Paskelbta

Obuolinės slyvos

Kompotus anksčiau gamindavau dideliais kiekiais, bet tik dėl tirščių, mūsų namuose saldžių skysčių niekas negerdavo, todėl į stiklainius pirmiausiai prigrūsdavau kiek telpa vaisių ir tik tuomet pildavau sirupą. O ir cukraus kiekį bandžiau mažinti, tačiau be reikiamo konservantų kiekio rūsyje dažnai galvodavau apsigyvenus gyvatę, kaskart atėjus vis kažkas šnypšdavo ir kai išpyliau paskutinį surūgusį kompotą, nusprendžiau jų nebegaminti. Bet pirmą žiemą buvo tokia abstinencija, kad kelis kartus pirkau kažkokius konservuotus vaisius prekybcentry. Irgi ne išeitis dėl tos slyvos prie keptos kalakutienos ar obuolio prie anties kulšelės.

Ir vieną dieną, degustuodama tųmetį obuolių actą, supratau, kad tai irgi konservantas, ir dar su tokio gėrio rūgštele ir obuolių skoniu. Žinoma, marinuotos su obuolių actu slyvos buvo iškart pagamintos, žiemą išragautos, išgirtos, todėl šiemet gaminu jų daug. O ir jų derlius šiemet labai džiugina, turguje užmečiau akį į kainą – puiki! Todėl pats metas kimšti slyvas į stiklainius.

Mano receptas adaptuotas: Toliau skaityti „Obuolinės slyvos”

Paskelbta

Kininis bastutis ir ką su juo veikti

Kai pirmą kartą išgirdau lietuvišką šios daržovės pavadinimą – kininis bastutis – pagalvojau apie mažutį visad besišypsantį kinietį, besibastantį po pasaulį. Bet gal ir ne šiaip sau asociacija, juk šio žalėsio mūsuose dar ne dažnas yra ir ragavęs. Ir nė kiek tuo nesistebiu, juk bastučio bet kur nenusipirksi. Džiugu, kad kai kurie ūkininkai jau puošia prekystalius šiomis daržovėmis, o jos tikrai puošnios, tarsi Pekino kopūsto nuotakos.

Pirma pažintis su bastučiu mano virtuvėje įvyko prieš keturis metus, kai grįžtant iš klajonių po kaimyninę Lenkiją, viename prekybos centrų pamačiau šį grožį ir nejučia įmečiau porą jų krepšin. Tuomet perverčiau visus puslapius, kuriuose rašoma, ką ir kaip paruošti iš Pak Choi ar Bok Choy – tokie jo platesnio pasaulio pavadinimai. Vienas gardžiausių buvo česnakiniame svieste kepintos per pusę pjautos gūžės su pomidorų tyre.  Toliau skaityti „Kininis bastutis ir ką su juo veikti”

Paskelbta

Naminis lavašas

Pažintis su lavašu mano gyvenime įvyko pakankamai senai, kai Lietuvoje jais dar nė nekvepėjo. Po anuometinę sąjungą pasivažinėti neteko, todėl pietų šalių virtuvės buvo tarsi mitai. Bet besibaigiant devintam dešimtmečiui dirbau kruiziniuose laivuose, viename maršrutų pastoviai sukdavome į Stambulo ir Kušadasi uostus, maistas amerikiečių laineriuose būdavo šaldytas, net daržovės, o patiekalai iš jų prėski, todėl laistomi samčiais padažų. Ne mano maistas… Todėl skrandis vis prašydavo ko nors tikro ir šviežio. Graikijos ar Italijos uostuose nė nekildavo klausimas ką rinktis iš meniu, tačiau turkų virtuvė man buvo visiškai nepažįstama. Ir štai tuomet atradau lavašą, kuris būdavo salotų, visų sriubų ar kebabų palydovas. Nuo pat pažinties beveik nebesiskiriu su juo, nuo pakepintų ant grotelių iki suktinukų, dažniausiai lavašų nusiperku mugėse ar vienoje parduotuvėje Manto g., bet jei jau nėr noro kažkur vairuoti, imu ir išsikepu jų pati. Labai greitai, labai paprastai ir žinant ką aš ar mano svečiai valgome. Pastaruoju metu pamėgau spelta miltus, ir lavašui jie itin tinkami.

10 lavašų iškepu iš: Toliau skaityti „Naminis lavašas”

Paskelbta

Vynuogių lapai ir ką su jais veikti

Man vasara baigiasi per Jonines. Tuomet baigiasi žydėjimai, gamtos žalumas įgyja tamsią spalvą, prasideda nokimas, brendimas ir derliaus laukimas. Ir neišvengiamai – jo ruošimas žiemai. Tai ypatingas laikas, nes konservuoti ir fermentuoti man lygu meditacijai. Jau trepsiu prie agurkų stiebų, apsipylusių žiedais ir vaisių užuomazgomis, po kelių savaičių, manau, jau būsiu tame transe 🙂

Šiuo metu medituoju karpydama vynuogių lapus, ypač naujų, rūšinių, kuriomis užsodinome vieną šiltnamių, kuriame dėl pušų kaimynystės niekad neaugdavo agurkai ir pomidorai, ką jau jie – net salotos. O vynuogėms pušyno draugija nė motais, todėl laukiam uogų, o dabar atidengiam kekes, nupjaunant nereikalingus lapus, kurie išties yra labai skanūs.

Visų pirma – dolmai. Be galo mėgstame šį užkandį, receptą rasite ČIA. Toliau skaityti „Vynuogių lapai ir ką su jais veikti”

Paskelbta

Arančinai – gruzdinti ryžių kukuliai su įdaru

Apie mano santykį su Italija artimesni draugai žino, o jums pasakysiu tiek – kadaise ši šalis man tapo startu į tai, kuo esu dabar. Ir štai jau daugel metų apsilankau joje, paragauju naujų skonių, susipažįstu su naujais žmonėmis. Ir visada atrandu kažko nematyto, neragauto. Paskutinė kelionė nebuvo išimtis, besikeliant keltu į Siciliją, paragavome vieno populiariausių gatvės maisto atstovų – netikrais (falšyvais) apelsinais pravardžiuojamų arančinų. Tais, ragautais, sužavėta nelikau, tačiau iškarto sumojau, kad grįžus namo pirmiausiai ieškosiu jų recepto ir gruzdinsiu prieš pat kelionę išspaustame saulėgrąžų aliejuje.

Beskaitant receptus, aptikau kelias gudrybes. Viena jų – ryžių rūšis, iš birių laukinių sulipdyti kukulį niekaip nepavytų, o štai kibūs, sušių gamybai skirti ryžiai tam itin tinka, tik būtinai atkreipkite dėmesį į virimo būdą – jie turi virti lėtai, nedidelėje kaitroje ir ilgiau nei įprasta, kad susidarytų kleisteris. Antroji – tam, kad arančinai būtų kuo panašesni į apelsinus, į džiūvėsėlius, kuriuose voliojami prieš gruzdinant, įberkite raudonosios paprikos miltelių, tai suteiks ne tik ypatingą spalvą, bet dar ir poskonį.

Terlionės ir indų daug, todėl verta pasigaminti didesnį kiekį vienu sykiu ir dalį užšaldyti.

Iš sekančio kiekio produktų pagaminau 12 arančinų:  Toliau skaityti „Arančinai – gruzdinti ryžių kukuliai su įdaru”

Paskelbta

Kalakutienos kepeninė iš 3 ingredientų

Nors ryt tik gegužės pirmoji, bet orų prognozės primena liepą :/ Man, deja, karštis yra priešas, nuo jo prisilietimo alpstu, šiluma man laužo kaulus ir visada labai sunku paaiškinti mėgstantiems didesnę nei +25° temperatūrą, kad tai ne kaprizas, o fiziologija. Užtat žiemą kvėpuoju pilnais plaučiais ir kaifuoju nuo vėjo ir pūgos. Ir puiku, kad esame skirtingi, saviti, tai žmonėse vertinu labiausiai. O ir maistas ne išimtis, kam gaminti taip, kaip visi, jei galima ir kitaip? 🙂

Sviestą kepeninėje jau senokai pakeičiau kokosų aliejumi ir šį variantą vadinu vasariniu, nes net esant karštesniam orui, kokosų aliejus nė kiek negenda, tuo pačiu ir kepeninė, todėl tai žymiai saugesnis variantas iškylaujant ar tiesiog gamtinėjant su krepšeliu maisto. Ir dar žymiai saugesnis dėl brendžio, kuris, žinia, turi alkoholio savyje, todėl veikia dar ir kaip dezinfekatorius.  Toliau skaityti „Kalakutienos kepeninė iš 3 ingredientų”

Paskelbta

Pavasarinės salotos su kiaulpienių ir garšvų lapais

Šiemet pavasaris su saule žeme ridinėjasi, tokio greito sprogimo ir augimo nepamenu. Rodosi ką tik gulėjau su fotoaparatu žibučių pievoje, o jau ir šalpusniai šiepiasi, ir net laukinė vynuogė, visada flegmatiškai pasitinkanti pavasarį, ėmė ir atvėrė pumpurus. Norisi atsivalgyti tos žalumos, todėl vienas dažniausių patiekalų ar garnyrų ant mūsų stalo pavasarį – salotos. Daržovių skonis kol kas ne itin primenantis vasarinį iš šiltnamio, todėl stengiuosi naudoti rudeninio derliaus skanumynus – ridikus, ropes, burokėlius, morkas.  O šiandien – su pomidoru, atsivežtu iš Italijos pietų. Taip taip, lagamine visada randu vietos tikriems skoniams 🙂

Laukinių augalų lapus dažnai rekomenduoja nuplikyti karštu vandeniu, man visgi priimtinesnis šviežias, kad ir karstelėjęs skonis ar kietesnis lapelis. Apdoroju vieninteliu būdu – sumaigau juos, kad išsiskirtų sultys.  Toliau skaityti „Pavasarinės salotos su kiaulpienių ir garšvų lapais”

Paskelbta

Mėlynieji margučiai – keturi variantai viename nuovire

Labai svarbu išmokti kantriai laukti. Ir nesvarbu ko, ir kad ir pusę metų – susitikimo su mylimu žmogum ar švenčių. Tik tuomet įvertini susitikimo ar tam tikros dienos atėjimo prasmę, emocijos išsigrynina ir mintys tampa skaidrios. Vienas laukimas ką tik išsipildė, o kito su dideliu malonumu laukiu sekantį Sekmadienį, esu iš tos mažumos, kuriems Velykos yra svarbesnė šventė nei Kalėdos. Mane artimiau pažįstantys žino kodėl, o jums paatvirausiu tiek, kad prisikėlimo pasaka man gražesnė, nei gimimo.

Velykas repetuoju, visada. Visada ieškau kokių nors įdomesnių marginimo ar dekoravimo idėjų, kiekvienais metais išbandau tuziną naujovių ir dažnai atrandu vieną ypatingą. Šiemet tas ypatingas – mėlynasis, išgautas mėlynių uogų dažo. Neįtikėtinai intensyvių atspalvių išgavimui tereikia vandens ir uogų. Fantastika.

Toliau skaityti „Mėlynieji margučiai – keturi variantai viename nuovire”

Paskelbta

Vanilinės barankos

 

edf

Apvalūs daiktai pasąmoniniam lygyje asocijuojasi su begalybe, tai sužinojau labai seniai, bet praktiškai pradėjau pastebėti tuomet, kai ypatingo nuobodumo susirinkimuose ar kursuose pripiešdavau darbo knygas apvalių ratų ar aštuoniukių, tirštai ir gausiai. Ir jei jau tuomet būčiau atkreipusi į tai dėmesį, turbūt žymiai anksčiau būčiau metusi ofiso stiliaus gyvenimą ir atsidūrusi gamtos glėby, kuriame dabar tikra ta žodžio prasme gyvenu. Ir gaminu.

O neseniai praūžusio Kaziuko jomarkui gavau užsakymą iškepti apvalių barankų. Na, kol turiu laisvę rašyti taip, kaip matau pasaulį, riestainiais barankų nevadinsiu, neskamba nors tu ką 🙂 O barankų kepusi nebuvau, todėl buvo įdomu nerti į receptų lobynus internete ir surasti įdomiausią, kurį dar galėčiau paįvairinti savo fantazija.

Didysis atradimas buvo tame, kad ruginiai miltai dera su vanile. Barankos gavosi sluoksniuotos, tamsios, kvapnios ir ne itin panašios į tas jormarkines kvietines. Bet tame ir žavesys. Toliau skaityti „Vanilinės barankos”

Paskelbta

Naminio majonezo gaminimo ypatumai

 

Taip jau būna, kad nematome to, kas padėta tiesiai priešais nosį. Arba matome tai, bet nesudėliojame dėlionės mintyse. Jau ketvirtus metus spaudžiu aliejų, tris metus po kiemą pėdina vištos, džiuginančios dovanomis šiaudų gūžtose. Ir prieš kelis mėnesius, kai reikėjo vienam vakarėliui paruošti mišrainę, kuri yra būtinai gaminama su majonezu, ėmiau ir prisiminiau, kad jis gaminamas iš aliejaus ir kiaušinių!

Majonezą kaipo tokį buvome išbraukę iš mitybos, bet dabar po truputį grįžtame, tačiau tik prie tikro skonio, kurį galima sukurti dar ir iš … pieno. Taip taip, man pradžioje tai irgi skambėjo neįtikėtinai, bet smalsumas, kaip visad, nugalėjo, tada dar įsijungė fantazija, ir dabar jau telieka sugalvoti naujų skonių pavadinimus ir atidaryti kokį pogrindinį cechą 🙂 O jei rimtai, tai naminis majonezas gaminamas tiesiog per akimirką, jį galima dažyti geltonąja ciberžole ar oranž’ serenčiais, gardinti persiladu ar maltais kmynais, tai visiška laisvė, svarbiausi ingredientai gamybai yra tik trys. Naudoju šalto spaudimo aliejus – žemės riešutų, saulėgrąžų arba sezamų.  Toliau skaityti „Naminio majonezo gaminimo ypatumai”