Marinuotos cukinijų juostos

Šiemet agurkai šiltnamyje nedžiugina. Reiškinys masinis, tad įtariu, kad kaina turgavietėse ir pas ūkininkus nekris, pirkti marinavimui neapsimokės…

Tačiau cukinijos auga kaip pasiutusios, skinu kuo jaunesnes ir marinuoju naujai atrastu būdu.

Cukinijų juostas gamindavau šaltuoju būdu su aliejumi (receptą rasite ČIA), tačiau pernai rudenį konservuojant agurkus liko marinato, išpilti nevalia, o ilgiau pastovėjęs jis praranda skonį.  Akis užkliuvo už cukinijos, greitai pripjausčiau juostų, jas blanširavau, sudėjau į stiklainius ir užpyliau karštu marinatu.

Juostos puikiausiai išsilaikė rūsyje iki pat birželio, gal būtų ir ilgiau laikęsi, bet… suvalgėm 🙂 Labai tiko kaip garnyras, juostomis gardinau ir puošiau vienakąsnius, sumuštinius, silkutes, kartais tiesiog pakabliuodavome iš stiklainio, nes gaivu, trašku, su rūgštele.

Gaminu sekančiai: cukinijas nuplaunu ir supjaustau juostomis. Pjaustau plačiu daržovių skustuku kartu su visa žieve, taip ne tik spalvingiau, bet ir gardžiau. Naudoju tik minkštimą, sėklas atiduodu vištaitėms, bet galima ir kompostuoti. Toliau skaityti „Marinuotos cukinijų juostos”

Česnakų žiedų, aitriosios paprikos ir šalavijo skonio actas

Kol pati negamindavau acto, pirkdavau jį kaip visi normalūs žmonės prekybos centruose, tačiau labiausiai žavėdavo pietų šalyse ragaujami vyno ar chereso actai, suporuoti su švelniu alyvuogių aliejumi ir užpilti ant šviežių daržovių.

Pas mus tuomet tokių nebūdavo, tad inspiravo pabandyti pasigaminti pačiai. Pradėjau nuo obuolinio, žinoma 🙂 nes rudenį gaminame daug sulčių, dalis kurių ir virto nuostabaus skonio ir aromato actu. Kitais metais jau gaminau pienių, žaliųjų vynuogių actus kol galiausiai atėjau iki taško, kai tiesiog acto skonis nebedžiugino, norėjosi dar daugiau skonių, spalvų, kvapų…

Buvo birželis ir ant stalo gulėjo pintinė su ką tik nupjautais česnakų žiedais, marinavimui naudodavau tik kotus, o žiedus suberdavau į kompostinę. Bet tądien sukirbėjo mintis, kad česnakų žiedai pilni kvapų! Užpyliau juos pirktiniu obuolių actu ir po pusmečio jau mėgavomės fantastišku skoniu.

Kasmet vis kartodavau, įdėdama dar kitokių priedų – krapų sėklų, kmynų, kalendros, raudonėlio. Bet pats geriausias derinys yra būtent toks, apie kokį šiandien ir norėčiau parašyti. Tiesa, mūsų namuose yra du favoritai, šis ir „Avactas” – aviečių actas, receptą rasite ČIA.
Būtent avactu gardinti virti burokėliai ar jų karpačas, barščiai, burokinė sriuba – viskas būna tobulai gardu.

Puikiai suprantu, kad naminio acto turi retas, kadaise labai rimtai studijavau pramoninio acto gamybos ypatumus ir galiu pasidalinti svarbia informacija.

Toliau skaityti „Česnakų žiedų, aitriosios paprikos ir šalavijo skonio actas”

Pomidorų pataluose troškinta vištiena (Čachochbilis)

Kai valgiau šį patiekalą Sakartvele, negalėjau suprasti kuo vištienos troškinys gardintas, aromatas buvo tiesiog nuostabus, skonis irgi sužavėjo nuo pirmo šaukšto. Pavalgius pakalbinau padavėją, kuris, pasirodo, buvo ir restorano šeimininkas ir jis pasakė kas buvo tas aromatizatorius ir skonio gerintojas.  „Kindza”.

Nustėrau, nes iki to momento kalendros lapų (o ir sėklų) vengdavau, nes maniau, kad tai blakinė kalendra ir žodis blakinė reiškia prakąstą blakę. Jei kada nors teko tai patirti, turbūt pamenate kokio nemalonumo pojūtis ilgai lieka burnoje 🙂

Ir ką jūs galvojate, nuo tos dienos į kalendrą žiūriu su didele pagarba, o gamindama sakartveliškus patiekalus, dedu jos gausiai, kad būtų „tas” skonis.

Čachobilis skaniausias ruoštas kazane, tuomet troškinys pakvimpa ir laužu. Tačiau galima gaminti ir elementariame puode.

Troškinio sudedamos dalys gali atrodyti labai neįmantriai, tačiau visi ragavę sutartinai gyrė neįtikėtinai minkštą vištieną. Ji tokia tampa dėl didelio pomidorų ir svogūnų kiekio.

Vasarą čachochbilį gaminu iš šviežių naminių podidorų, tačiau žiemą, kai sunokusio ir kvepiančio pomidoro nė su žiburiu nesurasi, naudoju konservuotus naminius pomidorus, jie puikiai pavaduoja šviežius. Tiks net ir pirktiniai konservuoti pomidorai!

Troškinti galima ir visą vištaitę, sukarpius dalimis, kartais troškinu blauzdeles, bet skaniausiai suskambėjo peteliai. Jei nedideli, troškinasi greitai, daug skaniai aplaižomų kauliukų, vienžo tobuli. Toliau skaityti „Pomidorų pataluose troškinta vištiena (Čachochbilis)”

Plikyta tešla čeburekų, virtinių, koldūnų ar naminių makaronų gamybai

Plikyta tešla – jokia naujiena, dauguma ją yra bandę ir, tikiu, nustebę, nes tas verdančio vandens ir miltų duetas suteikia neįtikėtino elastingumo. Su šia tešla ypatingai lengva dirbti, ji nelimpa prie jokio paviršiaus, lengvai kočiojasi.

Raitau virtinius, koldūnus, pjaustau makaronus, bet visgi su šia tešla labiausiai mėgstu gaminti čeburekus. Kartą metuose. Ir ši diena išaušo šiandien, tad minkau, formuoju ir kepu, o tuo pačiu skubu pasidalinti patirtimi.

Kad nereiktų sverti ir skaičiuoti gramų, galima prisiminti elementarią formulę 2:1. Toks yra miltų ir vandens santykis, tad jei neturite svarstyklių, imkite bet kokį puodelį ar stiklinę ir matuokite kiekį su jais. Dvi stiklinės miltų ir stiklinė verdančio vandens, na o aliejų gali apskaičiuoti taip – jei puodelis ar stiklinė didelio tūrio, pilkite du šaukštus, jei mažo – vieną,

O gramais ir mililitrais proporcijos sekančios: Toliau skaityti „Plikyta tešla čeburekų, virtinių, koldūnų ar naminių makaronų gamybai”

Svogūnų laiškų auginimo ir šaldymo ypatumai

Dalinuosi gerąja patirtimi.

Užderėjo ridikėliai, krapai, svogūnų laiškai ir geroji patirtis su svogūnų ropelėmis.

Kiekvieną pavasarį šiltnamyje, kai tik baigiasi įšalas (kai kastuvėlį galima įkišti į žemę), beriu ridikėlių ir krapų sėklų ir tupdau svogūnų sėjinukus. Užaugus sodriems laiškams, galvas nupjaudavau ir … išmesdavau. Kaskart skaudančiomis mintimis, kad tai švaistymas.

Ir štai pernai pavasarį galvų neišmečiau, sudėjau į medinę dėžutę ir padėjau katilinėje. Su mintimi, kad jei žiemą pritruks svogūno sriubai, turėsiu savų, kad ir labai mažų. Kadangi peržiem nė vieno neprireikė, šį pavasarį apžiūrėjom, iš nuostabos pakraipėm galvas, mat jie buvo absoliučiai nepakitę, kieti ir sultingi.

Ėmėm ir sukišom į žemę kovą ir voilà – maišas laiškų! Pjaunu galvas, dedu į popieriumi išklotą medinę dėžę ir kitą pavasarį bandysime vėl, gal būsiu atradusi, kad svogūnai yra daugiamečiai 😆

O ką veikti su tokiu kiekiu laiškų? Toliau skaityti „Svogūnų laiškų auginimo ir šaldymo ypatumai”

Pyragas su rabarbarais ir beze kepure

Šiemet, nepaisant užsitęsusių šalnų, puikiai dera pavasarinės gėrybės. Pilnais žandais valgome saldžius ridikėlius ir svogūnų laiškus, iš miško kasdien parnešu rūgštynių, jaunų garšvų ir kiaulpienių lapų. O sode vešliais lapais džiugina rabarbarai. Į juos vynioju sūrį, mėsos gaminius ar tuos pačius ridikėlius, tai neįtikėtinas atradimas, mat rabarbaruose esančios rūgštys saugo maistą nuo išdžiūvimo ar dehidratacijos.

O kotus dažniausiai naudoju pyragams, desertams ar verdu čatnį (receptas ČIA).

Jau senokai ieškojau įdomesnio pyrago recepto, akis vis užkliūdavo už beze puošto varianto ir galiausiai, apjungusi kelias idėjas ir gamybos būdus, įtariu būsiu atradusi tobulą pyrago versiją.

Derinys puikus ir tuo, kad galima sunaudoti pernykščio derliaus uogienes, tuo, kad skoniai ir tekstūros puikiai dera, o rabarbarų rūgštelė tiesiog tobulai papildo pyrago skonį.

Paplušėti reikia tik plakant baltymus, bet jei turite buitinę techniką, ji puikiai tai atliks už jus.

Pyragas formuojamas 3 sluoksniais. Toliau skaityti „Pyragas su rabarbarais ir beze kepure”

Bemielė kvietinė duona

Rašydama „bemielė” turiu omeny jokių mielių, net ir tų, kurios gyvuoja rauge. Tai elementariausiai pagaminama duonos tešla iš visų, kurias esu kepusi. Nereikia laukti mielių aktyvavimosi, visi produktai paprasti, natūralūs ir prieinami kiekvienam.

Nerašau „becukrė”, nes jeigu sekate mano receptus, greičiausiai pastebėjote, kad cukrų naudoju tik desertų/pyragų ir marinatų gamyboje. Iš ilgametės patirties galiu patvirtinti, kad jokiai duonai ar ragaišiui cukrus nereikalingas, kaip ir rauginamiems kopūstams! Ne kartą esu sulaukusi klausimų šia tema, atsakymas labai paprastas – mielės, tiek sausos kepimo, tiek presuotos ar rauge natūraliai susidariusios, aktyvuojamos šiltu (apie +30C) vandeniu, o maitinasi miltuose esančiais angliavandeniais.

Šioje duonoje kildintojo vaidmenį atlieka soda, ji sureaguoja su kefyre ar jogurte esančia rūgštimi. Tokių didelių skylučių riekėje, kaip mielinėje ar raugo duonoje, nebus, žinoma. Tačiau skonis tikrai nustebins ir pradžiugins.

Kartais į tešlą įmaišau miežinio salyklo, duona būna tamsi ir kiek kitokio skonio, tuomet ant tešlos formoje beriu kmynų.

Duoną kepu formoje aukštais bortais, dar kitaip vadinamoje „kekso forma”.

Toliau skaityti „Bemielė kvietinė duona”

Druskos ir citrinų pataluose kepta vištaitė

Kadangi druska vėl nebe deficitinė, noriu pasidalinti idėja kaip iškepti sultingą ir ypatingai kvapnią vištaitę.

Kaip ir žuvį, vištaitę buvau įpratusi kepti druskoje, t.y. pilnai apdėtą druskos kristalais. Pirmus kartus buvo neramu, kad patiekalai bus smarkiai persūdyti, bet tiesa yra ta, kad tiek žuvis, tiek paukštiena įgeria tiek druskos, kiek reikia. Nėkart nepavedė. Tik visada buvo gaila išmesti panaudotą druską, todėl šiuos patiekalus kepdavau tik žiemą, kai druską buvo galima panaudoti – išberti ant slidžių kiemo takų.

O taupesnį ir praktiškesnį būdą atradau visai neseniai, po viešnagės Izraelyje, kur buvau mielos Liudos pavaišinta būtent taip ruošta paukštiena.

Druskos tereikia tiek, kad ji padengtų kepimo indo dugną, visą skonio subtilumą suteikia prieskoniai, o garuodama druska saikingai pasūdo paukštį bei sugeria riebalus. Toliau skaityti „Druskos ir citrinų pataluose kepta vištaitė”

Balandėlių pusbroliai – įdaryti svogūnai

Balandėlių tema, rodosi, jau išsemta, bet štai į ką dar galima vynioti maltą mėsą – dar vis pilna atradimų.

Vieną tokį aptikau Kaukazo virtuvėje, kadangi mūsų namuose labai gerbiami ir mėgstami visų rūšių svogūnai, receptas pasirodė įdomus.

Išbandžiau net kelis gamybos būdus – keptuvėje, orkaitėje ir kazane ir galiu pasakyti, kad dūmų kvapas patiekalui suteikia išskirtinio šarmo, tad jei sumanytumėte pasigaminti šio neįmantraus patiekalo, gaminkite jį lauke. Tiks ir paprastas laužas, ir grilis, ir kazanas.

Svarbiausi šiame patiekale, žinoma, svogūnai. Svarbu pasirinkti didelius, sveikus geltonuosius svogūnus. Gaminau ir su baltaisiais, ir su rausvaisiais, visgi jie nesuskambėjo, trūko aitrumo ir buvo kiek per saldu.

Įdomu ir tai, kad žmonės, deklaruojantys nemėgstą virtų ar keptų svogūnų, šį patiekalą ragavo ir suvalgė net po kelias porcijas. Toliau skaityti „Balandėlių pusbroliai – įdaryti svogūnai”

Žuvies pagardas

Šį pagardą turbūt žinome visi, tiesiog klasikų klasika, todėl prieš šventes norėčiau apie jį priminti ir aprašyti mūsų namų receptą. Kalbinant kitus ne kartą girdėjau, kad šį pagardą gamina „iš akies”, tačiau vadovaujantis teisingomis proporcijomis galima gauti tobulą skonį. Juolab proporcijos itin paprastos ir aiškios.

Šiuo pagardu apkloju keptą žuvį arba marinuotos silkės gabaliukus, tačiau ne kartą, pašildžiusi jį keptuvėje, naudojau ir kaip garnyrą keptai mėsai.

Kadangi sudėtyje yra nemažai konservantų, pagardas, sandėliuojamas stiklainyje ar maisto dėžutėje, šaldytuve išlaiko skonines savybes net tris mėnesius, tad kartais gaminu ir dvigubą porciją. Toliau skaityti „Žuvies pagardas”