Aš įsimylėjau, nes atradau tą šalį, kurioje man (kaip turistei) patinka absoliučiai viskas. Tai – Islandija. Ir nors buvau joje jau tris kart, ir vieną tų kartų beveik ką tik, šių metų pradžioje, jau mintyse dėlioju planą grįžti rudenį, kai tenykštė gamta apsipils spalvomis.
Man Islandijoje tinka viskas – klimatas, tykūs ir širdingi žmonės, mažaaukštės statybos, galybė vandens ir kalnų bei ta karščiu alsuojanti žemė prie pat amžino įšalo. O labiausiai Islandijoje man patinka pasijausti visišku mikrobu, paskęsti toje Gamtos didybėje, pabūti civilizacijos beveik nepaliestuose užkampiuose ir patabaluoti kojomis ant pasaulio krašto…
Paskutinė kelionė vėl pabėrė naujų pažinčių ir skonių. Šįkart parsivežiau pyrago receptą ir laukiau kada gi užderės rabarbarai. Ir štai čia prasidėjo įdomioji dalis – skaitiniai apie Islandijos tradicinius pyragus, jų atsiradimo istoriją. Parašiau ir draugei islandei Elsai, kuri paieškojo recepto savo močiutės užrašinėje. Ir kiek abi krykštavom, kai toje pačioje knygutėje Elsa aptiko įrašą „Lietuviški sausainiai”. Kaip, iš kur prieš gerą šimtmetį iki šios salos atplaukė mūsiškis receptas?
O grįžtant prie rabarbarų trupiniuočio Hjónabandssæla (angl. Happy Marriage cake), paragavau jo, dar šilto, pusryčiaujant su svečių namų šeimininke Inga. Labai ilgai kalbėjomės, jai patiko pasakoti šeimos istoriją, o aš tokias visad klausau be amo. Ir nė nepajaučiau, kaip suvalgiau net du gabalus šio pyrago. Kai jau kamantinėjau receptūrą, Inga detaliai paaiškino kokie slaptieji ingredientai padaro jį tokiu neįprastu, kitokiu. Išties, dar pusdienį jaučiau kardamono ir migdolu poskonį, labai malonų ir naują.
Ir nors šiam pyragui islandai naudoja rabarbarų džemą, aš tokių gaminių parduotuvėse niekada neperku, tad laukiau rūgščiojo derliaus ir viriau pati. Ir vien rabarbarų, ir su braškėmis.
Tad apie viską iš eilės.
Toliau skaityti „Islandiškas rabarbarų trupiniuotis (Hjónabandssæla)”
