Paskelbta

Sūdytos citrinos

Sūdymas – vienas seniausių fermentacijos būdų. Druskos, kaip konservanto, ypatybes pirmieji aptiko pajūrių pakrančių gyventojai.
Išmokome sūdyti maisto produktus ir mes, sausuoju būdu – žuvis, mėsą, sūryme laikyti agurkus ar obuolius. O štai apie mums dar neseniai buvusią egzotine citriną druskoje buvome girdėję retai.
Kadangi Lietuvoje įvežamos citrinos yra apdirbamos tam tikromis sveikatai ne itin draugiškomis medžiagomis, chemikai rekomenduoja prieš vartojimą (nesvarbu sūdysite jas ar tik spausite sultis) pamirkyti sodos tirpale. Jis gaminamas iš vieno valgomojo šaukšto su kaupu sodos ir vieno litro šilto vandens. Soda suberiama į vandenį ir maišoma, kol ištirpsta, į šį mišinį merkiamos citrinos, uždedama lėkštė ar kitoks svoris, neleisiantis citrinoms išplaukti į paviršių. Tirpale citrinos laikomos 15 minučių, ne daugiau ir ne mažiau – taip patarė minėtas chemikas.

Toliau skaityti „Sūdytos citrinos”

Paskelbta

Rauginti moliūgai (šaltasis ilgasis būdas)

Rudeniui įsiridenus į antrą pusę dažnas skundžiasi per gausiu moliūgų derliumi, mat atsiranda poreikis juos sandėliuoti. Tačiau sandėliuoti moliūgus galima ne tik sandėliukuose ar po virtuvės stalu, tačiau ir į stiklainius ar netgi bačkutes. Rauginti moliūgai yra tobulas garnyras ar tiesiog užkandis, sumuštinių puošmenos ir skonio gerintojai.
Moliūgai nužievinami ir supjaustomi kuo didesniais kvadratais. Jie dedami į stiklainį ar kitą rauginimo indą, ten pat dedamos mėgstamos prieskoninės žolės. Šaltuoju metų laiku, kai šviežių prieskonių nebeturime, galima naudoti sausus mišinius, kurių galima rasti prekybos centruose. Arba gardinti tiesiog lauro lapais ir pipirais.

Toliau skaityti „Rauginti moliūgai (šaltasis ilgasis būdas)”

Paskelbta

Raugintos svogūnų galvos

Apie svogūnus visad sakiau, kad tai daržovė, kurios nereikia grūsti į stiklainius, juk šviežių galvų turime ištisus metus. Tačiau kai pirmą kartą kilo mintis pabandyti juos užraugti, paragavusi jau įrūgusių supratau, kad reikia. Ne, ne reikia, būtina. Ir būtinai nepjaustytus.
Šią daržovę esame įpratę naudoti visur ir tikrai dideliais kiekiais. Tačiau apie raugintus turbūt skaitote pirmąkart? Trys dalykai, kurie galbūt ir jus paskatins pasigaminti tokio gardumyno būtų šie:
pirmą kartą gyvenime galėsite atsikąsti svogūno, tarsi obuolio;
grilio garnyrui nebereikės ašarojant pjaustyti ir marinuoti šių daržovių;
jei jūsų vaikai, pamatę svogūną, rauko nosį, tai raugintas variantas juos pradžiugins.
Patogiausia rauginti trilitriuose stiklainiuose.

Svogūnai nulupami, nupjaunami tiek šaknykočiai, tiek lapijos likutis. Svogūnai dedami į stiklainį, sluoksniuojant su šviežiomis prieskoninėmis žolėmis – raudonėliu, baziliku ar kalendra. Kaip ir visoms rauginamoms daržovėms, pasiruošiamas sūrymas, jis gaminamas skaičiuojant proporciją

1 litras vandens

1 šaukštas rupios druskos (apie 30 g)

Druska užpilama šiltu vandeniu, išmaišoma iki ištirpimo, ir supilama ant svogūnų. Stiklainis dengiamas plastikiniu dangteliu ar aprišamas drobine skepeta. Svogūnai, kitaip nei kitos daržovės, įrūgsta lėčiau, tam prireikia iki 7 dienų. Kai skystis stiklainyje pasidaro drumstas, o atidarius dangtelį jaučiasi rūgštus kvapas, stiklainis nešamas į šaltą vietą.

 

Paskelbta

Saulės pabučiuoti žiediniai kopūstai

.

Vasara mūsuose šiemet užsitęsė pusę metų, gal todėl staiga užgriuvęs šaltasis sezonas atrodo toks niūrus ir gūdus? Man, tikram”žiemos” žmogui, negūdu, bet matau, kaip tamsa veikia mano artimus žmones. Todėl žiemą stengiuosi gaminti kuo spalvotesnį maistą.

Saulę puikiai mena melionai, moliūgai, apelsinai ir citrinos, tačiau jei norisi geltonos spalvos maiste, naudoju mano mylimą Santa Maria ciberžolę, teisingiau jos miltelius.

Esu minėjusi, kad beriu jos į pieną peršalusiam, dažau ryžių patiekalus, paukštieną ir netgi varškės apkepus. O šiandien norėčiau pristatyti naujausią atradimą, užmatytą ir paragautą Rygos grand turguje.

Ciberžolės raugintuose produktuose, kaip ir raugintų žiedinių kopūstų, mažai kas ragavęs, o duetas išties tobulas. Priminsiu, kad rauginant daržoves, procesas vyksta pats savaime, tereikia sudėti produktus į stiklainį ir jį padėti matomoje vietoje, nelygu šilumai namuose, spalvų ir burbulų šokiai stiklainyje vyksta nuo kelių dienų iki kelių savaičių, ir jei į tai ilgai žiūrėti, galima nugrimzti į spalvinę meditaciją…

Pasigaminti šį gardėsi neužtruksite, tereikės pasiruošti: Toliau skaityti „Saulės pabučiuoti žiediniai kopūstai”

Paskelbta

Spanguoliniai krienai

Su dideliu malonumu pristatau naujausią, labai žiemišką ir gardžią naujieną – krienų ir spanguolių tyrės duetą. Idėją pasiskolinau iš vienos turgaus prekeivės, ilgai trypčiojau prie dvispalvių krienų, bandydama suprasti kas tas raudonasis sluoksnis, ir kam jis 🙂 Išsikalbėjom su pardavėja, nusipirkau mažutį indelį degustacijai ir supratau ko šiame duete man trūksta. Ir maliau, maišiau ir sluoksniavau, kol pasiekiau visų keturių skonių sintezę – aštru, saldu, kartu, rūgštu vienu metu. Ir be skonių puokštės, tinkančios su mėsa ar daržovėmis, dar ir  atidaro slogos užvertas nosis, tiesiog antigripinas 🙂

Šiuo metu turguje rasite ir šviežių spanguolių uogų, ir jau paruoštų krienų, beliks pasiruošti tyrę ir sudėti ją perpus su krienais į patogų indą. Toliau skaityti „Spanguoliniai krienai”

Paskelbta

Naminis tepamas sūrelis (Philadelphia tipo)

Gera turėti draugų. Ir kaimynų – pridėčiau aš. Mano mylimos kaimynės, kuriai jau gerokai virš aštuoniasdešimties, dukra šiemet kaip niekad dažnai atvykdavo pavasaroti pas mamą. Rytais šnektelėdavome, paskui jau ir į miestą kartu nuriedėdavome, kalbėjomės apie keliones ir galiausiai apie maistą. Ir kartą, bevažiuojant į Vilnių, stabtelėjome prie vieno prekybcentrio, kuriame parduoda pilstomą grietinę. Vien dėl jos važiuoju ten, o ir Nataliją įkalbinau pabandyti gerokai tirštesnės, gardesnės ir tvirtesnės tekstūros grietinės. Ir būtent tuomet ji man papasakojo apie tepamo sūrelio gamybą. Iš tokios, geros kokybės grietinės ir graikiško jogurto. Be kaitinimo. Be fermentacijos.
Žinoma, tą patį vakarą jau spaudžiau sūrį ir nuo sekančios dienos mano šaldytuve visada yra šio greito užkandžio. Ir prisipažinsiu, kartais kabinu jo tiesiog šaukštu iš stiklainio, be tepimo ant duonos, nors jis ir vadinamas tepamu 🙂

Toliau skaityti „Naminis tepamas sūrelis (Philadelphia tipo)”

Paskelbta

Fermentuotų burokėlių ir kriaušių duetas

Apie duetus – gyvenime, šokiuose, versle, muzikoje – parašyta galybė knygų. Kulinarinių irgi. Neišskiriamaisiais dažnai vadinami kiaušiniai ir sviestas omlete, grietinėlė ir cukrus deserte ar sultinys ir druska sriuboje, o mano šių metų fermentacijos pasaulyje tęsiasi eksperimentai poruojant daržoves su vaisiais. Nemeluosiu, nemažą kiekį eksperimentų teko atiduoti komposto globon, tiek dėl nesuderėjusių skonių, tiek dėl skirtingų tekstūrų – vieniems produktams įrūgus, kiti nespėdavo ar netgi atvirkščiai – vieni išrūgdavo taip greitai, kad kitam besivejant, spėdavo ištyžti.
Tačiau vieną duetą jau drąsiai galiu rekomenduoti ir tai raudonieji šakniavaisiai ir žalieji rudens vaisiai.
Tiek burokėliai, tiek kriaušės turi gamtinio saldumo, tačiau burokėlių sultimis nusidažę ir šakniavaisiams būdingo kvapo prisigėrusios kriaušės skoniu neprimins nieko. Ypatingai gardžios kaip garnyras paukštienai, tuo tarpu burokėliai tiks su visos rūšies mėsa, paukštiena ar žuvimi.

Toliau skaityti „Fermentuotų burokėlių ir kriaušių duetas”

Paskelbta

Burokėlių sunkoje fermentuoti kiaušiniai

Maisto vartojimo kultūra įgauna didelį pagreitį, vis dažniau skatinamas antrinis produktų vartojimas, t.y. maksimalus suvartojimas. Pvz. marinuotų agurkų skystyje galima mirkyti mėsą griliui, sužiedėjusią duoną įtarkuoti į sriubą, bejuoduojančius pievagrybius apvirti ir sudėti šaldiklin iki sekančio troškinio ir t.t. ir pan.
O man visada būdavo gaila skysčio, kuriame fermentavosi daržovės. Gerti jis ne itin gardus, bet išeitis buvo surasta, tai – virti kiaušiniai, fermentuoti sunkoje, kurioje buvo rauginti burokėliai. Gaunamas itin gurmaniškas tiek skoniu, tiek vaizdu lėkštėje patiekalas.

Toliau skaityti „Burokėlių sunkoje fermentuoti kiaušiniai”

Paskelbta

Obuolinės slyvos

Kompotus anksčiau gamindavau dideliais kiekiais, bet tik dėl tirščių, mūsų namuose saldžių skysčių niekas negerdavo, todėl į stiklainius pirmiausiai prigrūsdavau kiek telpa vaisių ir tik tuomet pildavau sirupą. O ir cukraus kiekį bandžiau mažinti, tačiau be reikiamo konservantų kiekio rūsyje dažnai galvodavau apsigyvenus gyvatę, kaskart atėjus vis kažkas šnypšdavo ir kai išpyliau paskutinį surūgusį kompotą, nusprendžiau jų nebegaminti. Bet pirmą žiemą buvo tokia abstinencija, kad kelis kartus pirkau kažkokius konservuotus vaisius prekybcentry. Irgi ne išeitis dėl tos slyvos prie keptos kalakutienos ar obuolio prie anties kulšelės.

Ir vieną dieną, degustuodama tųmetį obuolių actą, supratau, kad tai irgi konservantas, ir dar su tokio gėrio rūgštele ir obuolių skoniu. Žinoma, marinuotos su obuolių actu slyvos buvo iškart pagamintos, žiemą išragautos, išgirtos, todėl šiemet gaminu jų daug. O ir jų derlius šiemet labai džiugina, turguje užmečiau akį į kainą – puiki! Todėl pats metas kimšti slyvas į stiklainius.

Mano receptas adaptuotas: Toliau skaityti „Obuolinės slyvos”

Paskelbta

Kininis bastutis ir ką su juo veikti

Kai pirmą kartą išgirdau lietuvišką šios daržovės pavadinimą – kininis bastutis – pagalvojau apie mažutį visad besišypsantį kinietį, besibastantį po pasaulį. Bet gal ir ne šiaip sau asociacija, juk šio žalėsio mūsuose dar ne dažnas yra ir ragavęs. Ir nė kiek tuo nesistebiu, juk bastučio bet kur nenusipirksi. Džiugu, kad kai kurie ūkininkai jau puošia prekystalius šiomis daržovėmis, o jos tikrai puošnios, tarsi Pekino kopūsto nuotakos.

Pirma pažintis su bastučiu mano virtuvėje įvyko prieš keturis metus, kai grįžtant iš klajonių po kaimyninę Lenkiją, viename prekybos centrų pamačiau šį grožį ir nejučia įmečiau porą jų krepšin. Tuomet perverčiau visus puslapius, kuriuose rašoma, ką ir kaip paruošti iš Pak Choi ar Bok Choy – tokie jo platesnio pasaulio pavadinimai. Vienas gardžiausių buvo česnakiniame svieste kepintos per pusę pjautos gūžės su pomidorų tyre.  Toliau skaityti „Kininis bastutis ir ką su juo veikti”