Pavlova

Turbūt neverta priminti šio deserto istorijos, verčiau pasidalinsiu su jumis jo gamybos vingrybėmis.

Dažniausia klaida, dėl kurios nepavyksta iškepti teisingo morengo – kepimo temperatūra. Teisingumo vardan reikėtų sakyti, kad morengas yra ne kepamas, bet džiovinamas. Kol to neįsisąmoninau, nepavykdavo ir man, vis atrodė na kaip čia dabar, kepama 100C temperatūroje? O būtent taip.

Mano antras atradimas – kremas. Kadangi tiesiog plakta grietinėlė yra nuobodoko skonio, ją perpus maišau su maskarpone. O labiausiai gaivus ir malonus skonis gaunasi sumaišius maskarponę ir graikišką jogurtą. Šis variantas geriausias ir gamybos prasme, jo neįmanoma perplakti, kaip kartais nutinka su grietinėle.

Vaisiai ar uogos  – pats sezoniškiausias pasirinkimas. Puikiai tinka ne tik braškės ar šilauogės, gardžiai sudera ir kriaušių, kivių, obuolių, vynuogių, ananasų, slyvų gabaliukai ar šių vaisių miksas.

Drastiškai sumažinau originalaus recepto cukraus kiekį, o jei naudoju saldesnes uogas ar vaisius, į kremą jo visai nededu. Jei visgi mėgstate labiau saldžius skonius, cukraus kiekį galite dvigubinti.

Ir dar vienas dažnas klausimas – kur dėti nepanaudotus kiaušinių trynius? Juos galima paversti naminiu majonezu, gogelmogeliu ar įmaišyti į pyrago tešlą. Toliau skaityti „Pavlova”

Ažūriniai lietiniai (be miltų)

Apie tai, kad kvietinius miltus blynų tešloje galima keisti krakmolu, girdėjau kelis kartus, tik vis delsiau su bandymais. Kol atėjo diena X, kai kvietiniai miltai trumpam turėjo būti eliminuoti iš mitybos, todėl iš atminties stalčiuko iškrito prisiminimas apie krakmolą, o ir kaip tik buvau gavusi dovanų maišelį kukurūzinio iš mylimiausios parduotuvėlės Delona. 

Tešlos gamyba, kepimas, skonis – viskas pranoko lūkesčius. Jokių gumuliukų, jokio keptuvės tepimo ir tiesiog puikaus skonio blynai tapo favoritiniais.

Mano versijoje nėra cukraus, nes manau, kad tie, kas nori saldžiai – lietinius gali valgyti su uogiene ar saldinta plakta grietinėle, ledais, blynus gausiai apiberti  milteliniu cukrumi ir pan.  Bet jei į kasdienių blynų tešlą beriate cukrų, berkite į šią tešlą drąsiai.

12 blynų iškepu iš: Toliau skaityti „Ažūriniai lietiniai (be miltų)”

Sausainiai su spanguolių džemu ir kepintais žemės riešutais

Pamenate juosteles, perteptas džemu ir gausiai pabarstytas kepintais žemės riešutais? Pati tokių gaminių jau senokai nevalgau, todėl buvau visiškai pamiršusi apie jas. Kol kai kas zyzė į ausį beveik mėnesį, kad labai nori juostelių su pienu. Pasiūlymas nusipirkti juostelių parduotuvėje buvo atmestas.

Perskaičiau kone trisdešimt receptų, dauguma rekomendavo pertepimui naudoti obuolienę, tačiau mano obuolienė su stambiais obuolių gabaliukais, todėl teko pasukti galvą kuo ją pakeisti. O ir nesumąsčiau kaip atpjauti vienodo ilgio ir pločio juosteles, tad nusileidau į rūsį, atsinešiau spanguolių džemo, o iš indaujos paėmiau plonasienę taurę, su kuria pjausčiau tešlos apskritimus.

Apvalios „juostelės” gavo labai aukštą įvertinimą, paragavau ir aš. Ir išties, skonis nunešė į vaikystę, o spanguolės saldžioje tešloje suderėjo puikiai.

Recepte redagavau cukraus kiekį, mažinau visu trečdaliu, o kitą kartą kepant dėčiau dar mažiau, nes saldumo labai daug pertepime.
 
Iš sekančio produktų kiekio pagaminau 9 sausainius, t.y. 18 blynelių.

Toliau skaityti „Sausainiai su spanguolių džemu ir kepintais žemės riešutais”

Marinuoti burokėliai

Kokius burokėlius naudojate šaltibarščių gamybai ar barščių virimui? Yra trys variantai – naudoti žalius, virtus arba marinuotus. Esu bandžiusi visus variantus ir mano pasirinkimas – žali, šaltibarščiuose jie puikiai dažo kefyrą ir maloniai traška valgant. Barščių ar burokėlių sriuboje irgi dažo smagiau nei virti, neperverda. Bet marinuoti burokėliai kaip garnyras ar užkandis mūsų namuose labai mėgstami. Kartais jų įmaišau į raugintus kopūstus, dedu į salotas, ant sumuštinių ar vienakąsnių.

O marinuoti burokėlius namuose pradėjau tada, kai gavau iš ūkininko maišą dovanų. Mūsų rūsys šakniavaisių laikymui netinkamas, tad teko sukti galvą. Dalį sutarkavau ir sudėjau į šaldiklį, dalį užraugiau, o likusį pusmaišį nulupau, sudėjau į stiklainius ir užpyliau mėgstamiausių agurkų marinatu. Tad jeigu turite bevystančių burokėlių, tai puikus būdas išgelbėti daržoves.

Marinatui reikia: Toliau skaityti „Marinuoti burokėliai”

Truputis apie makaronus ir receptas – makaronai su tunu ir brokoliu

Ši makaronų versija mūsų namuose viena gerbtiniausių. Ne tik dėl skonio, spalvos ar paruošimo paprastumo bei greičio, bet ir dėl to, kad sunaudojami likučiai, mane visad džiugina tokie atradimai.

Gaminant nedidelius maisto kiekius, makaronų pakuotėse lieka po trečdalį ar netgi dar mažiau. Tikrai dažnas galvos skausmas kur juos dėti. Žinoma, galima berti į verdamą sriubą ar troškinį, bet ne visos rūšys (pvz. lakštiniai ar didžiosios kriauklės) tinka šiems patiekalams.

Tad dalinuosi idėja, kuri gimė iš žinojimo, kad makaronų rūšys yra verdamos skirtingą laiką. Jis visada nurodomas ant pakuotės, pirkdama žiūriu į šį skaičių. Įpratau pirkti tik panašaus gaminimo laiko makaronus, todėl visiškai nepergyvenu, kad dalis jų liks praplėštoje pakuotėje. Ši idėja, beje, sutaupė nemažai maisto, nes anksčiau pagamindavau žymiai per didelį patiekalų kiekį, kurio nesuvalgydavome ir dalis visad atitekdavo kiemo sargui. Jis nesipriešindavo, mielai valgydavo, bet makaronų patiekaluose yra nemažai druskos ir prieskonių, tad tik į naudą, kad dabar šuo valgo jam skirtą maistą.

Kaip virti makaronus? Pasidalinsiu savo patirtimi, tikrai dėsninga, kad virimo paslapčių mane mokė italė, kurią buvau liepta vadinti tiesiog Mamma. Taisyklės yra tik trys.

Toliau skaityti „Truputis apie makaronus ir receptas – makaronai su tunu ir brokoliu”

Silkė pataluose

Įtariu, kad tokius patiekalus gaminate tik šventėms. Ir aš „Mimozą” ar silkę pataluose gamindavau tik Velykų proga, bet šiemet ėmė ir nutiko taip, kad Velykas reikia repetuoti, tad viena pirmųjų repeticijų ir tapo silkė pataluose. Dalinuosi savo variantu, jis N metų tobulintas, gardinamas vienu keistai skambančiu prieskoniu ir gaminamas miksuojant kelis pjaustymo būdus. Labai smagu, kad nieko nereikia sverti ar matuoti.

Darbo ir lėkščių į valias, bet viską vainikuoja tobulas stalo papuošimas ir gaivus, maloniai saldžiarūgštis ir vos vos aštrus skonis. Ir jei šį gardėsį valgysite iš didelio indo, būtinai pabandykite jo dėtis ne į plokščią lėkštę, bet įsidėdami 2-3 šaukštus į dubenėlį ir gerai sumaišę visus produktus. Kam tada vargti sluoksniuojant? Nes pirmiausiai valgome akimis, ypač per šventes. Bet prisipažinsiu, esu nekart gaminusi šių produktų mišrainę, dėjusi konservuotų žirnelių ir marinuotų agurkų ir netgi virtų pupelių, bet tai jau ne patalai.

O patalams pasiruošiu:

Toliau skaityti „Silkė pataluose”

Lėtas sprandinės (kumpio, nugarinės) kepsnys

Lėto kepimo gaminiai puikiai tinka ne tik savaitgaliui. Jei dirbate nuotoliniu būdu, kepsnį galima pasiruošti ir dienos pietums. Didžiausią darbą atliks orkaitė.

Tokie kepsniai pasižymi ypatingu sultingumu ir minkštumu ir nepalieka abejingų. Ovacijos garantuotos 👏

Paruošimas nesudėtingas, svarbi tik viena proporcija – mėsos ir druskos santykis, optimaliausias 1kg mėsos skaičiuojant 1 šaukštelį druskos (15g).

Taip pat ruošiu ir kumpį ar mentę. 

Mėsą (optimaliausias 2-3 kg gabalas) dedu į kepimo indą, naudoju akmens masės skardą. Mėsos viršų įpjaunu tinkleliu, apie 2cm gyliu. Į įpjovas prikaišau česnako riekelių, rūkytos šoninės juostelių, beriu džiovintų žolelių (dašio, čiobrelio, raudonėlio), palaistau trupučiu aliejaus. Kartu kepu ilguosius burokėlius, juos nulupu, supjaustau 4-5cm storio griežinėliais, dedu šalia kepsnio, pabarstau kmynais ir druska.

Toliau skaityti „Lėtas sprandinės (kumpio, nugarinės) kepsnys”

Sausai raugintos morkos

Kas gi tas sausasis rauginimas? Tikiu, daugelis jūsų pamenate vieną vasarą internetą užplūdusį agurkų rauginimo maišelyje receptą. Pabandžiau ir aš, žinoma, ir jau po pirmo karto supratau, kad agurkus galima gaminti ne tik maišelyje, kurį po to tenka išmesti, bet tiesiog sandariame inde, pvz. puode ar stiklainyje. Tokiu pačiu būdu pradėjau gaminti ir pomidorus, moliūgus, kopūstus. Bet apie morkas kažkodėl pagalvojau tik šiemet. Och kaip gaila, kad ne anksčiau. Dabar mūsų namuose morkos, po mylimiausių pomidorų, yra antros pagal skanumą.

Taip ruoštos morkos puikiai tinka garnyrui ar tiesiog užkandžiui. Kitaip, nei sūryme mirkusios tradiciniu būdu raugintos morkos, šios išlieka labai traškios, ilgai kramtomos, su maloniu saldumo ir sūrumo duetu bei prieskonių skoniais ir aromatais.

Dažniausiai ruošiu kilogramą morkų, tiek mums dviems pakanka 5-7 dienoms.

Proporcijos labai paprastos:

Toliau skaityti „Sausai raugintos morkos”

Rauginti kopūstai su daržovėmis

Žiemai besibaigiant nutinka spalvų abstinencija. Skonių irgi. Nors rodosi prekybos centruose dabar galime rasti egzotiškiausių vaisių ir daržovių, jie irgi nežavi, nes atkeliauja neprinokę, be būdingo kvapo.

O man vis labiau dūšiai artima mintis valgyti tai, kas auga mūsų kraštuose, todėl žiemą rūsys pilnas rauginių – kopūstų, vasarinių agurkų ir žalių pomidorų, morkų, burokėlių, svogūnų galvų, česnakų žiedų, obuolių. Bet net ir šie produktai ilgainiui pabosta, todėl labai džiaugiausi pernai atradusi idėją raugintus produktus maišyti su šviežiais. Labiausiai patiko maišyti raugintus kopūstus, tad šiandieninis įrašas apie juos.

Dar vienas nuostabus dalykas gaminant šiuos mišinius yra tas, kad galima sunaudoti pradėjusias vysti daržoves ar prapjautą liūdintį moliūgą.

Recepto kaipo tokio nėra, nes visi reikalingi skoniai ir prieskoniai jau yra raugintuose kopūstuose. Net jei jų negaminate patys, drąsiai maišykite pirktinius.

1 kg raugintų kopūstų maišau su viena iš daržovių :

Toliau skaityti „Rauginti kopūstai su daržovėmis”

Plikytos tešlos spurgos

Plikytos tešlos spurgos gaminamos pačių įvairiausių formų, kadangi tešla yra ganėtinai skysta, formuoti kamuoliukų nėra kaip, tad tešla leidžiama į verdantį aliejų nuo šaukšto, o man labiausiai patikęs variantas – spausti tešlą iš konditerinio maišelio ir žirklėmis nukirpti norimo ilgio spurgą.

Kepant jos labai pučiasi, viduje tampa beveik tuščiavidurėmis, tad valgant atrodo, kad kramtai debesėlį. Skaniausia dalis – traškūs apskrudę krašteliai.

Didieji šių spurgų privalumai – ketvirtadalį tešlos sudaro vanduo, tešloje naudojamas tik ketvirtadalis šaukštelio vanilinio cukraus, jokio kito, o saldumą kiekvienas gali reguliuoti pagal save, berdamas norimą kiekį miltelinio cukraus, aš asmeniškai jas valgau visiškai be jokio cukraus.

O didžiausias šių spurgų minusas, kad jos niekaip neužsibūna lėkštėje. Ir tai taipogi yra gerai, nes spurgos ir yra skaniausios ką tik iškeptos (ar išvirtos, nė nebežinau kaip čia teisingai). Jei žinau, kad valgytojų bus nedaug, gaminu iš pusės normos.

Toliau skaityti „Plikytos tešlos spurgos”