… valgome tam, kad gyventi būtų skaniau… (Renata)
Antradienį švęsime Užgavėnes, tad, žinoma, reikia sugalvoti kokius blynus kepsime tądien.
Surinkau blynų receptus į vieną vietą, kad būtų lengviau išsirinkti, tad kviečiu paskaityti ir antradienį prikepti kalną gardėsių.
Mano favoritai – blynai su žiediniais kopūstais, lietiniai, bulviniai su varškės padažu ir paskutinėje nuotraukoje matomas bulvių arba cukinijų blynų tortas. Toliau skaityti „Blynai”
Esu iš tų retai sutinkamų žmonių, kurie nepasiilgsta vasaros. Išskyrus kelis vasarinius dalykus, vienas iš kurių – naminiai pomidorai. Joks žiemą prekybos centre pirktas raudonskruostis nei kvapu, nei skoniu neprilygs tam šiltnamyje išaugintam. Bet vasara ganėtinai trumpa, o pomidorų norisi ir žiemą, tad vis ieškau būdų kaip juos reanimuoti.
Labiausiai pasiteisino sausas pomidorų rauginimas (receptas čia), tik vasarą reikia prisiskinti ir prisišaldyti juodųjų serbentų lapų ir krapų žiedynų.
Antras būdas reanimuoti pomidorus yra moliūgų sėklų aliejus ir išspaudos. Apie moliūginę silkę irgi jau rašiau (receptas čia).
O trečias būdas yra gaminti sakartveliškas pomidorų salotas. Kai valgiau tokias viename Sakartvelo kaime, maniau, kad nieko skaniau nesu ragavusi. Šias salotas tiekė su šašlykais, bet aš jų mėgstu pagaminti ne tik kaip garnyrą, kartais, ypač vasarą, kai yra savų pomidorų, gaminu salotas lengviems pietums ir tiekiu su skrudinta duona.
Vienas svarbiausių salotų ingredientų yra graikiniai riešutai, tad visad renkuosi kokybiškus, perku kuo šviesesnius, tai yra šviežumo garantas. Melsvieji svogūnai irgi yra būtini, esu bandžiusi įmaišyti geltonuosius ir baltuosius, deja, jie visiškai netiko. Toliau skaityti „Žieminių pomidorų reanimacija”
Eilinį kartą pietaudama rytietiškame restorane ir valgydama tom yum sriubą pagalvojau, kad man joje pernelyg daug skonių. Todėl vieną dieną, prekybcentry radusi nebrangių krevečių, prigriebiau jų, taip pat sparnelių vidurinių dalių, šaldytų žirnelių ir kokosų pieno. Vakare jau ragavome mano kūrinį ir dideliam nustebimui jis labai patiko. Maniau, kad kokosai ir krevetės nelabai dera su lietuviškomis bulvėmis ir morkomis, bet klydau.
Šią sriubą dabar verdu dažnai, ja vaišinau nemažą būrį žmonių ir visi sutartinai gyrė skonių derinį. Ir dar vieną dalyką – primirštą malonumą valgyti rankomis. Ne sriubą, žinoma :), bet sparnelius ir krevetes, todėl tiekiant prie sriubos lėkštės dedu mažą lėkštutę ir servetėlę. Toliau skaityti „Vištienos sriuba su žirneliais ir krevetėmis”
Vitaminų užtaisas!
Šis derinys šovė į galvą eilinį kartą, kai radau vysti pradedantį burokėlį ir kelis rudeninius obuolius iš sodo, o šaldytuve liūdėjo peržiem pabodę rauginti kopūstai.
Žalius, nevirtus burokėlius valgo retas, tačiau dauguma žino, kad geriausios daržovių savybės yra būtent termiškai neapdorotose. Keli kalbinti žmonės žinojo burokėlių karpačą, dar keli buvo girdėję, kad galima rauginti žalius burokėlius. Tik tiek.
Šiuo mano atradimu labai džiaugiasi kelių vaikų mamos, joms pagaliau pavyko saugiai „užmaskuoti” žalius burokėlius, vaikai išties su malonumu valgo šias salotas su pieniškomis dešrelėmis ar virtomis bulvėmis.
Mūsų namuose šios salotos labiausiai gerbiamos poroje su kepta šonine (receptas ČIA), antimi ir rytiniu omletu, nors puikiai dera ir su vištiena, kalakutiena ar kepenėlėmis. Toliau skaityti „Raugintų kopūstų salotos su šviežiais burokėliais ir obuoliais”
Nauji metai priminė ir naujausią idėją – sūrį iš jogurto.
Naminius sūrius gaminu nuo seno, tiek varškinius, tiek lydytus, fermentinius, džiovintus, bet tokio elementaraus ir paprasto dar neteko.
Daugeliu atveju varškės sūrio gamyba yra kaitinamo pieno sutraukimas rūgštimi – citrinų sultimis, actu, rūgpieniu ar kefyru. O kadangi jogurte yra rūgšties, sūrio gamybai tereikia… jogurto 🙂
Kaip ir gaminant klasikinius varškės sūrius, juos galima gardinti pačiais įvairiausiais priedais. Man gardžiausias Latvijoje ragautas sūris su riešutų mišiniu, su ciberžole ir kmynais, tiesiog kmynais, džiovintais pomidorais, džiovintais baravykais, įvairiomis sėklomis, kapotais krapais ar kalendros lapeliais. Žodžiu variacijų begalė.
Bandysiu gaminti sūrį ir iš naminio jogurto, kol kas gaminau tik iš pirktinio. Būtinai graikiško tipo, 10% riebumo, perku kibirėliais po 1 kg. Toliau skaityti „Jogurto sūris”
Ši sriuba tikrai pažįstama visiems, tačiau kaip teisingai ją išvirti, žino ne kiekvienas. Yra kelios klaidos, kurios sugadina skonį ir tekstūrą, tad aprašysiu receptūrą ir gaminimo eigą, kad kiekvienas jūsų galėtų mėgautis šia aromatinga, maloniai rūgščia, sočia ir (beveik) gydančia sriuba.
Pirmiausiai apie kopūstus, suprantu, kad prekybos centre jų neparagausite, bet turgavietėse dar vis galima, tad rekomenduočiau pirkti būtent ten. Paragaukite skirtingų bačkų skonius ir pirkite labiausiai traškius ir rūgščius. Tai bus geros sriubos garantas. Suprantu, kad turgavietės ne visiems pasiekiamos, tad pirktus prekybos centre prieš verdant sriubą būtinai paragaukite. Jeigu bus minkšti, į sriubą juos dėkite visiškai paskutinius ir išjunkite kaitrą.
Bulvės. Rūšis visiškai nesvarbi, svarbu jų nevirti rūgščiame vandenyje, vadinasi pirmiausiai reikia išvirti bulves ir tik tuomet dėti rūgščius kopūstus.
Svogūnai. Jie verdami nelupti, lukštai nudažo sultinį, suteikia skaidrumo ir įdomaus poskonio.
Druska. Kopūstuose ir rūkytoje šoninėje jos daug , tad sūdyti sriubos nereikia. Tik išvirus gali pasirodyti, kad druskos trūksta, bet kiek pastovėjusi sriuba taps pakankamai sūri.
Mėsa. Esu išbandžiusi visas mėsos rūšis ir pasilieku prie karkos. Ji sriubai suteikia pakankamai riebumo, puikiai išverda ir plėšosi, aš dedu ir odą, ji būna labai gardi.
Taigi, sriubai pasiruošiu: Toliau skaityti „Raugintų kopūstų sriuba”
Šiemet kaip niekad jaučiu Kalėdinę dvasią, vos prieš kelias dienas dar dūsavau nuo laimės Rygos Kalėdinėje mugėje. Čiuožinėjau su vaikais, uosčiau ypatingus aromatus, pirkau medinius auskarus, lapnojau kraujinius vėdarus ir keptą silkę.
Kepta silkė nesužavėjo, tačiau prisiminiau, kad jau tuoj tuoj metinės šventės, kurių stalo be silkutės neįsivaizduoju.
Jei ir jūs taip pat, siūlau paskaityti receptus su silke.
Sukėliau juos į vieną vietą, bus lengviau skaityti ir išsirinkti patinkantį 😉
Kūčioms ypatingai rekomenduoju silkę su baltuoju ridiku, o visas kitas Kalėdoms. Toliau skaityti „Silkės silkutės”
Apie gazuotame vandenyje raugintus kopūstus esu rašiusi, o štai suporuoti kopūstus su burokėliais idėja kilo palygint neseniai. Rudenį, kai jau gamta nebedovanojo spalvų, o prošal važiuojanti draugė atvežė maišą burokėlių. Konservuoti tingėjosi, o ir ne itin valgome marinuotus burokėlius, iki šaltibarščių sezono dar toli. Tad sumaniau pabandyti raugintą burokėlių variantą drauge su kopūstu.
Pavyko taip puikiai, kad dabar visada turiu spalvingų, kvapnių daržovių, bent vienas trilitris visada rūgsta, o kitas laukia valgymo šaldytuve. Dažniausiai valgome kaip garnyrą karštiems patiekalams.
Šis duetas puikiai tinka troškinimui ir tiekimui su dešrelėmis ar kepta mėsa, raugintomis daržovėmis iškloju skardos dugną ir ant jų tupdau kepamą paukštį, ypatingai skani buvo taip kepta antis. Na, o sveikiausias atradimas yra sunka, geriame ryškiai raudoną skystį ryte po kelis šaukštus, nepadauginant, norėtųsi daugiau, tačiau tuomet gali sutrikti virškinimas.
Gamyba tikrai labai paprasta, daržovės įrūgsta per 5-7 dienas, o šaldytuve išlieka traškios ir gardžios net iki 3 mėnesių. Galima gaminti ir mažesnės talpos stiklainiuose, maisto induose ar tiesiog puode, tik puode daržoves reikia paslėgti, kad skystis visada būtų pilnai apsėmęs.
Toliau skaityti „Gazuotame vandenyje rauginti kopūstai su burokėliais”
Šį derinį sumąsčiau tuomet, kai eilinį kartą nusipirkus pakuotę pievagrybių, panaudojau sriuboje tik kelis, o likę pradėjo vysti. Kartais fasuoti produktai yra tikras galvaskaudis, kai reikia dvejų grybų, vienos bulvės ar vieno svogūno. Ir jei pastarųjų ne pakuotėje dar galima rasti, tai su pievagrybiais tikrai bėda,
Na, gal ir ne bėda, jei yra fantazijos ir noro gaminti. Pievagrybius dažniausiai sudėdavau ant karštų sumuštinių ar picų, kartais užraugdavau ar marinuodavau, dėdavau į makaronų patiekalus. O vieną dieną, betarkuodama bulvę didžiablyniui įdomumo dėlei pabandžiau patarkuoti pievagrybį. Mano nuostabai jis tarkavosi tiesiog idealiai, tad įmaišiau į bulvių tarkius ir iškepiau pikantiško, įdomaus, netikėto skonio blyną.
Dažniausiai jį kepu rudens ir žiemos pusryčiams, gaminimas labai paprastas, produktai neįmantrūs, o ragautojai kaskart pavalgę dūsauja iš malonumo. Tikrai gardu. Toliau skaityti „Bulvių ir pievagrybių blynas”
Čiaudulys ir varvanti nosis man visada primena česnakus. Tiek šviežius, tiek sumaltus su druska ar aitriąja paprika, tiek lėtai aliejuje virtus, dar kitaip vadinamus confit.
Eilę metų confit gaminau puode, užpylusi česnakų skilteles aliejumi, įjungdama termometrą, nes labai svarbu gaminio neperkaitinti. Sudėjus česnakus į stiklainius, dažnai likdavo aliejaus, reikėjo plauti puodą ir termometrą. Kol vieną dieną nepamačiau video, kuriame česnakus gamino orkaitėje. Geniali mintis! Juk ir temperatūra reguliuojama, yra ir laikmatis, o ir viskas gaminama iškarto stiklainiuose be jokių papildomų indų.
Išbandžiau, paragavau ir galiu patvirtinti, kad nei skoniu, nei tekstūra orkaitėje ruošti česnakai niekuo nesiskiria nuo lėtai virtų puode, jie yra tokie pat lengvai tepami, kvapnūs, saldūs.
Priminsiu kur toks česnakas naudojamas: Toliau skaityti „Lėtai aliejuje virti česnakai (confit)”