Raugintos daržovės ir pievagrybiai – žiemos gaminiai

Tiesioginio televizijos eterio privalumas tas, kad viskas vyksta realiuoju laiku, nėra jokio montažo ir farso. Tačiau jis toks brangus, kad nėra kada papasakoti viską vienu ypu, nuosekliai, apgalvotai. Mano apsilankymo LRT metu planavome kalbėti tik apie girą (ir ją pagaminti), bet tuo pačiu papasakoti ir apie kitus rauginius, kurių lengvai galime pasiruošti žiemos metu. O kadangi šiai pokalbio daliai laiko neliko, o jūs vis teberašote su klausimais kaip ruošti tas ar anas daržoves, prisėdau aprašyti visko į vieną istoriją. Gal bus ir ilgokas rašinys, bet noriu pasidalinti savo patirtimi detaliai. Ir kiek įmanoma patraukliau, kad sugundyčiau jus imti ir pabandyti pasigaminti bent vieno iš jų, nes tai ne tik maistas, tai ir vaistas. Ir kaip sakė vienas išminčius – yra vaistas nuo visų ligų, tai profilaktika. Valgant raugintus produktus tikrai pagerės žarnyno darbas, vitaminas C pakels ūpą, vadinasi daugiau šypsositės, vadinasi imunitetas bus labiau pasiruošęs atkakliems mūšiams… Paralelių būtų galima rasti begales, tačiau šiandien apie gamybą.

Visiems rauginiams, išskyrus kopūstus, ruošiu vienodą sūrymą, jį gaminu iš Toliau skaityti „Raugintos daržovės ir pievagrybiai – žiemos gaminiai”

Aviečių actas ir ką su juo veikti

Apie actą esu rašiusi nemažai, dalyvavau keliose diskusijose su medikais, mokslininkais ir sveikos mitybos specialistais, ir visi vienbalsiai gyrėme naminius fermentuotus actus. Bet šiandien noriu pristatyti vieną naujesnių gyventojų mano lentynose.

Avietinio acto idėją aptikau viename forume prieš Kalėdas, kai potencialių dovanų sąraše forumietė pasidalino šia idėja. Kadangi prieš žiemos šventes apie šviežias uogas galima tik pasvajoti, nusprendžiau palaukti kitos vasaros. Ir kai jau turgaus prekystaliai nuraudo uogomis, prigriebiau kilogramą aviečių, o prekybos centre užsukau į bakalėją. Pirkau 4 rūšių acto, mat labai knietėjo padaryti eksperimentą. Ir štai, kilogramą uogų padalinau į keturias lygias dalis, jas subėriau į litrinius stiklainius ir kiekvieną užpyliau  Toliau skaityti „Aviečių actas ir ką su juo veikti”

Moliūgų ir pomidorų duetas

Man netrūksta pietų saulės, galėčiau gyventi ir Norvegijos šiaurėje ar Islandijoje, kur būna poliarinės dienos, tačiau pietiečiams jaučiu vieną pavydo gaidelę, jie bent dukart metuose turi šviežių daržovių. Ir niekas neįtikins manęs, kad žiemą mūsų prekybcentriuose pirktas pomidoras kvapu ir skoniu niekuo nenusileidžia tiems, kuriuos skiname savo šiltnamiuose vasarą ar valgome pvz. kokioje mažytės Graikijos salos tavernoje su traškia salota, feta ir gausiai palaistytą alyvuogių aliejumi.

Ir panašu, kad būsiu atradusi išeitį kaip išgyventi žiemos pomidorų badą. Jiems tiesiog reikia teisingos poros, ir mano paskutinis atradimas yra moliūgas. Tik ne daržovės pavidalu, bet šviežiai spaustu moliūgų sėklų aliejumi – Moliejumi ir rupiniais, likusiais nuo aliejaus spaudimo.  Toliau skaityti „Moliūgų ir pomidorų duetas”

Sūriai aliejuje

Prieš darydama tvarką kurioje nors namų kertėje, visada prisimenu garsiąją frazę apie atvažiuojantį revizorių 🙂 Esu akyla revizorė, dėl suprantamų priežasčių šaldytuve labiausiai. Mėgstu suktis virtuvėje ir gaminti šviežią maistą, tačiau dėl šviežumo ar galiojimo laiko keliantį įtarimą maistą šaldytuve be skrupulų atiduotu komposto globon. Ir kėkštai tuomet iš šuns maisto nevagia, ir po metų-kitų turiu puikaus juodžemio gėlėms vazonuose, puikus tas gamtos mainų ratas.

Spaudžiu gardžius sūrius, kai tik gaunu didesnį kiekį kaimiško pieno, imuosi gamybos. Recepto nesu aprašiusi, gaminu su fermentu, kurio pavadinimas kelia nemalonias emocijas (jei nebijote, paskaitykite lietuvių kalbos specialistų šedevrą čia). Tačiau šiandien norėčiau pasidalinti idėja kaip šaldytuve liūdinčio sūrio, kad ir pirktinio, gyvenimą pailginti, o ir pasilepinti naujais, kiekvieną kartą kitokiais, skoniais.

Taigi, jei revizijos metus randu liūdno sūrio. Arba randu nusipirkti nebrangaus ožkos pieno sūrio ar pasigaminu didesnį kiekį naminio, sūrį supjaustau nedideliais kvadratėliais.  Toliau skaityti „Sūriai aliejuje”

Spalvingi lavašo suktiniai su kiaušiniene

Neseniai gvildenta kebabų tema priminė ir apie tai, kad pastaruoju metu labai džiaugiuosi lavašų pasirinkimo gausa. Patys gardžiausi (man) Lietuvoje – didžiuliai lavašų lakštai, kuriuos būtinai nusiperku Vilniaus gatvėse vykstančiose mugėse, nė nežinau kas juos kepa :/ O prekybcentriuose pastaruoju metu akį traukia žalieji – špinatais dažyti – lavašai. Nepasakyčiau, kad skoniu jie kuo nors lenkia kitus, špinatų irgi gomurys neaptiko, tačiau ta ryški žalia spalva labai džiugina akį, ypač rudenį, kai rodos ką tik kiemą dažė nasturčių, pelargonijų ir moliūgų žiedai. Saugau kelias idėjas ir pavasario stalui. O šiandien dalinuosi idėja ką kitokio įsukti į lavašą?

Ogi kiaušinienę. Ne bet kokią, papasakosiu kaip ją paruošti.  Toliau skaityti „Spalvingi lavašo suktiniai su kiaušiniene”

Obuolių pagardas „Obgardas”

Aš ir pati dažnai sakau, kad daiktai turi būti vadinami savo vardais, tačiau kulinarijoje man patinka sudarinėti pavadinimų naujadarus ir maistą vadinti kiek lietuviškiau. Ir niekuo neįžeidžiant originalių receptūrų, nes aš jas visada koreguoju. Na, argi ne šauniai skamba moliejus (moliūgų aliejus), pomdžemas (pomidorų džemas), šergardas (šermukšnių pagardas), kiaušrūkiai (rūkyti kiaušiniai), maragurkai (marinuoti agurkai),  burjuostės (burokų juostos)? Ir tai tik keli mano kolekcijos nariai.

Panašiai atsitiko su čatniu, kelis metus gaminu šį tamsų obuolinį gardėsį, tačiau niekaip neįpratau, kad tai „čatnis”, juolab maniškis labai toli nuo indiškojo originalo – visų pirma viską smulkinu iki obuolienės konsistencijos, nededu anyžių, imbiero ar kitų rytais dvelkiančių prieskonių. Maniškis yra su mūsų džiovintom slyvom, mėlynaisiais svogūnais ir obuolių actu bei mano švelniai vadinamas obgardu 🙂

Kaip ir klasikinis čatnis, obuolių pagardas puikiai tinka su mėsiškais ar paukštienos patiekalais, sūriais, jūrine žuvimi. Skonis tinka ne kiekvienam, todėl naujai ragaujantiems šį skonį, obgardą tiekiu mažame indelyje šalia lėkštės. Toliau skaityti „Obuolių pagardas „Obgardas””

Kiaušiniai šoninėje

Jau ne kartą susimąsčiau, kad reikėtų padaryti atskirą kategoriją mano tinklaraštyje ir dalintis su jumis man lyg ir savaime suprantamais dalykais, bet, pasirodo, ne visi žino, kad pavyzdžiui prieš plakant baltymus, reikia atšaldyti ne tik juos, bet ir plakiklio antgalius, tiesiog įdedant juos į indą su baltymais. Arba apie tai, kur naudojama cukraus pudra, daugelis naudoja ją tik pyragų ar spurgų pabarstymui, o ištiesų ji skirta labai rimtiems darbams. Ir dar apie tai, kaip gaminti maistą Saugiai – kaip maišyti puodą, keptuvės turinį, kaip produktus berti į verdantį vandenį ar karštą keptuvę ir pan.

Mintis apie Saugiai kilo šiandien ryte, nes esu beveik prievartiniu būdu atvesdinta į darbo saugos įmonėje kursus, kas esate juose buvę, turbūt sutiksite su manim, kad tai sausa reglamentų ir teisinių aktų kratynė, ir joks šermukšnių pagardas to sprangumo nepaskanins, teks gilintis ir, o varge, mintinai mokytis tai, kam išties gaila vietos galvoje 🙂 Tebūnie, pietų pertraukų nebus, todėl iš vakaro kepu seniai planuotus aprašyti kiaušinių krepšelius ir pusryčiausiu, nes iki vakaro be maisto išbūti galima, bet nebūtina. Toliau skaityti „Kiaušiniai šoninėje”

Firminė kepeninė

Karts nuo karto savo gaminamų patiekalų aprašymuose užsimenu, kad namuose jau trečius metus naudoju stebuklingą aliejaus spaudimo presą, kuris spaudžia tikrą, tyrą ir gryno skonio aliejų. Kad jau seniai nebenaudoju džiūvėsių, manų ar juolab bulkos faršo standinimui, o beriu išspaudas (liet. rupinius), liekančias po riešutų ir sėklų virsmo aliejumi. Ir kad mūsų kieme laisvai bevaikštančios vištaitės irgi gauna rupinių, juk tai nuostabus baltymų šaltinis! Po pirmų bandymų spausti kokosinį aliejų ir šiais rupiniais palesinti mūsų lepūnėles, pusrytinė kiaušinienės kvapuose buvo galima užuosti ir kokoso natą. Ilgesnį laiką valgantys mūsų kiaušinius jau netgi atskiria kuo buvo lesinamos vištos – linų, saulėgrąžų ar pvz. žemės riešutų rupiniais.

Kada nors parašysiu apie visus mano gaminamus aliejus, o šiandien norėčiau pristatyti vieną iš labiausiai pavykusių eksperimentų su kokosiniu.

Daugelis mūsų mėgstame kepeninę, nuo seno ji būdavo gaminama su taukais, vėliau su sviestu. O man kilo idėja pagaminti kepeninę su kokosiniu aliejumi, kuris konsistencija primena sviestą, bet yra augalinės kilmės ir su ryškiu aromatu. Taip ir gimė mano firminė kepeninė, kuri yra būtinai valgoma su namine rugine duona ir gardinama raudonomis uogomis – bruknėmis, spanguolėmis, raudonaisiais serbentais ar putinais. Uogos suteikia puikią rūgščią atsvarą saldžiam kokoso kvapui (ne saldžiam skoniui) ir truputį kartumo turinčioms kepenėlėms.

Toliau skaityti „Firminė kepeninė”

Marinuotos obuolinės agurkų juostos

Prisipažinsiu, nusižiūrėjau šį konservavimo būdą Amsterdame, viename supermarketų stabtelėjau prie marinuotų agurkų, nes akį patraukė plonos riekelės. Etiketėje buvo rašoma, kad pjaustyti agurkai labai tinka Olandijoje itin mėgstamiems sumuštiniams ir suvožtiniams. Prigriebėme stiklainį, ir vakare dviese jį visą ir sutaršėme, agurkai labai jau derėjo su sūriu ir virtu kumpiu, mintyse jau mačiau kaip gražiai jie tiktų, susukti ar iškloti prie kokio kepsnio ar maltinio. Įsidėjau idėją į atminties stalčiuką ir… pamiršau. O prisiminiau šią vasarą, kuomet agurkai lepino ypatingu derliumi. Pusę vasaros džiugiai kimšau agurkus į stiklainius, vis pavartydama savo receptų lobyną ir vieną dieną supratau, kad rūsys ne guminis, o ir norisi ko nors tiesiog kitaip. Štai tuomet iš atminties stalčiuko iššoko prisiminimas, tuomet ėmiausi darbo ir po kelių valandų jau buvau atradusi patį optimaliausią juostų marinavimo būdą. O kadangi su obuolių actu, tai obuolinės 🙂 Bandykite ir jūs.

Toliau skaityti „Marinuotos obuolinės agurkų juostos”

Virtų daržovių paruošimo ypatumai

 

Pirmos rudens dienos proga kilo mintis parašyti apie daržoves ir kaip aš jas ruošiu garnyrams. O kilo ji ne šiaip sau, prieš kelias dienas džiaugsmingai pasinaudojome Laisvalaikio dovanų pasiūlymu ir jų nuoširdaus bendravimo dėka apsilankėme TV bokšto restorane. Kokie sentimentai… Užaugau ir suaugau Karoliniškėse, šio bokšto pašonėje, per miegamojo langą mačiau jo statybas, bokšto ratą niokojusius gaisrus, su žiūronu skaičiuodavau bokšto „iliuminatorius”  ir beprotiškai laukdavau kasmetinės ekskursijos. Ne dėl dangaus, padangėmis niekada smarkiai nesižavėjau, bet restorane ruošiami žiuljenai buvo kažkokie stebuklingi. Atsisakydavau net ledų, idant suvalgyti vištienos grietinėlės padaže, apkeptos su smagiai besitąsančiu sūriu,  ir tiekiamos tuomet man irgi stebuklingai atrodžiusiame inde su ilga rankena. Po dvidešimties metų nebėr žiuljenų Paukščių take, meniu adaptuotas nūdienai, o Vilnius už stiklo – vilniečiams…

Besidalinant su kolege įspūdžiais iš dangaus, žinoma, papasakojau ir apie tai, kad lašišos garnyrui paruoštos daržovės buvo tiesiog tobulos. O ji ėmė ir paklausė kaipgi tokias pagaminti. Ogi labai paprastai, tereikia žinoti italų al dente (kietas kaip dantis) vadinamą ruošimo principą.  Toliau skaityti „Virtų daržovių paruošimo ypatumai”