Paskelbta

Vištienos, ryžių ir baklažanų troškinys

Nekantriai laukiu kada internetu ar TV bus įmanoma transliuoti kvapus. Šiandien tai labai praverstų, nes kaipgi aprašyti aromatus, kuriais prisipildė visa virtuvė?
Gaminau 0 waste patiekalą iš savaitgalį keptos vištos likučių, pomidorinei sriubai virtų ryžių ir pusės besiraukšlėti pradėjusio baklažano, o tokius nuobodžius patiekalus visada pagardina ir smarkiai pagyvina prieskoniai, ypač jų mišiniai. O pastaruosius labai pamėgau pirkti Delona parduotuvėje, kurioje reikia smarkiai tvardytis, kad nenusipirkčiau VISŲ prieskonių 🙂

Man labai patinka šis Mišinys su alyvuogėmis, naudoju jį ryžių, kuskuso, perlinių kruopų, kiaušinių patiekalams ir picoms pabarstyti.

Vienintelė taisyklė, kuria vadovaujuosi naudodama mišinius – vartoti juos tik paprastiems, kelių ingredientų patiekalams, nes ryškūs prieskonių skoniai ir aromatai dominuoja lėkštėje. Ir tiesiog tobulai reanimuoja vakarykštį maistą.

Tokį produktų derinį esu atradusi ne vakar, tiesą sakant parsivežiau tokią idėją iš vieno kruizinių laivų šefo Toliau skaityti „Vištienos, ryžių ir baklažanų troškinys”

Paskelbta

Kiaušinių užtepėlė, primenanti pikantišką mišrainę

Apie mišrainių ir salotų pjaustymo būdus būtų galima prirašyti ištisus puslapius, ir ne tiek apie juos, kiek apie kiekvienos šeimininkės pjaustymo technikos pasirinkimą, šeimos tradicijas ar tiesiog savą skonį.
Ir visai neseniai, kai po labai daug metų susimatėme su N metų nematytais klasiokais, išniro visokių keistų prisiminimų apie mokyklą ir tuos laikus. Ir apie blogus pažymius. Pvz. dvejetą už tai, kad darbų pamokoje, pjaustydama virtas bulves ir morkas baltai mišrainei, mokytojos supratimu supjausčiau jas per stambiai, ne taip, kaip norėjo ji ar buvo numatyta kokioje nors metodikoje. Drąsos man niekada netrūko, tad darbų mokytojai atrėžiau, kad tokį patį dvejetą parašyčiau mūsų kaimynei, kuri virtas daržoves bei kiaušinius baltai mišrainei tarkuodavo burokine tarka.

Bet tą pačią kaimynę su dėkingumu prisiminiau, kai pradėjau ruošti didesnius vakarėlius ir visų mėgstamą pikantišką mišrainę. Pjaustyti kiaušiniai, netgi sumaišyti su didesniu kiekiu majonezo, sunkiai laikydavosi ant duonos, tad labai apsidžiaugiau išganinga mintimi, kad kiaušinius, kaip ir sūrį, reikia sutarkuoti ta pačia burokine tarka.

O kai jau atėjo noras galvoti ką ir su kuo valgome, visaip dėliodama pikantiškos mišrainės variantus su kuo mažiau majonezo, ilgainiui atradau patį pačiausią derinį, apie kurį priminė vienas labai jaukus rytas pas Rasą. Toliau skaityti „Kiaušinių užtepėlė, primenanti pikantišką mišrainę”

Paskelbta

Rabarbarai (ir ką su jais veikti)

Jei anksčiau rabarbarų kotų galėjome gauti tik iš juos auginančių, paskutiniu metu pastebėjau, kad jau ir prekybcentriai siūlo dailiai fasuotų gardumynų. Tad nenuostabu, kad jiems tapus tokiais prieinamais, atsirado vis daugiau atrandančių rabarbarų skonius ne tik mirkant į cukrų, bet ir kepant gardžius pyragus, verdant džemus ir čatnius. O ir termiškai neapdorotus rabarbarus galima išlaikyti iki pat žiemos, jei tik turite vietos šaldiklyje, žinoma.

Beje, ar žinojote, kad į rabarbarų lapus suvynioti sūriai ar mėsos pusgaminiai žymiai ilgiau išlieka švieži? Daili ir labai tvari pakuotė.

Ir nors atrodo, kad šis augalas gali mus lepinti iki pat vėlyvo rudens, visgi patariama jo atsivalgyti iki Joninių. Vėliau kotuose pradeda kauptis mūsų sveikatai nepalankios rūgštys. O štai lapus, kaip pakuotes, galima naudoti iki pat šalnų.

Sumaniau sudėti visus mano aprašytus būdus į vieną vietą, mielai prašome panardyti skoniuose ir vaizduose: Toliau skaityti „Rabarbarai (ir ką su jais veikti)”

Paskelbta

Kopūstienė su frikadelėmis

Šią sriubą verdu tuomet, kai prekyboje pasirodo pirmieji švieži kopūstai ir nė vienas pavasaris nebeįsivaizduojamas be jos. O recepto atsiradimas susijęs su pavasarine šaldiklių revizija, kurios metu rasti produktai sugriuvo į vieną puodą ir tapo vienu mylimiausių skonių.

Ingredientai tikrai nenustebins jūsų, bet ši kopūstienė kitokia, labai spalvota, jokiu būdu nebalinama nei grietine, nei grietinėle. Gaminama be mums taip įprastų morkų, o valgoma be duonos, nes valgoma su … bulvėmis. Ši dalis labiausiai stebino, bet ir sulaukė daugybės pagyrų valgiusių tarpe. Taip visą gyvenimą savo sriubas tiekia mano krikštomama, iš kurios šią idėją ir pasiskolinau.

O kadangi šis pavasaris nelepina šiluma, labai gera pietums sulapnoti indą šildančios, ūpą keliančios sriubos.

6-8 porcijoms pasiruošiu: Toliau skaityti „Kopūstienė su frikadelėmis”

Paskelbta

Salyklinė gira

 

Šiemet mane vis pakalbina apie giros gaminimo ypatumus („Vartotojų kontrolė” įrašas čia bei radio laida „Geriausi dalykai namie” su Beata įrašas čia). Ir po laidų nekart sulaukiau klausimo – kas gi tas salyklas, kuriuo gardinu rauginamas giras?

Salyklas yra daiginti ir sumalti grūdai, procesas ne iš trumpųjų: pirmiausiai grūdai pilnai išdžiovinami, tuomet trimis fazėmis mirkomi ir sudaiginami. Vėliau kaitinami arba net deginami, kad įgautų specifinį skonį, kvapą ir spalvą. Salyklo namuose vargu ar pasigamintume, tad pėdinu jo pirkti. Ir ne bet kur, o į labai jaukią, spalvingą ir kvapnią parduotuvę „Delona”

Pirmą kartą salyklo koncentratą pirkau, pasikalbėjusi su pardavėja apie juodos duonos kepimą, bet parsinešusi butelaitį peržvelgiau aprašą etiketėje, pašniukštinėjau naudojimo galimybes internete ir supratau, kad alaus gamybai dar nepribrendau, bet giros jau tikrai taip! Įpyliau kelis salyklo lašus į rauginamą duonos girą ir net aiktelėjau nuo per kelias sekundes nusidažiusio skysčio ir atsiradusio kvapo, primenančio kadaise vasaros sezonu Vilniaus ir Palangos gatvėse iš bačkų į sunkius bokaliukus pilstytą girą… Toliau skaityti „Salyklinė gira”

Paskelbta

Avižiniai blynai

Gyvenant ūkiškai su daug visavalgių, maisto likučių nebeturime. Net ir lupenas ar žuvų žvynus mielai sulesa kiemo sparnuočiai, o visad alkanas šuo tik ir laukia, kol nesuvalgysime sriubos ar troškinio…

Bet yra dalis maisto, kurią visada transformuoju į kitus patiekalus.

Ir tai yra košės.

Pusryčiams ar garnyrui virti grikiai puikiai tinka troškiniui ar apkepui su tunu, biriai virtus ryžius šaldau ir vėliau dedu į pomidorinę sriubą, gruzdinu gardžiuosius arančinus, soros, pašildytos lydytame svieste, labai tinka vakarienei ar su kepta žuvimi. O štai su avižinių dribsnių koše dažniausiai atsisveikindavau, kol nesumaniau pabandyti iškepti blynų. Ir tik todėl, kad turėjau avižinių miltų, kurių irgi retai kada kur naudojau. Ir nuo tada netgi specialiai verdu daugiau avsiankos, kad kitą rytą galėčiau iškepti labai pamėgtų blynų.

Skonis tikrai neprimena keptos košės, tai veikiau bulvinius blynus menantis patiekalas (nežinau kodėl). Ir nors kartais įmaišau džiovintų vaisių ir tiekiu su saldžiais pagardais, būna ir sūrių nuotaikų, tuomet blynų niekuo nesaldinu, o tiekiu su grietinės-sviesto padažu ir pačirškinta šonine. Žodžiu, blynai universalūs, gardūs bei dar ir be visuotinai smerkiamo glitimo.

Proporcijos apytikrės, nes košė kiekvieną kartą yra kitokio drėgnumo, tad miltus į tešlą maišykite po truputį, kad nebūtų perdaug.

 6 blynus iškepu iš: Toliau skaityti „Avižiniai blynai”

Paskelbta

Varškės ir kumpio apkepas su morkų lapais

Morkų su visa lapija nusipirkti tikrai nebėra problematiška, randu jų ne tik turgavietėse, bet ir prekybos centruose. Žinoma, patys gardžiausi mūsų pačių užauginti lapai, tad kol sulaukiu jų sezono, karts nuo karto perku ryšulį morkų. Ir dažniausiai būtent dėl lapų ir būtent dėl šio apkepo ar pyrago (receptas čia).

Apie morkų lapų naudą e-platybėse rasite labai daug informacijos, tačiau aukštoje temperatūroje žūsta dauguma gerųjų savybių, lapus apkepuose naudoju tik dėl labai savito, neatspėjamo skonio ir aromato. Ir dar vienas puikus atradimas – šaldiklyje morkų lapai puikiai išlaiko savo formas ir skonines savybes, tad jei liko nepanaudotų pirktinių ar doroju savą derlių, supjaustytus lapus beriu į popierinius maišelius ir dedu šaldiklin.

O šiandien apkepas. Jo stebuklingumas – ypatingai greitai paruošiama tešla. Ką tik iškepusį tiekiu kartu su grietinės – sviesto padažu, o atvėsusį dedu į šaldytuvą ir tuomet jis tampa puikiu užkandžiu, vežamės jo į svečius ar prie ežero.

Tešlai pasiruošiu: Toliau skaityti „Varškės ir kumpio apkepas su morkų lapais”

Paskelbta

Gardieji varškėčiai

Ką jau ką, bet varškėčius tikrai galima gaminti „iš akies”. Imi kiek turi varškės, muši kiaušinį, beri miltus ir maišai, kol tešla nebelimpa prie indo, tuomet minkai ir vis dedi miltų, kol kol tešla nebelimpa prie rankų. Iškočioji juosteles, supjaustai gabaliukais ir meti jas į užvirusį pasūdytą vandenį. Lyg ir tiek žinių, jei ne vienas bet – man patinka ne tik skanus, bet ir gražus bei garantuotai gardus maistas. Tad kiekvieną sekmadienį, begamindama vis kitokius tešlos variantus, dėliojau produktų derinius ir atradau tą, tobuląjį. Jis yra paprastas, bet tuo pačiu (pažiūrėkite nuotraukoje) – kokio grožio.

Šie varškėčiai gaunasi standūs, neištižę, bet tuo pačiu ir minkšti. Skonis truputį mena bulvių kukulius, turbūt dėl krakmolo.

O šią formą atradau visai neseniai, kai buvau labai pasiilgusi „ežiukų”, bet neturėjau tos stebuklingos lenktos tarkos, ir jau nebepamenu kas patarė braukti tešlos gabaliukus į šakutės dantis. Ačiū! Tai tiesiog neįtikėtai paprasta ir tuo pačiu elementaru.

Vienai (didelei) porcijai reikia: Toliau skaityti „Gardieji varškėčiai”

Paskelbta

Trapūs senoviniai sausainiai

Dar viena puiki proga po švenčių iš maisto likučių pasigaminti ką nors gardaus.

Šiandien apie majonezą.

Daugelis turbūt dabar prisiminsite šiuos sausainius, kuriuos babos ir mamos gamindavo iš anuomet populiaraus margarino, majonezo, cukraus ir miltų. Bet kažkam tai bus naujiena, tad skubu nuraminti, kad majonezo skonio sausainiuose absoliučiai nėra, jo paskirtis tešloje – padaryti ją trapią. Žinoma, saldžiam kepiniui bus tinkamas tik klasikinis, be jokių priedų, majonezas.

Šie sausainiai skaniausi, kai kepami labai plonai iškočioti ir supjaustyti figūriniais peiliais ar išpjauti formelėmis, bet jei jau kepu nostalgiškus saldumynus, sumaniau pasinaudoti elektrinės mėsmalės antgaliais, skirtais būtent tokių sausainių formavimui. Ir jei su rankine mėsmale sausainių gamybą buvo galima reguliuoti lėtesniu ar greitesniu rankenos sukimu, su elektrine teko suktis itin greitai, vos spėjau pagauti išvažiuojančias juostas, pjaustyti jas ir kloti į skardą.

Pačios tešlos gamybai nereikalinga jokia buitinė technika, viskas labai paprasta ir greita. Toliau skaityti „Trapūs senoviniai sausainiai”

Paskelbta

Bulvių apkepas su virtais kiaušiniais

 

Tadaaaaam.

Šį keistą ir labai neįprastą receptą saugojau būtent šioms dienoms. Po Velykų likę virti ir marginti kiaušiniai dažnam kelia galvos skausmą. Ir baisiausia, kas gali nutikti, nutinka – jie iškeliauja į šiukšliadėžes. O yra būdas juos suvalgyti nepjaustant į pikantiškas salotas, o dar ir kartu su dažnai po Velykų liekančiais rūkytos mėsos likučiais.

Variacijų labai daug, bet pagrindiniai produktai šiam apkepui yra trys – bulvės, virti kiaušiniai ir rūkyta mėsa, bet kokia – tiek šalto, tiek karšto rūkymo, liesesnė ar riebi, kaip kam skaniau. Ir dar vienas privalomas reikalas yra aštri nata.

Apkepą kepu moliniame inde su dangčiu, tiks ir špižinis, ir stiklinis, svarbu, kad jis būtų atsparus labai aukštai temperatūrai ir kad dangtis būtų pakankamai sandarus.

O jei apie skonį, tai jis mena ispanišką tortiliją, kaimišką kiaušinienę su bulvėmis ir lašinukais ar tiesiog omletą. Neįtikėtina, bet virtas kiaušinis apkepe tarsi išsilieja, greičiausiai tai įvyksta dėl labai didelės kaitros, na, bet apie viską iš eilės.

Iš nurodyto kiekio pagaminu 4 dideles porcijas.

Reikės: Toliau skaityti „Bulvių apkepas su virtais kiaušiniais”