais ir dedu į skardą žieve į apačią, kartais patepu lydytu sviestu. Skardą šaunu į iki 180C įkaitintą orkaitę ir kepu bent 30 minučių, tuomet šakute tikrinu ar moliūgai jau pakankamai suminkštėję, jei ne – kepu toliau, kas 10 minučių patikrindama.

Iškepusius gabalus atvėsinu ir sumalu virtuvinio kombaino peiliais. Viskas!

Ruošiu produktus pyragui, reikia:

Toliau skaityti „Moliūgų pyragas”

Sluoksniuotas obuolių pyragas

Niekaip negaliu prisiminti kur šią pyrago idėją pamačiau. Pamenu tik, kad tai buvo video formatas, o kadangi tokių žiūriu nemažai, nebeatkapstau kur ir kada.

Idėja fantastiška, pyragui šaldytos tešlos visada turiu šaldiklyje, obuolių šiemet irgi nestingame, tad netgi jei paskambina draugė – saldumynų mėgėja ir praneša, kad po valandos užsuks, šį gardumyną laisvai spėju iškepti.

Pyrago puikumas ne tik skonyje, jam gali būti sunaudoti jau apvytę ar pagedę obuoliai, puikiai tinka ir krituoliai. Taip pat puikus ir labai greitas paruošimas, nieko minkyti ar plakti nereikia, nebent tešlą visgi ruošiu pati, kartais taip ir padarau, nes naminėje sluoksniuotoje tešloje, naudojant lydytą sviestą, galima gauti žymiai ryškesnį skonį. Bet jei norisi greitai, pasiruošiu:

2-3 lapelius šaldytos bemielės tešlos

Toliau skaityti „Sluoksniuotas obuolių pyragas”

Sumuštiniai su ožkų sūriu ir svieste čirškintais pievagrybiais

Kad jau grįžau prie raugo duonos kepimo, tai ją norisi valgyti ne kaip priedą prie sriubos, naminė kvietinė duona tiesiog prašosi būti puošiama įdomesniais gardumynais. 

Visą grybų sezoną su lengvu kartėliu stebėjau kaip visi kepė baravykus ir raudonikius, iš kai kurių nuotraukų netgi sklido tas miško ir grybienos aromatas, bet…  Miško grybų valgyti, deja, negaliu, tad pagalvojau apie didžiuosius pievagrybius ir ant šviežutėlės duonos riekės vakar surenčiau pirmą testą. O šiandien jau pirkau daug grybų ir gaminau daug sumuštinių, sukėlusių tikrą furorą. Kvapai, skoniai ir estetika – trys pagrindinės sudedamosios, o ir dabar, kai kažkodėl nebesinori mėsiškų patiekalų, labai savo laiku atsiradęs derinukas.

Įtariu, kad ir su pirktine duona bus visai neblogas varinatas, tad receptas jau laukia pirmo vienakąsnių vakarėlio. 

Viskas itin greita ir paprasta, ilgėlesnis tik grybų paruošimas ir atvėsinimas.

8 sumuštiniams reikės:

Toliau skaityti „Sumuštiniai su ožkų sūriu ir svieste čirškintais pievagrybiais”

Kiaušinių užtepėlė, primenanti pikantišką mišrainę

Apie mišrainių ir salotų pjaustymo būdus būtų galima prirašyti ištisus puslapius, ir ne tiek apie juos, kiek apie kiekvienos šeimininkės pjaustymo technikos pasirinkimą, šeimos tradicijas ar tiesiog savą skonį.
Ir visai neseniai, kai po labai daug metų susimatėme su N metų nematytais klasiokais, išniro visokių keistų prisiminimų apie mokyklą ir tuos laikus. Ir apie blogus pažymius. Pvz. dvejetą už tai, kad darbų pamokoje, pjaustydama virtas bulves ir morkas baltai mišrainei, mokytojos supratimu supjausčiau jas per stambiai, ne taip, kaip norėjo ji ar buvo numatyta kokioje nors metodikoje. Drąsos man niekada netrūko, tad darbų mokytojai atrėžiau, kad tokį patį dvejetą parašyčiau mūsų kaimynei, kuri virtas daržoves bei kiaušinius baltai mišrainei tarkuodavo burokine tarka.

Bet tą pačią kaimynę su dėkingumu prisiminiau, kai pradėjau ruošti didesnius vakarėlius ir visų mėgstamą pikantišką mišrainę. Pjaustyti kiaušiniai, netgi sumaišyti su didesniu kiekiu majonezo, sunkiai laikydavosi ant duonos, tad labai apsidžiaugiau išganinga mintimi, kad kiaušinius, kaip ir sūrį, reikia sutarkuoti ta pačia burokine tarka.

O kai jau atėjo noras galvoti ką ir su kuo valgome, visaip dėliodama pikantiškos mišrainės variantus su kuo mažiau majonezo, ilgainiui atradau patį pačiausią derinį, apie kurį priminė vienas labai jaukus rytas pas Rasą. Toliau skaityti „Kiaušinių užtepėlė, primenanti pikantišką mišrainę”

Islandiškas rabarbarų trupiniuotis (Hjónabandssæla)

Aš įsimylėjau, nes atradau tą šalį, kurioje man (kaip turistei) patinka absoliučiai viskas. Tai – Islandija. Ir nors buvau joje jau tris kart, ir vieną tų kartų beveik ką tik, šių metų pradžioje, jau mintyse dėlioju planą grįžti rudenį, kai tenykštė gamta apsipils spalvomis.

Man Islandijoje tinka viskas – klimatas, tykūs ir širdingi žmonės, mažaaukštės statybos, galybė vandens ir kalnų bei ta karščiu alsuojanti žemė prie pat amžino įšalo. O labiausiai Islandijoje man patinka pasijausti visišku mikrobu, paskęsti toje Gamtos didybėje, pabūti civilizacijos beveik nepaliestuose užkampiuose ir patabaluoti kojomis ant pasaulio krašto…

Paskutinė kelionė vėl pabėrė naujų pažinčių ir skonių. Šįkart parsivežiau pyrago receptą ir laukiau kada gi užderės rabarbarai. Ir štai čia prasidėjo įdomioji dalis – skaitiniai apie Islandijos tradicinius pyragus, jų atsiradimo istoriją. Parašiau ir draugei islandei Elsai, kuri paieškojo recepto savo močiutės užrašinėje. Ir kiek abi krykštavom, kai toje pačioje knygutėje Elsa aptiko įrašą „Lietuviški sausainiai”. Kaip, iš kur prieš gerą šimtmetį iki šios salos atplaukė mūsiškis receptas?

O grįžtant prie rabarbarų trupiniuočio Hjónabandssæla (angl. Happy Marriage cake), paragavau jo, dar šilto, pusryčiaujant su svečių namų šeimininke Inga. Labai ilgai kalbėjomės, jai patiko pasakoti šeimos istoriją, o aš tokias visad klausau be amo. Ir nė nepajaučiau, kaip suvalgiau net du gabalus šio pyrago. Kai jau kamantinėjau receptūrą, Inga detaliai paaiškino kokie slaptieji ingredientai padaro jį tokiu neįprastu, kitokiu. Išties, dar pusdienį jaučiau kardamono ir migdolu poskonį, labai malonų ir naują.

Ir nors šiam pyragui islandai naudoja rabarbarų džemą, aš tokių gaminių parduotuvėse niekada neperku, tad laukiau rūgščiojo derliaus ir viriau pati. Ir vien rabarbarų, ir su braškėmis.

Tad apie viską iš eilės.

Toliau skaityti „Islandiškas rabarbarų trupiniuotis (Hjónabandssæla)”

Sausainių sviestas

Nepavyko suvalgyti visų kalėdinių sausainių? Yra būdas juos skaniai išsaugoti.

Kokias jums asociacijas kelia žodis „sviestas”? Pakelyje, sveriamas, gamintas iš grietinėlės? Lydytas, sūdytas, kokosų, riešutų…

O mano kolekcijoje atsirado dar vienas – sausainių sviestas! Žinoma, jis gaminamas ne IŠ sausainių, o SU jais, bet kaip nemąstėme, kitaip šio gardumyno pavadinti nepavyko.

Jei ne Dovilė (jos šedevrai surašyti ČIA), kadaise padovanojusi indelį šio naminio gėrio, turbūt nebūčiau apie tokį sužinojusi. Nors esu labiau sūraus, nei saldaus skonio mėgėja, paragavusi sausainių sviesto, šaukštelį mečiau šonan ir kaip vaikystėje, palaimingai iškabliavau tą mažą stiklainėlį pirštu. Pamenate tokį valgymo būdą? 🙂

Prieš 2019 metų Kalėdas ruošiau nemažą jo kiekį dovanoms, ir grįžtamasis ryšys apie sausainių sviestą buvo „wow”. Tad dalinuosi idėja ir su jumis.

Jei trumpai apie skonį, tai man jis primena karamelę, tik žymiai lengvesnės tekstūros. Būtent dėl šio skonio panašumo dedu druskos, taip truputį nutoldama nuo originalaus recepto. Sviestas puikiai tinka saldiems sumuštiniams su bananu ar uogomis, ant obuolio ar kriaušės skiltelės, esu netgi tepusi vieną torto sluoksnį. Bet kaip minėjau, kabliuoti pirštu yra tiesiog tobula.

Iš nurodytos normos pagaminu du 330 ml talpos stiklainius.

Toliau skaityti „Sausainių sviestas”

Vienakąsniai su pupelių paštetu ir silke

Taip jau nutiko, kad 2019 metus palydėjau su nauja veikla – vienam žurnalui, trims vakarėliams ir keliems nemažiems susibūrimams gaminau vienakąsnius. Ir kaip dažnai nutinka, kai jau įsivažiuoji, tai nebegali sustot.

O kadangi esu kombinacijų maniakė, begamindama labai skirtingus produktų derinius, juos mintyse (ir ne tik) dėliojau, poravau, bandžiau suprasti ko trūksta, ir galiausiai atradau TĄ skonį, kuris jau gali būti vadinamas firminiu. Tobulai derantys silkės sūrumo, dvejų garstyčių aštrumo ir sproginėjančių sėklų malonumo, marinuotų agurkų rūgštelės skoniai… Ir dar vienas privalumas – šie vienakąsniai labai greitai paruošiami. O net jei po ranka nėra elektrinio smulkintuvo, pupelių paštetą galima pagaminti pačiu elementariausiu būdu – šakute.

Produktų sąrašas labai konkretus, pasiruošę tokį kiekį neturėsite jokio likusio produkto, kurį reikės vėl sandėliuoti šaldytuve. Tad tai ir labai praktiška, o ar vienakąsnių liks lėkštėje, tikrai abejoju…

28 vnt. pagaminti reikia: Toliau skaityti „Vienakąsniai su pupelių paštetu ir silke”