Paskelbta

Kmynų gira

FB puslapyje keliskart įkėliau video, kuriame matosi pasiutę kmynų rūgstančioje giroje šokiai. Ir sulaukiau daug žinučių su prašymu aprašyti šį stebuklingą gėrimą, mielai prašom.

Apie giros ir midaus gamybos ypatumus jau rašiau (receptai čia), kmynų gira lyg ir niekuo nesiskiria nuo kitų, bet yra vienas „bet„. Ji yra tarpinis variantas tarp giros ir midaus, „nei šis nei tas” – taip sakė vienas ragavusių. Ir nepamanykite, kad jam nepatiko skonis, patiko net labai, tik buvo sunku suprasti ką gėrimo skonis labiau primena. O vienas mažiausių degustatorių pasakė labai aiškiai – „limonadas” 🙂

Kadangi mano namuose ištisai kažkas rūgsta, turiu taip vadinamus starterius – giros ir midaus mieles, kurios užaugo pirmuose rauginių stiklainiuose ir dabar man tarnauja kaip spartintojas. Jei įprastai gira be pridėtinių mielių įrūgsta per 5-8 dienas, tai su starteriu girą pagaminu per 1-2 dienas. Jei ir jūs norėtumėte turėti tokį gyvą stebuklą, pagaminę pirmą girą neišpilkite visos į taures, ant dugno likęs tirštokas drumstas skystis ir bus toji mielė. Aš jau sugebėjau užsiauginti ir giros bei acto grybus, bet apie tai kada nors vėliau.

Aprašysiu pirmo karto gamybą, viskas labai greita ir paprasta. Toliau skaityti „Kmynų gira”

Paskelbta

Airanas (Ayran, Tahn, Lassi, Šenina)

Dėdės Vyto atminimui

Niekaip nesuprantu kaip šis gėrimas galėjo praslysti pro mano akis, juk dirbau su kone 50 tautybių žmonėmis, apkeliavau daugiau nei pusę pasaulio, o taip nė karto ir neteko paragauti airano…

Mano a.a. dėdė Vytas buvo aistringas rytų virtuvės gerbėjas, žurnalisto ir fotografo profesija jam tais laikais atvėrė kelius į visas sovietines respublikas, labai laukdavau jo, grįžtančio iš kelionių po egzotiškai skambančias Kirgizijos, Azerbaidžiano ar Tuvių respublikų. Visada būdavo skaidrių peržiūra ir koks nors tų kraštų patiekalo gaminimas ir degustacija.

Taip kadaise jis išmokė mane gaminti dolmą (balandėlius vynuogių lapuose) ir būtent jis pasakojo apie stebuklingą gėrimą, kurį pietų šalyse tiekia kartu su dolma. Dabar suprantu, kodėl jam nepavyko rasti airano mūsų kraštuose, tarybiniais laikais nebuvo jokių jogurtų, iš kurių būtų galima pasigaminti šio gaivaus gėrimo. Kai jis gamindavo dolmą, užsigerdavome ją stiklinaite kefyro, į kurį būdavo gausiai įspaudžiama česnako.

Taip ir gaminau visą gyvenimą, kol viename prekybos centre pieno skyriuje ieškojau rečiau sutinkamo produkto. Paėmiau ir tądien akcijinio airano, paragaut. O grįžus paragavau ir tuomet jau sėdau pasigilinti į gėrimo istoriją. Neįtikėtina, bet airanas yra toks populiarus pietų šalyse ir artimuosiuose Rytuose, kad kai kuriuose makdonalduose jis yra gėrimų asortimente. Juo prekiaujama netgi pakelėse, nekalbant apie maitinimo įstaigas.

Toliau skaityti „Airanas (Ayran, Tahn, Lassi, Šenina)”

Paskelbta

Šaltuoju būdu konservuoti agurkai

Jau ne kartą rašiau apie šį būdą, ir nors nemėgstu kartotis, šįkart norėčiau pasidalinti su jumis supaprastintu receptu.

Jeigu paieškosite šio recepto internete, visur rašomos keistos proporcijos, pvz. viename recepte reikės 6 kg agurkų, kitame 7 kg, bet juk retai kada šiltnamyje uždera būtent tiek agurkų. O ir reto dydžio puodo reikia tokiam kiekiui ruošti vienu ypu.

O kadangi su matematika ne itin draugauju, vieną dieną su drauge susėdome ir suskaičiavome kiek ko reikia vienam kilogramui agurkų. Ir iš nuostabos nusišypsojau, tai juk tokios pačios proporcijos, kuriomis ruošiu ir cukinijų juostas (receptas čia). Tik cukraus agurkams naudoju truputį mažiau.

Primenu pagrindines taisykles, kurių laikantis tikrai džiaugsitės traškiais agurkėliais žiemą:

  • jokio vandens sąlyčio su konservais, niekur.
  • tik nauji dangteliai, jei stiklą galime idealiai išplauti ir dezinfekuoti iškaitinant, tai naudotuose dangteliuose (ypač atidarytuose peiliu), klastingai tūno rūdys, dangteliai dažnai būna nebe pilnai hermetiški, tad kam rizikuoti, jei per išpardavimus jų galima nusipirkti ir po 5 centus.
  • druska – tik rupi, nejoduota. Cukrus tinka ir rudasis nerafinuotas, ir baltas. Saldikliai ir medus, deja, netinka.

Pirmiausia kruopščiai išplaunu agurkus ir palieku juos ant virtuvinio rankšluosčio pilnai išdžiūti. Toliau skaityti „Šaltuoju būdu konservuoti agurkai”

Paskelbta

Krapai aliejuje

Konservavimo sezonas pačiame įkarštyje, į stiklainius gula įvairiausios daržovės, bet konservavimas neapsiriboja vien marinavimu ar rauginimu, yra galybė kitų būdų kaip išsaugoti kuo šviežesnes daržoves žiemai. Dažnas gūžčioja pečiais – kam viso to reikia, jei prekybcentriuose ištisus metus yra šviežių daržovių ir prieskoninių žolelių, ir jie savaip teisūs, jei žmogus gyvena urbanistinį gyvenimą, pats neaugina jokių valgomų augalų, turbūt jam ir neverta kimšti į stiklainius neaišku kaip augintų daržovių ar šaldyti nežinia kaip augintus prieskonius. Tačiau turint šiltnamį ar daržą (ir nebūtinai savo, galbūt mamos ar tetos kieme), labai smagu išsaugoti tuos vasaros aromatus ir skonius žiemai.

Pirma asociacija kalbant apie krapų išsaugojimą žiemai man yra šaldymas, šaldiklyje absoliučiai visada yra dėžutė, kurioje tūno stambiai kapoti krapų lapeliai. Ruošdama šaldymui, krapų kotų neišmetu, juos džiovinu ir naudoju marinuojant ar raugiant daržoves, taipogi jais gardinu sriubas, sodrius troškinius.

O štai šį būdą – krapų lapelių laikymą aliejuje – sumaniau visai neseniai. Žinoma, dėl to, kad pati gaminu aliejų ir jame pradėjau bandyti laikyti džiovintus pomidorus, svogūnus, papriką.

Sumanymas aliejumi užpilti krapus pasiteisino šimtu procentų, jei ištraukti iš šaldiklio lapeliai jau būna praradę formą ir žalią spalvą, tai aliejuje laikomi krapai išlieka švieži ir nepakeitę formos.

Svarbiausias momentas ruošiant šį konservą yra sąlyčio su vandeniu nebuvimas. Nuskintus krapus kruopščiai atrenku, bet neplaunu, o jeigu visi jie žemėti, tai plaunu po tekančiu vandeniu ir ilgai džiovinu, kad neliktų nė lašelio vandens.

Krapus supjaustau, Toliau skaityti „Krapai aliejuje”

Paskelbta

Susuktinis (wrapper)

Keliaujant į pajūrį ir atgal tenka stabtelėti degalinėse ir štai vienoje jų, vyrui bepilant kurą, pastebėjau krūvas lūkuriuojančių žmonių. Krūvas tikra ta žodžio prasme – ir prie kasų, ir palei palanges, jų buvo tiek tiršta, kad sumaniau pažiūrėti kas gi juos ten taip monyja.

O pažiūrėjus supratau, kad tai alkanų žmonių armija, belaukianti spėriai besisukančių maisto ruošėjų gaminamo greito maisto. Et, bala nematė, juk atostogos, susigundžiau ir aš vienu įdomiau nei dešrainis atrodančiu maistu, pavadintu „wrapper”. Ir nors esu įvaldžiusi anglų kalbą ir suprantu kas tuo norėta pasakyti, eilinį kartą pagalvojau – o kodėl vis dar esame neįgalūs vadinti daiktus ar maistą lietuviškai? :/

Pirma pažintis su wrapper buvo nei šiokia nei tokia, valgant tyško kečupas (kurio tiesiog nemėgstu), degino jelapenai ir svogūnai, salotų lapai buvo smarkiai perkaitinti, bet labai patiko kotleto ir skrudinto lavašo skonis, tad mintyse jau sukosi scenarijus. Grįžtant namolio prekybcentrio krepšin įmečiau lavašo ir tortilijų blynų bei jautienos faršo, o vakarop jau mėgavomės mūsų skoniui tinkančių wrapper’ių. Ir neprilipo man tas pavadinimas, todėl susirašiau su draugais ir pažįstamais, dauguma vertė pavadinimą į „suktinis”, „įvyniotinis”, „įsuktinis”, bet man labiausiai patiko IG komentare pasisakiusios Zitos „susuktinis”. Liuks.

Eksperimento vardant susuktinius gaminau iš lavašo ir tortilijų bei kepiau ir elektriniame grilyje, ir grotelėse ant žarijų. Skoniu nenuvylė nei vienas, bet žymiai skalsesnis ir tvarkingiau rankose besilaikantis buvo tortilijų variantas.

Gamybą pradedu nuo įdaro pasiruošimo, dažniausiai tortilijų pakuotėse yra 6, tad aprašysiu proporcijas ir kiekius būtent tokiam skaičiui susuktinių.

6 tortilijų lakštai (arba didelis lavašas) Toliau skaityti „Susuktinis (wrapper)”

Paskelbta

Kavoje marinuota kalakutiena

Pažįstantys mane žino kaip mėgstu įkišti trigrašį, tik jokiu būdu ne į kieno gyvenimą ar pokalbį, į maisto receptūras 🙂 Paukštienos mūsų namuose valgoma daug, itin pagarbią vietą užima putpelės ir fazanai, bet tai reti svečiai, dažniausiai perku kalakutieną, bet ir jos, kol nebuvau atradusi lėto kepimo būdo, irgi namuose būdavo retokai. O vieną lietingą rytą, besimėgaudama naujais, ypatingais kavos skoniais iš Kavosdraugas.lt iš atminties klodų iškilo kažkur skaitytas receptas, jame buvo siūloma vištieną marinuoti … kavoje. Ir kadangi mėgstu kišti trigrašį, į kavos marinatą sudėjau kalakutienos kumpio pjausnius, kuriuos iki vakaro palaikiau šaldytuve, o vakarienei iškepiau keptuvėje gerai įkaitintame kokosų aliejuje.

Na, tokios tylos valgant seniai negirdėjau. Kaip reta suderėjo kava ir kokosų nata ne saldžiame patiekale, skonį puikiai papildė aštrus poskonis, ateinantį savaitgalį planuojamam vakarėliui sutarėm kepti tokį patį gėrį ant žarijų, bus dar ir dūmo skonis. Pavydžiu sau, kaip sakė Linas.

Paruošti kepsnius nesudėtinga, ilgas tik pats marinavimo laikas, kuo ilgiau paukštiena pabus marinate, tuo gardesnė ji taps, tad nepagailėkite bent 8 valandų.

4 porcijoms pasiruošiu: Toliau skaityti „Kavoje marinuota kalakutiena”

Paskelbta

Varškės ir grietinėlės desertas su uogomis

Varškės desertą su vyšniomis esu ragavusi ne vienoje kavinėje, jei tik akis meniu aptikdavo šį tobulą (man) derinį, visada užsisakydavau ir… nesuvalgydavau. Po poros šaukštų apsaldavo širdis, man taip būna, jei suvalgau ką su cukrumi.

Ir kaip visad, nauja idėja man šauna ne iškarto. Pradžia buvo tokia: praėjusią žiemą labai norėjau vyšnių, kadangi parduotuvių šaldiklių dėžėse jų visad galima rasti, kas savaitę pirkdavau poką ir jomis gardindavau vandenį. Beje, atšildžius, lieka daug sulčių, kurios ne tik gardina, bet dar ir nudažo vandenį dailia raudona spalva. O jei dar gazuotas vanduo, tai tie raudoni burbuliukai…

O prieš kelias savaites, bedarant namų šaldiklio reviziją, aptikau vyšnių. Šaldytuve buvo varškės, grietinėlės, vaisių vazoje bananai. Ir tuomet jau viskas vyko greitai – plakiklis, degustacija ir supratimas, kad atradau tai, kas tinka man. Labai.

Dalinuosi idėja ir su jumis, įpyniau ir dar vieną naujai tausaus vartojimo seminare išgirstą idėją, ji verta grieko, tad paskaitykit. Toliau skaityti „Varškės ir grietinėlės desertas su uogomis”

Paskelbta

Vištienos ketvirčiai – greitai ir paprastai

Pastaruoju metu su daug kuo kalbėjome apie vištienos ruošimo būdus, mano didžiai nuostabai visi kalbintieji nežinojo, kad vištienos ketvirčiai ir sparneliai būna kairiniai arba dešininiai. Ir kartais, kai ruošiu pietus dideliam būriui žmonių, perku sveriamas dalis ir prašau pardavėjos man pasverti būtent kairinių arba dešininių dalių, tuomet jas galima dailiai sudėlioti skardoje ir tiekti ją tiesiai iš orkaitės ant šventinio stalo. Kasdien to, žinoma, paisyti nebūtina, visai neblogai atrodo ir skirtingos pusės.

Yra daugybė būdų skaniai paruošti vištieną, bet yra ir paprastų, labai sparčių, tinkančių greitą gyvenimo būdą pasirinkusiems žmonėms. Šiandien aprašysiu patį greičiausią ketvirčių ruošimo receptą, kuris niekada nepavedė, mėsytė visada gaunasi sultinga, lengvai atsiskirianti nuo kaulo, su traškia odele, žodžiu tiesiog to-bu-la. Toliau skaityti „Vištienos ketvirčiai – greitai ir paprastai”

Paskelbta

Salotos su šprotais

Konservuotų rūkytų šprotų indelis visuomet yra mano šaldytuve, kartais net trys, nes aptikus kokią akciją Vynotekoje, kur šprotai mūsų skoniui yra patys geriausi, nusiperkame jų daugiau.

Nes būna tokios dienos, kad norisi kažko, o ko nežinau. Ir tuomet lėtai su senoviniu skardinių atidarytuvu atveriame skonių ir kvapų vandenyną. Šprotus valgau vienus, kiti su duona ar ant jos, pateptos lydytu sviestu. Kartais į likusį aliejų pamirkoma kvietinė duona, bet dažniausiai jis atitenka mūsų keturkojui Hariui, būna smagu žiūrėti kaip atsargiai ir su kokiu apetitu skardinė tampa beveik švaria.

Bet negi svečius vaišinsi žuvimi iš skardinės? Norisi labiau estetiško vaizdelio, tad kažkur matyta idėja su į salotas neriančiais ančiuviais man pakurstė mintį apie neriančius šprotus. Beliko sumąstyti į ką. O kadangi tądien buvo ką tik praūžę Velykos, ant stalo margai šypsojosi vargšai virti kiaušiniai, šaldytuve irgi buvo likę šventinių reikalų, pagaminau salotas, kurios tapo mūsų namų favoritėmis. Gaminu jas iš: Toliau skaityti „Salotos su šprotais”

Paskelbta

Mėlynuoju kopūstu ir ciberžole dažyti margučiai

Tikrai jokia ne naujiena margučių dažymas natūraliais augalų dažais, bet štai mėlynąjį kopūstą šiemet pabandžiau pirmą kartą.

Manoji patirtis tokia – dažų gamybos laikas greitas, ilgas tik kiaušinių mirkymas juose. Kai kuriuose receptuose mačiau patarimą į mėlynąjį skystį įberti ciberžolės miltelių ir tokiu būdu išgauti žalią spalvą. Man gavosi … geltona. Bet nė kiek nenusiminiau, geltona spalva visad puošia stalą. Ir dangų.

Smagiausia viso proceso dalis buvo ta, kad naudojau vieną puodą, o margučių gavau net keturių skirtingų spalvų ir raštų. Raštams puikiai tinka svogūnų lukštai ir įvairūs augalai, jų lapai ir žiedai.

Pirmiausiai pasigaminau mėlynąjį dažą. Į 3 litrų puodą sudedu Toliau skaityti „Mėlynuoju kopūstu ir ciberžole dažyti margučiai”