Šių metų atradimas – žuvis. Kepta orkaitėje, ant laužo, žuvienė su kokosų pienu ir grietinėle, rūkytas kapitonas ir strimėlė Klaipėdos žuvų turguj, riebioji gardžioji Linos iš Palangos dovanų siųsta silkė… Apie pastarąją šiandien plačiau.
Žodį „češkavonė” sužinojau sąlyginai neseniai, bendraudama su lenkų kilmės žmonėmis apie jų virtuvės subtilumus, o vėliau ir su rusais, kurie šį užkandį vadina straganina. Kaip šaldiklyje saugoti ir turėti visad ant sviestu pateptos duonos pasiruošusios keliauti skumbrės, jau esu rašiusi čia. Bet kadaise pabandžiau taip pat ruošti silkę – man asmeniškai skonis patiko dar labiau, nes ji irgi turi riebumo, tačiau neturi specifinio poskonio, kuriuo didžiuojasi skumbrė. Žodžiu, dabar mano šaldiklyje visada yra abiejų žuvų užkandžio.
O antrasis atradimas – foršmako ar dar kitaip vadinavo silkės kapotinio tolimas pusbrolis. Gaminant tikrąjį, pagal litvakų recetūras, visada bambėdavau, nes malant silkę užsikimšdavo mėsmalė, kaskart išrinkinėdama ‘niolika detalių kartodavau sau, kad daugiau šios patrovos ant mano stalo nebus. Bet namiškiai bent kas pusę metų vis primindavo, kad „jau norim”, todėl… Bandžiau malti virtuvės kombaino peiliais – gavosi košė, tiek išvaizda, tiek skoniu. O praeitą žiemą, tamsią dieną, kai viskas vyksta sulėtintai, pamaniau – jei jau kapotinis, tai gal reikia sukapoti? O gal net sutarkuoti? 🙂 Laiko turėjau į valias, produktų irgi, todėl didžiausiu ir aštriausiu peiliu ir „burokine” tarka smulkinau produktus ir likau labaaaaai patenkinta. Viskuo.
Taigi jei jau užsuku į mėgstamą žuvies parduotuvėlę, imu dvi didesnes silkes (sūdytas, su galvomis) ir visad pasiruošiu tiek češkavonės, tiek kapotinio. Papildomai reikia: Toliau skaityti „Dvi silkės – du paruošimo būdai”
