Pyragėliai su vafliais ir kalakutiena (čeburekai)

Ragavusieji šiuos pyragėlius ne kartą sakė, kad „gardūs tavo čeburekai”. Tačiau… Esu dalyvavusi ne vienoje diskusijoje apie patiekalus ir jų autentiką, ir pavadinimus ypač. Juk ir kibinai yra tešlos ir mėsos patiekalas, ir čeburekai, ir beliašai etc. Ir kiekvienas iš jų turi savo istoriją, receptūrą, paruošimo būdą, skonį. Todėl leidau sau šiuos gardumynus pavadinti čeburekais skliausteliuose, ir tik tam, kad būtų aišku ką primena šių pyragėlių skonis.

Mano receptas kitoks dėl kelių priežasčių – vaflių lakštų ir kepimo sausoje keptuvėje – jie nebus iš riebalų plaukę ar tepantys rankas ar neduokdie drabužius. Vaflių lakštus galima naudoti bet kokius – stačiakampius, mažuosius apvalius (juos matote nuotraukose), tačiau naudojant plonuosius apvalius, naudoju dvigubus, vienas lakštas tiesiog ištirpsta tešloje ir nesuteikia ypatingo skonio. Naudojant kvadratinius lakštus, pyragėlius pjaustau kvadratais, apvaliuosius pusmėnuliais, tačiau labiausiai mėgstu nedidukus apvalius, iš jų gaunu nedidelius, patogius valgyti, sultiniu nesitaškančius pyragėlius. O faršas – irgi skonio reikalas, svarbiausias ingredientas, padarantis sultinį yra kitas.  Toliau skaityti „Pyragėliai su vafliais ir kalakutiena (čeburekai)”

Kapučino puta namų sąlygomis

Su Italija turiu labai asmeninį santykį, mane artimiau pažįstantys žino kodėl. O mažiau pažįstantiems pasakysiu tiek – esu ten kurį laiką gyvenusi ir išgyvenusi jausmų jūras, net po 25 metų nesimatymo susikalbu jų kalba ir be proto myliu italų kavos, vyno ir nesmerkimo kultūrą. Tikra ta žodžio prasme be proto, nes protu suvokti jų nuoširdumo neįmanoma, tai pajaučiama tik širdim ir tik tuomet, kai nuoširdžiai atsiveri pokalby. Iš paskutinės, vos 5 dienų kelionės po pietų Italiją, parsivežiau dag kulinarinių idėjų ir receptų, bet šiandien norėčiau papasakoti apie tai, kaip italai namuose gamina kapučino putą. Kai buto, kuriame nakvojome, šeimininkė Vittoria plakė mums pieną kavai, kilnojau antakius. O dar labiau nustebau, kad tas indas, kuriame gaminamos putos, yra mums įprastas kavos ar arbatos nuspaudėjas, tik pritaikytas Italijos rinkai ir pavadintas „Capuchino maker”, bent jau tą byloja užrašas ant dugno indo, iš visos širdies padovanoto mano naujos draugės Vittorios. Toliau skaityti „Kapučino puta namų sąlygomis”

Pavasarinės salotos su kiaulpienių ir garšvų lapais

Šiemet pavasaris su saule žeme ridinėjasi, tokio greito sprogimo ir augimo nepamenu. Rodosi ką tik gulėjau su fotoaparatu žibučių pievoje, o jau ir šalpusniai šiepiasi, ir net laukinė vynuogė, visada flegmatiškai pasitinkanti pavasarį, ėmė ir atvėrė pumpurus. Norisi atsivalgyti tos žalumos, todėl vienas dažniausių patiekalų ar garnyrų ant mūsų stalo pavasarį – salotos. Daržovių skonis kol kas ne itin primenantis vasarinį iš šiltnamio, todėl stengiuosi naudoti rudeninio derliaus skanumynus – ridikus, ropes, burokėlius, morkas.  O šiandien – su pomidoru, atsivežtu iš Italijos pietų. Taip taip, lagamine visada randu vietos tikriems skoniams 🙂

Laukinių augalų lapus dažnai rekomenduoja nuplikyti karštu vandeniu, man visgi priimtinesnis šviežias, kad ir karstelėjęs skonis ar kietesnis lapelis. Apdoroju vieninteliu būdu – sumaigau juos, kad išsiskirtų sultys.  Toliau skaityti „Pavasarinės salotos su kiaulpienių ir garšvų lapais”

Kiaušiniai avokado pusėse

Avokadų mūsų namuose niekada nebūdavo, išskyrus tuos atvejus, kai kepdavau obuolių pyragą, kuriame riebalus keisdavau šiuo vaisiumi. Nebūdavo dėl to, kad viename kruizinių laivų, kuriame dirbau, įgulos virtuvės šefas, meksikietis, rodė simpatijas ir vieną vakarą nusprendė man pagaminti meksikietišką vakarienę. Kaipgi be guakamolės. Avokadų dar nebuvau ragavusi (gyvenime), todėl sušveičiau visą žaliąjį skanėstą, beveik nepaliesdama kitų patiekalų, taip patiko guakamolės skonis. Ir jos šefas buvo paruošęs nemažą dubenį. Galima įsivaizduoti kaip jaučiausi sekančią dieną 🙂 Ir štai nuo tos dienos į avokado vaisių nė nežiūrėdavau.

Tačiau vieną dieną virtuvėje ant stalo radau su žalius vaisius ir prašymą iškepti juose kiaušinių. Nieko mandro ar įmantraus, pamaniau, ir prisiminiau visas matytas šio patiekalo nuotraukas. Pagaminti buvo tikrai nesudėtinga, didįjį darbą atliko orkaitė, ragavusieji jau po pirmo kąsnio pasakė, kad norės dar. Ir dar. Kiekvieną savaitgalį. Ir tai labai nudžiugino, nes vaizdas lėkštėje patiko mano akims. Tačiau prisiversti paragauti nors gabaliuką nesugebėjau, och jau tie pasąmoniniai reikalai…

1 porcijai ruošiu: Toliau skaityti „Kiaušiniai avokado pusėse”

Jogurtiniai šaltibarščiai su ridikėliais

Puiki alternatyva kefyriniams šaltibarčiams, tirštesnė konsistencija, kitoks skonis. Pagaminti puodą barščių iš pirktinio jogurto būtų prabanga, todėl jogurtą gaminu pati:

2 l 3,5% pieno

supilu į puodą ir lėtai kaitinu, vis įkišdama (švarų) pirštą, pienas turi būti tokios temperatūros, kad pirštui būtų dar nekaršta, bet jau šilta, jei turite termometrą, tai reiktų išlaukti 40C. Tuomet išjungiu ugnį ir pieną sumaišau su

1 didesniu indeliu natūralaus jogurto

Nelygu šilumai namuose, po paros ar kelių jau turiu 2 litrus natūralaus jogurto. Į jį dedu

1 ilgavaisį ar 4 trumpus agurkus – stambiai tarkuotus

gerą saują kapotų svogūno laiškų

2 žiupsnius kapotų krapų viršūnėlių

Didesnį pundelį smulkiai kapotų rūgštynių

4-5 kietai virtus, į 4 dalis supjaustytus kiaušinius

Pasūdau, gerai sumaišau. Laikau šaldytuve, kad pasiteisintų sriubos pavadinimas. Tiekiu su virtomis, krapais barstytomis bulvėmis.

Patarimas – rūgštynes pakeitę virtais burokėliais ir įmaišę 0,5 citrinos sultis, gausite ‘raudonus’ jogurtinius šaltibarščius.

 

Naminio majonezo gaminimo ypatumai

 

Taip jau būna, kad nematome to, kas padėta tiesiai priešais nosį. Arba matome tai, bet nesudėliojame dėlionės mintyse. Jau ketvirtus metus spaudžiu aliejų, tris metus po kiemą pėdina vištos, džiuginančios dovanomis šiaudų gūžtose. Ir prieš kelis mėnesius, kai reikėjo vienam vakarėliui paruošti mišrainę, kuri yra būtinai gaminama su majonezu, ėmiau ir prisiminiau, kad jis gaminamas iš aliejaus ir kiaušinių!

Majonezą kaipo tokį buvome išbraukę iš mitybos, bet dabar po truputį grįžtame, tačiau tik prie tikro skonio, kurį galima sukurti dar ir iš … pieno. Taip taip, man pradžioje tai irgi skambėjo neįtikėtinai, bet smalsumas, kaip visad, nugalėjo, tada dar įsijungė fantazija, ir dabar jau telieka sugalvoti naujų skonių pavadinimus ir atidaryti kokį pogrindinį cechą 🙂 O jei rimtai, tai naminis majonezas gaminamas tiesiog per akimirką, jį galima dažyti geltonąja ciberžole ar oranž’ serenčiais, gardinti persiladu ar maltais kmynais, tai visiška laisvė, svarbiausi ingredientai gamybai yra tik trys. Naudoju šalto spaudimo aliejus – žemės riešutų, saulėgrąžų arba sezamų.  Toliau skaityti „Naminio majonezo gaminimo ypatumai”

Ruginiai duoniukai

Tiems, kas renkasi naminės duonos kepimą, tikrai pažįstamas ir nesėkmės skonis, net ir labiausiai įgudusiai šeimininkei kartais perkepa, neiškepa ar ima ir neiškyla kepama duona. Su pastarąja mano santykis irgi visoks, todėl kai jau reikia garantuoto rezultato, kepu duoniukus, jie labai tinka tuomet, kai maisto reikia pasiimti „su savim”, o progų tam begalės, ypač trijų sezonų metu, kai norisi būti lauke, miške ar paežery.

Duoniukus kepdavau iš kvietinių ir ruginių miltų (50/50), tyro vandens, trupučio aliejaus ir obuolių actu gesintos sodos. Bet kai pamaniau, kad tešlą galima gaminti su raugu, nebekilo jokių abejonių, kad tai bus mano sekantis kepinys.

Po daugelio kepimų galiu drąsiai skirti pirmą vietą šioms duonelėms, jos turi malonios rūgštelės, yra porėtos, skalsios. O kadangi jau ne kartą gyriausi, kad mano namuose viskas rūgsta labai greitai, kepu duoneles, raugindama visą masę, gal tame ir slypi paslaptis, kodėl jos tokios minkštos ir porėtos.

Toliau skaityti „Ruginiai duoniukai”

Šaldytuve vytinta kiaulienos išpjova

Grįžtu į eterį.

Juodraščių kataloge sudėta gausybė naujų receptų, po truputį juos leisiu į gyvenimą. Jei rašyčiau tik sudėtį ir gamybą, matyt nė nebūčiau sustojusi rašyti sausas receptūras, tačiau būna laikotarpių, kai negali suregzti žodžio, nes nori tu ar ne, bet tai, kas vyksta šalia tavęs, paliečia ir tave patį. Ir kartais su tokia jėga, kad netenki amo ir prarandi kalbos dovaną. Po truputį, lėtais žingsneliais tipenu link jūsų, nes dalintis yra gera. Ir kaip kartais nugirstu mielą senolę žydram ekrane tariant – Pasidalinus džiaugsmu jis padvigubėja, pasidalijus skausmu jis sumažėja per pus. Todėl ir dalinuosi su jumis kulinarinių atradimų džiaugsmu.

Kelis pastaruosius mėnesius gaminau daug patiekalų, kuriems reikia daug laiko. Bet
kaip ne kartą esu minėjusi, dauguma receptų yra labai paprasti, pagrindinį darbą už jus padaro buitinė technika arba… laikas. Jis itin didelis pagalbininkas fermentuojant daržoves, giras ar sūrius. O šį receptą siūlau jums todėl, kad jame jums talkins net du pagalbininkai – laikas ir šaldytuvas. Toliau skaityti „Šaldytuve vytinta kiaulienos išpjova”

Spurgos

Užgavėnėms gavau užsakymą pagaminti ką nors tradicinio, bet su modernia nata. Paryčiais, nemigos akimis žiūrėdama į lubas, kračiau atminties stalčius, iš ten krito blynai, sklindžiai, lietiniai, bulvių košė su spirgais, cibulynė, žirnienė ir visa kita, ko ir pati ne itin valgau 🙂 Ir kai atėjo mintis, kad reikia pagaminti ką nors panašaus į blynus, prisiminiau kaip seniai nekepiau spurgų. Nekepiau, tikrai taip, nes mūsiškės, varškinės, yra verdamos aliejuje, o šios amerikonkos, mūsų meiliai vadinamos „pampuškomis”, iškepa keptuvėje. Ir jos yra apvalios kaip mūsų sklindžiai, o skylutė vidury primena visų mugių karalienę baranką. Todėl šįvakar namai kvepia kepiniais, o stalas ir net grindys baltuoja, ne nuo sniego, nuo saldžios cukraus pudros.

Iš sekančių produktų iškepu 15-18 spurgų.  Toliau skaityti „Spurgos”