Paskelbta

Kavoje marinuota kalakutiena

Pažįstantys mane žino kaip mėgstu įkišti trigrašį, tik jokiu būdu ne į kieno gyvenimą ar pokalbį, į maisto receptūras 🙂 Paukštienos mūsų namuose valgoma daug, itin pagarbią vietą užima putpelės ir fazanai, bet tai reti svečiai, dažniausiai perku kalakutieną, bet ir jos, kol nebuvau atradusi lėto kepimo būdo, irgi namuose būdavo retokai. O vieną lietingą rytą, besimėgaudama naujais, ypatingais kavos skoniais iš Kavosdraugas.lt iš atminties klodų iškilo kažkur skaitytas receptas, jame buvo siūloma vištieną marinuoti … kavoje. Ir kadangi mėgstu kišti trigrašį, į kavos marinatą sudėjau kalakutienos kumpio pjausnius, kuriuos iki vakaro palaikiau šaldytuve, o vakarienei iškepiau keptuvėje gerai įkaitintame kokosų aliejuje.

Na, tokios tylos valgant seniai negirdėjau. Kaip reta suderėjo kava ir kokosų nata ne saldžiame patiekale, skonį puikiai papildė aštrus poskonis, ateinantį savaitgalį planuojamam vakarėliui sutarėm kepti tokį patį gėrį ant žarijų, bus dar ir dūmo skonis. Pavydžiu sau, kaip sakė Linas.

Paruošti kepsnius nesudėtinga, ilgas tik pats marinavimo laikas, kuo ilgiau paukštiena pabus marinate, tuo gardesnė ji taps, tad nepagailėkite bent 8 valandų.

4 porcijoms pasiruošiu: Toliau skaityti „Kavoje marinuota kalakutiena”

Paskelbta

Varškės ir grietinėlės desertas su uogomis

Varškės desertą su vyšniomis esu ragavusi ne vienoje kavinėje, jei tik akis meniu aptikdavo šį tobulą (man) derinį, visada užsisakydavau ir… nesuvalgydavau. Po poros šaukštų apsaldavo širdis, man taip būna, jei suvalgau ką su cukrumi.

Ir kaip visad, nauja idėja man šauna ne iškarto. Pradžia buvo tokia: praėjusią žiemą labai norėjau vyšnių, kadangi parduotuvių šaldiklių dėžėse jų visad galima rasti, kas savaitę pirkdavau poką ir jomis gardindavau vandenį. Beje, atšildžius, lieka daug sulčių, kurios ne tik gardina, bet dar ir nudažo vandenį dailia raudona spalva. O jei dar gazuotas vanduo, tai tie raudoni burbuliukai…

O prieš kelias savaites, bedarant namų šaldiklio reviziją, aptikau vyšnių. Šaldytuve buvo varškės, grietinėlės, vaisių vazoje bananai. Ir tuomet jau viskas vyko greitai – plakiklis, degustacija ir supratimas, kad atradau tai, kas tinka man. Labai.

Dalinuosi idėja ir su jumis, įpyniau ir dar vieną naujai tausaus vartojimo seminare išgirstą idėją, ji verta grieko, tad paskaitykit. Toliau skaityti „Varškės ir grietinėlės desertas su uogomis”

Paskelbta

Vištienos ketvirčiai – greitai ir paprastai

Pastaruoju metu su daug kuo kalbėjome apie vištienos ruošimo būdus, mano didžiai nuostabai visi kalbintieji nežinojo, kad vištienos ketvirčiai ir sparneliai būna kairiniai arba dešininiai. Ir kartais, kai ruošiu pietus dideliam būriui žmonių, perku sveriamas dalis ir prašau pardavėjos man pasverti būtent kairinių arba dešininių dalių, tuomet jas galima dailiai sudėlioti skardoje ir tiekti ją tiesiai iš orkaitės ant šventinio stalo. Kasdien to, žinoma, paisyti nebūtina, visai neblogai atrodo ir skirtingos pusės.

Yra daugybė būdų skaniai paruošti vištieną, bet yra ir paprastų, labai sparčių, tinkančių greitą gyvenimo būdą pasirinkusiems žmonėms. Šiandien aprašysiu patį greičiausią ketvirčių ruošimo receptą, kuris niekada nepavedė, mėsytė visada gaunasi sultinga, lengvai atsiskirianti nuo kaulo, su traškia odele, žodžiu tiesiog to-bu-la. Toliau skaityti „Vištienos ketvirčiai – greitai ir paprastai”

Paskelbta

Salotos su šprotais

Konservuotų rūkytų šprotų indelis visuomet yra mano šaldytuve, kartais net trys, nes aptikus kokią akciją Vynotekoje, kur šprotai mūsų skoniui yra patys geriausi, nusiperkame jų daugiau.

Nes būna tokios dienos, kad norisi kažko, o ko nežinau. Ir tuomet lėtai su senoviniu skardinių atidarytuvu atveriame skonių ir kvapų vandenyną. Šprotus valgau vienus, kiti su duona ar ant jos, pateptos lydytu sviestu. Kartais į likusį aliejų pamirkoma kvietinė duona, bet dažniausiai jis atitenka mūsų keturkojui Hariui, būna smagu žiūrėti kaip atsargiai ir su kokiu apetitu skardinė tampa beveik švaria.

Bet negi svečius vaišinsi žuvimi iš skardinės? Norisi labiau estetiško vaizdelio, tad kažkur matyta idėja su į salotas neriančiais ančiuviais man pakurstė mintį apie neriančius šprotus. Beliko sumąstyti į ką. O kadangi tądien buvo ką tik praūžę Velykos, ant stalo margai šypsojosi vargšai virti kiaušiniai, šaldytuve irgi buvo likę šventinių reikalų, pagaminau salotas, kurios tapo mūsų namų favoritėmis. Gaminu jas iš: Toliau skaityti „Salotos su šprotais”

Paskelbta

Mėlynuoju kopūstu ir ciberžole dažyti margučiai

Tikrai jokia ne naujiena margučių dažymas natūraliais augalų dažais, bet štai mėlynąjį kopūstą šiemet pabandžiau pirmą kartą.

Manoji patirtis tokia – dažų gamybos laikas greitas, ilgas tik kiaušinių mirkymas juose. Kai kuriuose receptuose mačiau patarimą į mėlynąjį skystį įberti ciberžolės miltelių ir tokiu būdu išgauti žalią spalvą. Man gavosi … geltona. Bet nė kiek nenusiminiau, geltona spalva visad puošia stalą. Ir dangų.

Smagiausia viso proceso dalis buvo ta, kad naudojau vieną puodą, o margučių gavau net keturių skirtingų spalvų ir raštų. Raštams puikiai tinka svogūnų lukštai ir įvairūs augalai, jų lapai ir žiedai.

Pirmiausiai pasigaminau mėlynąjį dažą. Į 3 litrų puodą sudedu Toliau skaityti „Mėlynuoju kopūstu ir ciberžole dažyti margučiai”

Paskelbta

Solianka

Solianka. Selianka. Pachmelka. Šiupinys. Šiupininė. Varguolių maistas. Ir tai dar ne visi šios sriubos pavadinimai. Ir turbūt nė viena kita sriuba neturi tiek vardų, o tuo pačiu ir standartų. Anot istorinių šaltinių, ši sriuba atsirado XV amžiuje Rusijos valstiečių namuose, panašiai kaip ir pica Italijoje – dedant į vieną patiekalą viską, kas tuo metu buvo po ranka. Tik iš kur XV amžiuje Rusijoje pas valstiečius būdavo citrinų ar alyvuogių –  lieka paslaptimi…  🙂 Tebūnie tai šiuolaikinė solianka.

Su šia sriuba susipažinau praeitą rudenį, klajodama po Rygą. Kiekvienoje maitinimo įstaigoje, nuo restorano iki knaipės, netgi nesvarbu senamiestyje ar geležinkelio stotyje, dienos pietūs kvepėjo vienodai – dešros, česnakų, kalendros ir pomidorų kvapų deriniu. Panašūs aromatai kutendavo nosį Gruzijoje, tačiau kai jau priėjau prie dienos pietų sriubos katilo ir samčiu pasėmiau sriubos, supratau, kad tai yra tai, ko gyvenime nesu ragavusi. Joje nedominavo joks produktas, veikiau tai buvo visų man žinomų sriubos ingredientų mišinys. O ir aplink katilą buvo pridėta bent šešių rūšių papildinių – grietinės, kapotų petražolių ir kalendrų lapelių, česnako gabaliukų bei juodų ir žalių alyvuogių. A, dar ir citrinų. Ir kaip neparagaut? Toliau skaityti „Solianka”

Paskelbta

Natūralus naminis jogurtas

Jogurtai jau tvirtai įsitaisė mūsų mitybos racione, dar prieš gerus du dešimtmečius raugintų pieno produktų turėjome… vieną. Kefyras, žymiai skystesnis nei jogurtai, buvo mūsų vasarų atgaiva, šaltibarščių sudedamoji, mamos gamindavo kefyro želė tortus, o sumaniausieji sumaišydavo jį su šaukšteliu mėgstamos uogienės.

Dabar nuo jogurtų pasiūlos prekybos centruose raibsta akys, tačiau einantys sveikesnės mitybos link, visgi renkasi natūralų, graikišką ar Skyr jogurtus be priedų. Iš jo gaminamos šaltos sriubos – avokadų, agurkinė ar „balti“ ar klasikiniai šaltibarščiai. Ir žinoma, juos galima valgyti su šviežiomis uogomis, vaisiais ar uogienėmis.

Jogurto sriubai reikia bent 2 litrų, perkant fasuotus jogurtus, sriubos savikaina truputį kandžiotųsi, todėl siūlau pasigaminti sąlyginai pigaus jogurto namuose.

Reikės: Toliau skaityti „Natūralus naminis jogurtas”

Paskelbta

Rauginti kopūstai – nuo klasikos įmantrybių link

Raugintais kopūstais įpratome gardžiuotis šaltuoju metų laiku ir tai darome neatsitiktinai, pirmiausiai dėl to, kad rauginimui ir ilgesniam laikymui ruošiami tik žieminiais vadinami kopūstai. Jie yra žymiai kietesni, nei vasariniai, dėl to net stipriai įrūgę lieka traškūs.
Ne vienam, bandžiusiam užsiraugti savo kopūstų, yra buvę fiasko. Dėl netinkamų rauginimo sąlygų, jie arba neįrūgsta, arba perrūgsta, ar dar baisiau – pasidengia pelėsiu ar puviniu. Todėl tampa vis įprasčiau pirkti jau pagamintus kopūstus iš ūkininkų ar prekybos centrų.
Priminsime kaip pasigaminti tradicinių kopūstų, tačiau, jei norisi pasigaminti „naminių” rauginių, bet bijote nepavykusio gaminio, siūlome pabandyti rauginti kopūstus kiek kitaip – greičiau, paprasčiau, naudojant įmantresnius priedus. Tik turėkite omeny, kad šie kopūstai net ir šaldytuve gyvens žymiai trumpiau, nei klasikiniu būdu rauginamieji.
 

Toliau skaityti „Rauginti kopūstai – nuo klasikos įmantrybių link”

Paskelbta

Firminis obuolių pyragas 5

Kas šalto ir tamsaus rudens vakarą gali būti mieliau, nei šilto obuolių pyrago, gardinto cinamonu ir cukraus miltais, aromatas? Pyragų receptūrų yra begalės, tačiau jei norisi paprastai, bet neprastai – siūlau itin lengvai ir greitai paruošiamos tešlos receptą.
Produktai pyragui:
5 M dydžio kiaušiniai
5 kupini šaukštai cukraus
5 kupini šaukštai kvietinių miltų

Toliau skaityti „Firminis obuolių pyragas 5”

Paskelbta

Po švenčių

 

Kiek bemažintume šventinių stalų apimtis ir lėkščių turinius, neišvengiamai lieka maisto, kurio išmesti tikrai nekyla ranka. Nemėgstu švaistyti maisto.

Bet juk jo lieka ne tik po švenčių, žiū kartais iš šaldytuvo kampo nusišypso varškės pakelis ar stiklainy liūdi vienišas marinuotas agurkas. Duonos riekė. Sviesto gabalėlis. Dešrigalis. Pora šaukštų konservuotų žirnelių. Ir t.t.

Be šaldymo, esu atradusi galybę būdų produktus transformuoti į patiekalus, mielai dalinuosi sava patirtimi:

Virti kiaušiniai – fermentuoju juos burokėlių sultyse, ypatingai gardus reikalas, receptas ČIA. Ir dar kepu nuostabų bulvių apkepą, kurio viena svarbių sudedamųjų irgi yra virti kiaušiniai, receptas ČIA. O dar gaminu originaliuosius ir labai savotiškus rūkytus kiaušinius, ir rūkyklos tam turėti nereikia, receptas ČIA.

Majonezas – kepu sausainius! Receptas ČIA.

Sužiedėjusi juoda duona – šliūkšteliu gero aliejaus į keptuvę, jam įkaitus sudedu duoną, apkepant kitą pusę, užmalu druskos. Tokia duona puikiai laikosi šaldytuve iki kelių savaičių. Valgant „prie alaus”, patrinu česnaku, šviežiu ir tik prieš pat valgant. Beje, rupesnių miltų balta duona tinka irgi puikiai. Jei lieka naminės duonos, raugiu duonos girą.

Silkė – pagaminu foršmaką (kapotinį) arba Toliau skaityti „Po švenčių”