Šio recepto ir patiekalo atsiradimas mūsų namų virtuvėje yra kiek kitoks, nei dauguma. Kaip ir pažinties su receptą papasakojusia pašnekove aplinkybės.
Savanorystė man visad buvo artima, daugel metų padėdavau vargstantiems maistu, kepdavau gerumo pyragus, pildydavau vaikų svajones. Tačiau kai tik išgirsdavau ar užmatydavau televizijoje Sidabrinės linijos senjorus, pasakojančius apie pasikalbėjimus su savanoriais, vis sukirbėdavo, kad pokalbiai vienišiems senoliams yra nuostabi dovana. Ir štai pernai, pagaliau pasiryžusi ir pradėjusi savanorystę Sidabrinėje linijoje, įsitikinau, kad pokalbio dovana yra abipusė.
Mano pašnekovė – šviesi, išsilavinusi, gyvenimą sūnums ir vaistinei mažame Lietuvos miestelyje atidavusi moteris. Jos pasakojimai apie vaikystę Suvalkijoje, karo ir pokario metus, kolchozus, laikmečių tradicijas ir tvarkas tokie vaizdingi, kad norisi klausti ir klausyti dar ir dar. Ši gyva, ne vadovėlinė, istorija atvedė ir prie pašnekesių apie tai, kaip anuomet maitinosi žmonės.
Vieno pokalbio metu pašnekovė pasakojo apie tai, kaip karo metu turėjo palikti namus, o po kelių mėnesių, grįžus į juos, terado sušalusias bulves. Tokias, salstelėjusias, mama virdavo su lupenomis, sugrūsdavo ir taukuose ar lajuje iškepdavo bulvių bandutes. Jei gaudavo varškės, įmaišydavo jos į bulvių masę ir štai tokios būdavo dar gardesnės ir skalsesnės.
Bulvių ir varškės duetas mūsų namuose labai mėgstamas, netgi cepelinus gaminu ar valgau tik su varškės įdaru, ką jau kalbėti apie nostalgiškas bulves su varškės padažu ir 3 dienų raugimo agurkais (receptą rasite čia). Todėl pašnekovės labai paprašiau recepto ir pasidalijimo patirtimi kaip pagaminti pačias skaniausias bulvių ir varškės bandutes, išbandžiau įvairias variacijas ir šiandien noriu pasidalinti receptu ir su jumis.
Toliau skaityti „Bulvių ir varškės bandutės”
