Tikrai taip, pyragas panašus į šimtalapį ir idėja taipogi kilo bevartant senovinių kepinių knygą, labai jau gardžiai atrodė pyrago pjūvis. O dar ir spintelių revizijos metu atradau nuo Kūčių beliūdinčių aguonų ir dovanų gauto rudojo cukraus, ką tik buvau išlydžiusi puodą sviesto, o šaldiklyje radau mano mylimos šaldytos mielinės tešlos.
Paskaičius kaip gaminamas tikrasis šimtalapis, supratau, kad iš šaldytos tešlos lapelių tokio nepagaminsiu, tad pasitelkiau fantaziją, pakviečiau pagalbon silikoninį kilimėlį ir kočėlą ir ėmiausi gamybos.
Rezultatas pranoko absoliučiai visus lūkesčius. Ir ne tik pjūvio. Apibūdinti skonį sunku, reikia būtinai paragauti tą sluoksnių, lydyto sviesto, cukraus ir traškančių aguonų kvartetą. Kad labai skanu, supratau tuomet, kai pirmą kartą iškepusi šį pyragą palikau jį atvėsti ir ruošiau fotoaparatą bei vietą fotosesijai. Po 20 minučių pyrago neberadau. Turėjau vilties, kad kažkas jį padėjo į kitą vietą, bet ne… Jis buvo suvalgytas iki trupinėlio. Valgytojai labai atsiprašinėjo, bet sakė buvę tiesiog bejėgiai atsispirti pjauti gabalą po gabalo.
Nė kiek nepykau, veikiau supratau radusi gero skonio gaminį, tešlos ir kitų ingredientų galima nusipirkti, o didesnis bandymų skaičius atveda iki tobulumo.
Tokį tobulą, paprastą, greitą, elementarų pristatau ir jums. Toliau skaityti „Mielinis pyragas su aguonomis”
