Kai kam tai dar egzotiškai skambantis sriubos pavadinimas, nors tai tik naujai atrasta sena. Dilgėles, žinoma, reikia rinkti tik jaunutes, kol jos dar nekandžioja. Ir šią sriubą verdu tik tuomet, kai jau atsivalgome šviežių dilgėlių lapelių. Po jų atkeliauja rūgštynių sezonas, labai panašiai verdu ir jų sriubą. Dilgėlė neturi intensyvaus skonio, tik savitą kvapą, todėl sriubai reikia kelių ryškesnių skonių. Juos galima gauti rūgšties pagalba, tam labai tinka citrinos sultys ar obuolių actas. Toliau skaityti „Dilgėlių sriuba”
Limonadas
Limonadais esame įpratę vadinti visus saldžius ir gazuotus gėrimus, tačiau tikrasis limonadas turi būti gaminamas iš citrinų. Geltonų, gerai sunokusių, plona žieve.
Tačiau man labai patinka žalioji citrina ar kitaip laimas, jis turi žymiai intensyvesnį žievelės skonį, todėl kai tik prekybcentry užtinku akciją, griebiu kilogramą ir labai nesudėtingai paruošiu ruošinio būsimam limonadui. Jo gamybai papildomai reikės gazuoto stalo vandens. Dažnas klausia manęs kas tai, o tai dažniausiai apatinėje lentynoje tūnantys buteliai, ir beje, šis vanduo yra pats pigiausias.
Vienintelis mineralinis vanduo, kurio lengvas sūrumas ir saikingas angliarūgštės kiekis tinka limonadui, yra „Birutė”, būtinai pabandykite.
1 litrui ruošinio pasiruošiu: Toliau skaityti „Limonadas”
Virtiniai su bulvių košės ir šoninės įdaru
Jei jau virtinių savaitė, tai norisi kuo įvairesnių įdarų. Aprašant naujai atrastos tešlos receptą sulaukiau ne vieno klausimo – kaip gi gaminamas tas bulvių/ bulvių košės įdaras? Mielai atsakau.
Toliau skaityti „Virtiniai su bulvių košės ir šoninės įdaru”
Virtiniai su raugintais kopūstais
Su raugintais kopūstais, aha.
Rodosi, kokių tik įdarų virtiniams nesame bandę? Daržoves, grybus, varškę, bulvių košę, uogas žinome turbūt visi, o štai apie tai, kad raugintais kopūstais įdaromi ne tik mieliniai pyragėliai, bet ir virtiniai, sužinojau tik šių dienų kontekste. Slavų virtuvėse šie virtiniai žinomi nuo seno, pavasariop, kai žmonės norėdavo greičiau suvartoti raugintų kopūstų bačkų turinį, jais gardindavo viską, net lietinius blynus. O mane pasiekusiu ir išbandytu virtinių receptu mielai pasidalinsiu ir su jumis.
Tešlos su grietine, kuri idealiai tinka šiems virtiniams, receptą aprašiau (jis ČIA), bet kartoju ir šiame įraše, kad būtų patogiau rasti išsamią informaciją vienoje vietoje.
Iš nurodyto kiekio produktų pagaminu apie 30 virtinių, juos irgi galima šaldyti (rauginti kopūstai mano nuostabai nepraranda skoninių savybių), tad galima gaminti iš dvigubos ar net trigubos normos. Toliau skaityti „Virtiniai su raugintais kopūstais”
Grietininė tešla virtiniams ir naminių makaronų gamybai
Ideali.
Tik toks apibūdinimas ateina į galvą, dvi paras padirbėjus su šia tešla. Ir koks būna džiaugsmas, kad vis atsiranda pirmų kartų! Ir koks džiaugsmas, kad pagaliau sugebėjau bent trumpam atsijungti nuo blogų naujienų, tikroji meditacija, sakoma, būna ką nors veikiant abejomis rankomis vienu metu ir jau nuo seno atradau, kad (man) paniurusią nuotaiką šonan pastumia mezgimas virbalais, grojimas pianinu ir tešlos kočiojimas.
Jau daugel metų kočioju tą pačią, iki smulkmenų ištobulintą plikytą tešlą (receptas ČIA), tačiau jos era, panašu, baigėsi, nes atradau kai ką dar įdomesnio. Ir kokybiškesnio. Ir gardesnio. Ir visomis prasmėmis -esnio. Tai tešla su grietine.
Vienintelis nepatogumas yra tas, kad miltus ir vandenį reikės matuoti, ši norma yra svarbi.
Antras svarbus momentas – ši tešla džiūsta itin greitai, tikrai greičiau nei visos kitos virtinių tešlos, todėl iškart po minkymo ją dedu į dėžutę su dangčiu, išimu kiek reikia tuo metu ir iškarto naudoju. Tačiau šis nepatogumas yra visai pozityvus gaminant makaronus, jiems ir reikia iškarto džiūti.
Receptą aptikau beieškodama slavų virtuvės perlų ir jei vakar visą dieną džiūgavau kočiodama ir lipdydama minkštą ir plastišką tešlą, tai šiandien džiūgavau dar labiau, nes pagaliau išragavome virtinius su raugintų kopūstų įdaru. Apie juos jau netrukus. Toliau skaityti „Grietininė tešla virtiniams ir naminių makaronų gamybai”
Džiovinti pievagrybiai ir jų traškučiai
Nežinau kaip jums, bet man būna, kad pamačius besibaigiančio galiojimo produktus ar dėl nekondicinės išvaizdos nukainotas daržoves ar vaisius, apima noras juos gelbėti. Ir tai dažniausiai darau šaldant, sūdant, rauginant, konservuojant ir džiovinant.
Pavyzdžiui pernai gelbėjau turgavietėje ant žemės dėžėse gulėjusius peraugusius agurkus. Nupirkau juos už kelis pinigus ir taip jau gavosi, kad peraugusių paršelių (taip vadiname tuos didelius ir storapilvius agurkus) gabaliukai, marinuoti obuolių acto marinate, tapo pačiais gardžiausiais 2021-2022m. žiemos sezono konservais.
O užvakar viename prekybcentryje akis užkliuvo už pievagrybių. Baltų, dailių, bet žinant šių grybų standartus, truputį peraugusių. Ir ta proga prisiminiau kodėl atrenkant darbuotojus į Danijos pievagrybių ūkius anketoje būdavo klausimas ar pretendentas rūko. Nepriimdavo rūkorių todėl, kad jiems berūkant, pievagrybiai gali… peraugti 🙂
Tokie, truputį peraugę ir jau išskleidę kepurę grybai puikiai tinka džiovinimui ir netgi paprastas džiovinimas gali būti žaismingas ir įdomus, pasidalinsiu su jumis keliais atradimais. Juolab atsargų pasiruošimo tema tapo labai aktualia… Toliau skaityti „Džiovinti pievagrybiai ir jų traškučiai”
Omletas lavaše su morkų lapais
Morkų lapai.
Naudojate ar visgi išmetate?
Jau pasirodė pirmos šviežios morkos, parduodamos su visa lapija. Ne kartą pastebėjau, kad žmonės prekybcentriuose nusuka lapus ir palieka dėžėse. Visad pasinaudoju tokia proga lapus susirinkti ir parsinešus namo sudėti į dėžutę šaldytuve ir vėliau kepu apkepus, pyragus ar omletus su neįtikėtino gardumo prieskoniu.
Svarbi detalė – kepiniams naudojami tik smulkūs lapeliai, kuriuos reikia nuskabyti nuo stiebų, o šiuos galima supjaustyti ir naudoti kaip prieskonius sriubai ar troškiniui.
Būtinai pabandykite, gal nauji skoniai bent kiek pakels ūpą, o ir maisto nešvaistymo tema kaip niekad aktuali… Toliau skaityti „Omletas lavaše su morkų lapais”
Naminiai sūdyti ar rūkyti lašiniai
Ar žinote, kad lašinius mokslininkai neseniai reabilitavo ir jie šiuo metu laikomi sveiku produktu? 🙂 Tik va bėda – mažuosius kiaulių ūkius, kuriuose paršelius šerdavo natūraliai produktais, naikina. Ir vis sunkiau gauti tų „tikrų” lašinių… Todėl kai tik yra galimybė nusipirkti sveikai augusios kiaulaitės, būtinai imame lašinių paltį, dalį sūdome, dalį rūkome. Šviežius lašinukus su juoda rugine duona ir raugintais ar marinuotais agurkėliais pas mus valgo vyrai, talkoje/gamtoje/kelionėje. Bandelių įdarams tokie lašinukai netinka, netgi mėgstantiems riebiai būna per riebu, tam labiau tinkama šoninė. O štai lietiniai blynai, kepti ant tokiais lašinukais pateptos keptuvės, patinka visiems.
Kviečiu pabandyti. Ir net jei neturite rūkyklos, namų sąlygomis vieno ingrediento pagalba galite pasigaminti lašinukų su dūmo kvapu. Toliau skaityti „Naminiai sūdyti ar rūkyti lašiniai”
Sultinys su koldūnais
Ukrainoje ir Lenkijoje tai populiarus valgis, o mes visgi labiau linkę valgyti sriubą ir koldūnus atskirai. Būtinai pabandykite pasigaminti tokio derinio, nustebsite kaip paprasta ir gardu.
Nesiūlau gaminti sultinio iš kubelių ar naudoti pirktinių šaldytų koldūnų, naudoju naminius produktus. Tačiau esu girdėjusi, kad žmonės, nevengiantys konservantų, gamina ir taip. Pasirinkimo reikalas, t’sakant.
Koldūnus, beje, galima rinktis irgi bet kokius, tiks tiek su mėsos, tiek su paukštienos, grybų įdarais.
Vienintelis šios sriubos minusas yra tas, jog patiekalo nebeišeina pašildyti, tad tenka virti konkretų porcijų skaičių. Bandžiau, nepavykus apskaičiuoti, šildyti ir puode ant ugnies, ir orkaitėje, abiem atvejais nuvylė tai, kad koldūnai ištižo ir netgi prakiuro…
Todėl sultinio gali būti ir daugiau, bet koldūnų tik tiek, kiek tądien norisi.
Mielinis pyragas su aguonomis
Tikrai taip, pyragas panašus į šimtalapį ir idėja taipogi kilo bevartant senovinių kepinių knygą, labai jau gardžiai atrodė pyrago pjūvis. O dar ir spintelių revizijos metu atradau nuo Kūčių beliūdinčių aguonų ir dovanų gauto rudojo cukraus, ką tik buvau išlydžiusi puodą sviesto, o šaldiklyje radau mano mylimos šaldytos mielinės tešlos.
Paskaičius kaip gaminamas tikrasis šimtalapis, supratau, kad iš šaldytos tešlos lapelių tokio nepagaminsiu, tad pasitelkiau fantaziją, pakviečiau pagalbon silikoninį kilimėlį ir kočėlą ir ėmiausi gamybos.
Rezultatas pranoko absoliučiai visus lūkesčius. Ir ne tik pjūvio. Apibūdinti skonį sunku, reikia būtinai paragauti tą sluoksnių, lydyto sviesto, cukraus ir traškančių aguonų kvartetą. Kad labai skanu, supratau tuomet, kai pirmą kartą iškepusi šį pyragą palikau jį atvėsti ir ruošiau fotoaparatą bei vietą fotosesijai. Po 20 minučių pyrago neberadau. Turėjau vilties, kad kažkas jį padėjo į kitą vietą, bet ne… Jis buvo suvalgytas iki trupinėlio. Valgytojai labai atsiprašinėjo, bet sakė buvę tiesiog bejėgiai atsispirti pjauti gabalą po gabalo.
Nė kiek nepykau, veikiau supratau radusi gero skonio gaminį, tešlos ir kitų ingredientų galima nusipirkti, o didesnis bandymų skaičius atveda iki tobulumo.
Tokį tobulą, paprastą, greitą, elementarų pristatau ir jums. Toliau skaityti „Mielinis pyragas su aguonomis”