Maisto gamybos tema ir receptai po didžiųjų švenčių būna netgi erzinantys, labiau rūpi kur dėti likučius. Esu nemažai rašiusi apie likučių sunaudojimą, receptus rasite kategorijoje „pigiai ir tvariai”.
Valgant mandarinus, žieves ir juolab lapus lengva ranka išmetame šiukšlinėn, tačiau norėčiau paraginti bent truputį jų susidžiovinti. Naudojimo spektras yra tikrai didelis, mandarinų (ir citrinų) lapus įpratau dėti į skardą šalia kepamo paukščio, vienu lapeliu gardinu ir verdamos žuvienės puodą. Aromatas būna nuostabus, tačiau kaip ir lauro lapų, jų nevalgome.
Dėl suprantamų priežasčių labiausiai domiuosi aliejais, jų rūšimis, skoniais, nauda etc. Bet kartais pastoviniuoju ir prie miltų stendų, esu išbandžiusi gyvą galybę rūšių, o prieš porą mėnesių, kai akis užkliuvo už sakartveliškų paplotėlių recepto, supratau, kad kukurūzų miltų tikrai esu pirkusi, bet niekad nieko iš jų taip ir negaminau. Net prisiminiau kodėl – tie keli bandyti kepiniai tiesiog… subyrėjo.
Kadangi recepte buvo ne tik ingredientai, bet ir labai detalus paaiškinimas ką svarbu daryti ruošiant tešlą, kad iškepęs gaminys nesubyrėtų, sukirbėjo, kad noriu pabandyti. Tai ir paskatino miltų stenduose paieškoti kukurūzų miltų ir galbūt jų atsiprašyti. Tiesa, rasti šių miltų pavyko ne iš karto, nors ir ieškojau pakankamai dideliuose prekybcentriuose.
Kai jau radau ir iškepiau traškius ir žiauriai skanius paplotėlius, tikrai atsiprašiau kukurūzų miltų. Dabar jų visad turiu spintelėje ir dažnai kepu čvištarius. Originaliame recepte turėtų būti naudojamas suluguni sūris, bet kadangi jo mūsuose nėra, pakeičiau jį laisviau randamu.
Didžioji paslaptis kaip suklijuoti kukurūzų miltus išties visai nedidelė – miltus klijuoja verdantis arba gazuotas vanduo. Renkuosi pastarąjį.
Na, o kodėl rekomenduoju ir jums išsikepti čvištarių? Nes jie – savito skonio, būdami sūrūs, keistai gerai dera su kava, nors valgome ir su sriuba ar troškiniu. Apie spalvą ir apskrudimą suprasti galėsite tik pamatę ir paragavę, tad skubu dalintis receptu.
Iš nurodyto kiekio suformuoju ir iškepu 8-10 čvištarių. Matuoju 200 ml stikline.
Lyg ir keista kepti blynus, jei po namus netrepsi mažos kojytės, tačiau karts nuo karto savaitgalio rytus pradedu blynų kepimu. Ir ne šiaip sau. Namiškiai miega ilgiau, o man miego režimas nesikeičia, ir savaitgaliais kylu labai anksti, tad turiu laiko pasisukti virtuvėje.Ir nuo neseno pamėgau būtent tokiais rytais peržvelgti šaldytuvo lentynas, vaisių krepšius ir pagaminti pusryčius iš produktų, bebaigiančių savo gyvenimą.
Ne išimtis buvo ir šie blynai – iš dubenėlio liūdnai žvelgė alyviniai obuoliai – krituoliai, šaldytuve – paskutines galiojimo dienas skaičiuojantis jogurtas, o spintelėje aptikau į patį kampą nugrūstą pusmaišį avižinių miltų. Užmaišiau tešlą, iškepiau pirmą šešiukę blynų ir, užuodę aromatus, kaip mat prisistatė valgytojai.
Blynai gavosi puikūs, minkštučiai, purūs ir labai kvapnūs. Tik jau kartodama receptą visgi naudojau kvietinius miltus, arčiau klasikos buvo arčiau įprastų skonių mėgėjams.
Taigi, 5 keptuvėms (arba 30-35 blynams) pasiruošiu:
Gyvenant ūkiškai su daug visavalgių, maisto likučių nebeturime. Net ir lupenas ar žuvų žvynus mielai sulesa kiemo sparnuočiai, o visad alkanas šuo tik ir laukia, kol nesuvalgysime sriubos ar troškinio…
Bet yra dalis maisto, kurią visada transformuoju į kitus patiekalus.
Ir tai yra košės.
Pusryčiams ar garnyrui virti grikiai puikiai tinka troškiniui ar apkepui su tunu, biriai virtus ryžius šaldau ir vėliau dedu į pomidorinę sriubą, gruzdinu gardžiuosius arančinus, soros, pašildytos lydytame svieste, labai tinka vakarienei ar su kepta žuvimi. O štai su avižinių dribsnių koše dažniausiai atsisveikindavau, kol nesumaniau pabandyti iškepti blynų. Ir tik todėl, kad turėjau avižinių miltų, kurių irgi retai kada kur naudojau. Ir nuo tada netgi specialiai verdu daugiau avsiankos, kad kitą rytą galėčiau iškepti labai pamėgtų blynų.
Skonis tikrai neprimena keptos košės, tai veikiau bulvinius blynus menantis patiekalas (nežinau kodėl). Ir nors kartais įmaišau džiovintų vaisių ir tiekiu su saldžiais pagardais, būna ir sūrių nuotaikų, tuomet blynų niekuo nesaldinu, o tiekiu su grietinės-sviesto padažu ir pačirškinta šonine. Žodžiu, blynai universalūs, gardūs bei dar ir be visuotinai smerkiamo glitimo.
Proporcijos apytikrės, nes košė kiekvieną kartą yra kitokio drėgnumo, tad miltus į tešlą maišykite po truputį, kad nebūtų perdaug.
Pasidalinsiu su jumis tiksliu ir niekada nepavedusiu lietinių blynų tešlos receptu. Tai turtingi produktais ir skoniais lietiniai, kuriuos kepu retai, mat mūsų namuose yra labiausiai vertinami tiesiog miltų ir vandens blynai, prėski, mirkomi į padažus ar uogienes.
Lietiniai, apie kuriuos parašysiu šiandien, labai tinka ruošimui su įvairiausiais įdarais – mėsos, paukštienos, varškės, sūrių, daržovių ar bet ko, kas jau užsigulėjo šaldytuve ir prašyte prašosi suvalgomas. Parašysiu ir 0 waste įdarų idėjas, gal kada nors, prisiminę jas, valgysite tvariau ir drįstu sakyti – įvairiau ir gardžiau.
Ir dar išduosiu paslaptį, kurią kažkodėl kruopščiai slepia dauguma kulinarų – kaipgi užmaišyti tešlą be gumuliukų?
Pasipylė derlius šiemet, ohoho. Bet ne pas mane 🙂 Aš daržų neauginu, tik šiltnaminius agurkus ir… vynuoges. Visa kita mano pušyne tiesiog neauga, gerą dešimtmetį bandžiau nurūgštinti begaliniais spyglių kiekiais žemę klojančių spyglių pasekmes kalkėmis ir dolomitmilčiais – bergždžias reikalas. Todėl nutariau koncentruoti savo laiką ir žinias į tai, kas duoda gerą rezultatą – spausti aliejus ir rupinius, gaminti pagardus, rauginti ir marinuoti daržoves, ir tą rezultatą mainyti į daržoves ir vaisius, kurie auga draugų ar ūkininkų laukuose bei soduose. Kitaip tariant, skatinti tikruosius ūkinius mainus. Juose nedalyvauja pinigai, bet dalyvauja nuostabūs žmonės, ir geros emocijos, kurių už jokį pinigą nenusipirksi.
O šios derlingos vasaros įrodymas – gausybė cukinijų pasiūlymų ūkinių mainų programoje. Kiekvieną vasarą gardžiuojamės riekelėmis su česnaku ir sūriu, kugeliu, statinaitėmis daržovių padaže, marinuotomis juostomis, užraugiu kelioliką stiklainių žiemai, iškepu pyragų ir keksiukų. Ir būtinai šių blynų,
Sočiai pamaitinti du suaugusius valgytojus galima iš:
Antradienį Užgavėnės, turbūt kepsite blynus, o gal norisi ko nors ne tiek tradiciško? Spalvingesnio? Įmantresnio? Surinkau tokių blynų receptus į vieną vietą, rinkitės.
Taip jau būna, kad žmonėms mes atrodome kitokie, nei esame iš tiesų. Itin dažnai sulaukiu klausimų apie kokį nors maisto produktą ar patiekalą, kokio nė nesu ragavusi, ką jau kalbėti apie receptūrą. Daugelis nustemba, nes stereotipiškai žmogus, rašantis apie maistą, lyg ir turėtų būti šios srities žinovas. Žinau, ragavau, skaičiau ir domėjausi, bet tikrai ne viso pasaulio virtuvėmis ar garsiais gamintojais ar rašytojais. Mane labiau „veža” ne tai, kas jau atrasta, bet tai, ką iš atrasto galima padaryti kitaip ar atrasti pačiai 🙂
Ir štai šiandien, bemąstant kuo paspalvinti šeštadienio ryto pusrytį, akis užkliuvo už sunokusių bananų. Tokių mes nebevalgome, perkame beveik žalius, bet va būna koks pasimetėlis vaisių vazoje. Ir štai supratau, kad nesu gyvenime kepusi blynų … su bananais. Šakar makar ir blynai jau garavo lėkštėje. Ir netgi ta proga išviriau kakavos, kad jei jau „vaikiškas” meniu, tai tebūnie su tuo nostalgišku skoniu. Toliau skaityti „Bananiniai blynai”
Užgavėnės su visu blynų paradu šiemet bus pačiame vasario gale, o iki jų galima surengti įvariaspalvių blynų kepimo repeticijas Valentino dienai (raudonuosius) ar netgi vasario 16d. šventei, juk šios trys spalvos yra mūsų tautiškumo simbolis. O galima ir nesirišti prie jokių švenčių, blynus valgome kasdien, tai kodėl gi jų nenuspalvinus ryškiomis spalvomis ir įdomiais skoniais?
Avižų pieno tema išsirutuliojo į dar vieną įdomią pažintį ir visiškai naujų produktų namie atsiradimą. Manau, kad jau daug kas yra girdėję apie Šlyninkų malūną ir puikų pasakorių malūnininką, kolegės Jūratės dėka susipažinau su juo ir jo miltais. Rūgsta jau penktas ruginis raugas, jaukinu jį juodai duonai, jau burbuliuoja su ruginiais miltais užraugti burokėliai, o štai avižiniai miltai ilgai stovėjo be darbo. Tol, kol nekilo mintis iškepti lietinių, o spintelėje akių lygyje pasirodė avižiniai miltai. Dar ir vištelės po žiemos gūdumo pradėjo kiaušinius dėti, tiesiog sukirbėjo mintis praskaidrinti sekmadienį blynų skoniu.
Lietinių skonis nenuvylė, tačiau jis yra smarkiai kitoks nei įprastų, kvietinių miltų blynų. Juos labiau siūlyčiau tiems, kas mėgsta sūrius, ne saldžius lietinius. Įdarui bandėme sūrį, rikotą su špinatais ir varškę su kapota kalendra. Tiesiog tobula. O su uogiene ar džemu mums neįtiko, bet gal tik dėl to, kad nesame saldžiamėgiai 🙂 Toliau skaityti „Avižiniai lietiniai”
