Gardieji varškėčiai

Ką jau ką, bet varškėčius tikrai galima gaminti „iš akies”. Imi kiek turi varškės, muši kiaušinį, beri miltus ir maišai, kol tešla nebelimpa prie indo, tuomet minkai ir vis dedi miltų, kol kol tešla nebelimpa prie rankų. Iškočioji juosteles, supjaustai gabaliukais ir meti jas į užvirusį pasūdytą vandenį. Lyg ir tiek žinių, jei ne vienas bet – man patinka ne tik skanus, bet ir gražus bei garantuotai gardus maistas. Tad kiekvieną sekmadienį, begamindama vis kitokius tešlos variantus, dėliojau produktų derinius ir atradau tą, tobuląjį. Jis yra paprastas, bet tuo pačiu (pažiūrėkite nuotraukoje) – kokio grožio.

Šie varškėčiai gaunasi standūs, neištižę, bet tuo pačiu ir minkšti. Skonis truputį mena bulvių kukulius, turbūt dėl krakmolo.

O šią formą atradau visai neseniai, kai buvau labai pasiilgusi „ežiukų”, bet neturėjau tos stebuklingos lenktos tarkos, ir jau nebepamenu kas patarė braukti tešlos gabaliukus į šakutės dantis. Ačiū! Tai tiesiog neįtikėtai paprasta ir tuo pačiu elementaru.

Vienai (didelei) porcijai reikia: Toliau skaityti „Gardieji varškėčiai”

Trapūs senoviniai sausainiai

Dar viena puiki proga po švenčių iš maisto likučių pasigaminti ką nors gardaus.

Šiandien apie majonezą.

Daugelis turbūt dabar prisiminsite šiuos sausainius, kuriuos babos ir mamos gamindavo iš anuomet populiaraus margarino, majonezo, cukraus ir miltų. Bet kažkam tai bus naujiena, tad skubu nuraminti, kad majonezo skonio sausainiuose absoliučiai nėra, jo paskirtis tešloje – padaryti ją trapią. Žinoma, saldžiam kepiniui bus tinkamas tik klasikinis, be jokių priedų, majonezas.

Šie sausainiai skaniausi, kai kepami labai plonai iškočioti ir supjaustyti figūriniais peiliais ar išpjauti formelėmis, bet jei jau kepu nostalgiškus saldumynus, sumaniau pasinaudoti elektrinės mėsmalės antgaliais, skirtais būtent tokių sausainių formavimui. Ir jei su rankine mėsmale sausainių gamybą buvo galima reguliuoti lėtesniu ar greitesniu rankenos sukimu, su elektrine teko suktis itin greitai, vos spėjau pagauti išvažiuojančias juostas, pjaustyti jas ir kloti į skardą.

Pačios tešlos gamybai nereikalinga jokia buitinė technika, viskas labai paprasta ir greita. Toliau skaityti „Trapūs senoviniai sausainiai”

Bulvių apkepas su virtais kiaušiniais

 

Tadaaaaam.

Šį keistą ir labai neįprastą receptą saugojau būtent šioms dienoms. Po Velykų likę virti ir marginti kiaušiniai dažnam kelia galvos skausmą. Ir baisiausia, kas gali nutikti, nutinka – jie iškeliauja į šiukšliadėžes. O yra būdas juos suvalgyti nepjaustant į pikantiškas salotas, o dar ir kartu su dažnai po Velykų liekančiais rūkytos mėsos likučiais.

Variacijų labai daug, bet pagrindiniai produktai šiam apkepui yra trys – bulvės, virti kiaušiniai ir rūkyta mėsa, bet kokia – tiek šalto, tiek karšto rūkymo, liesesnė ar riebi, kaip kam skaniau. Ir dar vienas privalomas reikalas yra aštri nata.

Apkepą kepu moliniame inde su dangčiu, tiks ir špižinis, ir stiklinis, svarbu, kad jis būtų atsparus labai aukštai temperatūrai ir kad dangtis būtų pakankamai sandarus.

O jei apie skonį, tai jis mena ispanišką tortiliją, kaimišką kiaušinienę su bulvėmis ir lašinukais ar tiesiog omletą. Neįtikėtina, bet virtas kiaušinis apkepe tarsi išsilieja, greičiausiai tai įvyksta dėl labai didelės kaitros, na, bet apie viską iš eilės.

Iš nurodyto kiekio pagaminu 4 dideles porcijas.

Reikės: Toliau skaityti „Bulvių apkepas su virtais kiaušiniais”

Morkų tarkiai ir ką su jais veikti

Daržovių tarkius, išspaudus sultis, dažnas išmeta kaip nebenaudojamą produktą, atlieką. Ir aš buvau išmetančiųjų tarpe, kol neatsikraustėme į užmiestį. Pradžioje ėmėme rūšiuoti atliekas, iš inercijos daržovių likučius mesdavau į lauko kompostinę, vėliau, atsiradus vištoms, maisto atliekas atiduodavome joms.

Kol vieną dieną, bespausdama morkų sultis, prisiminiau kaip vaikystėje mama mus lepindavo „desertu” iš morkų. Jas sutarkuodavo smulkia tarka ir sumaišydavo su cukrumi, sudėdavo į desertines lėkštutes ir mudu su broliu ilgai vakarodavome, valgydami šį gardumyną.

Cukraus namuose tądien nebuvo, tad dalį tarkių sumaišiau su skystu medumi, trupučiu aliejaus ir saulėgrąžų sėklomis. Buvo neapsakomai gardu, o galvoje jau sukosi mintys ir idėjos. Likusius tarkius sudėjau į šaldymo indą ir nunešiau šaldiklin.

Taip ir prasidėjo, kaip juokavo vyras,  tarkių era.

Dabar šaldau ir verčiu patiekalais ne tik morkų, bet ir moliūgų, burokėlių sulčių spaudimo likučius.

Siūlau kelis išgrynintus ir visad tobulai pavykstančius receptus. Toliau skaityti „Morkų tarkiai ir ką su jais veikti”

Ketvirčiai su daržovėmis orkaitėje

4-3-2-1. Taip vadinu šį spalvingą pietų ar savaitgalio vakarienės patiekalą. Visada lengva prisiminti kiek ko reikia, o keturiems valgytojams niekad nebūna nei per daug, nei per mažai.

Vištienos ketvirčius dėl sąlyginai mažos jų kainos, perka dauguma, dažnai sulaukiu klausimų kaip juos tobulai iškepti. Ir dažniausiai miniu šį būdą, kai kepama viskas vienu ypu – ir vištiena, ir garnyras. Esu į skardą pylusi kokosų pieno, grietinėlės, sultinio, bet visgi pats traškiausias, bet tuo pačiu sultingiausias patiekalas gaunasi be jokių papildomų skysčių.

Gamybos laikas ilgas, smulkiai aprašysiu lėtojo kepimo ir garantuotai gero rezultato eigą, tačiau tą pačią ilgiausią dalį dirbs orkaitė, ne jūs.

O smagiausia šio patiekalo dalis – vienas indas.

Reikės: Toliau skaityti „Ketvirčiai su daržovėmis orkaitėje”

Traškūs varškėčiai

Varškėčius apvolioti manų kruopose išmokau prieš gerą pusmetį ir kaskart gamindama juos, į varškės masę dėjau vis mažiau miltų ar tų pačių manų kruopų, kol vieną dieną ėmiau ir jų tiesiog… nebeįdėjau. Ir tai tapo metų atradimu – varškėčiai gaunasi ypatingai traškūs išorėje ir minkštut – minkštutėliai viduje. O kad būtų dar ir spalvingiau, kaip ir į varškės apkepą, beriu saulės spalvos ciberžolės.

Geram rezultatui svarbūs du dalykai. Pirmas – varškė turi būti sausa, geriausia naudoti ne fasuotą 180 g pakeliuose, bet sveriamą, rupią, be skysčių (o ir nereikės išmesti krūvos pakuočių). Antras – formuojant varškėčius rankas reikia gausiai suvilgyti vandeniu. Ir tik tiek svarbalų, visa kita gaminama įprastai, be buitinės technikos ar krūvos nešvarių indų.

Kadangi ir mes patys stengiamės vartoti kuo mažiau kviečių, bandžiau apvolioti šiuos varškėčius ir avižų, ir kokosų miltuose. Deja deja, tokio traškumo, kokį suteikia manų kruopos, nepakartoja jos kitas produktas.

Iš nurodytos normos pagaminu 8 varškėčius.

Reikės: Toliau skaityti „Traškūs varškėčiai”

Lietiniai ir jų kepimo ypatumai

Kad jau ryt Užgavėnės…

Pasidalinsiu su jumis tiksliu ir niekada nepavedusiu lietinių blynų tešlos receptu. Tai turtingi produktais ir skoniais lietiniai, kuriuos kepu retai, mat mūsų namuose yra labiausiai vertinami tiesiog miltų ir vandens blynai, prėski, mirkomi į padažus ar uogienes.

Lietiniai, apie kuriuos parašysiu šiandien, labai tinka ruošimui su įvairiausiais įdarais – mėsos, paukštienos, varškės, sūrių, daržovių ar bet ko, kas jau užsigulėjo šaldytuve ir prašyte prašosi suvalgomas. Parašysiu ir 0 waste įdarų idėjas, gal kada nors, prisiminę jas, valgysite tvariau ir drįstu sakyti – įvairiau ir gardžiau.

Ir dar išduosiu paslaptį, kurią kažkodėl kruopščiai slepia dauguma kulinarų – kaipgi užmaišyti tešlą be gumuliukų?

10 blynų reikės: Toliau skaityti „Lietiniai ir jų kepimo ypatumai”

Barščiai

Kadaise, kai dar nesidomėjau maisto receptūromis, maniau, kad burokėlių sriuba ir barščiai yra to paties patiekalo pavadinimai, ir tik paragavusi tikrų barščių viename Kijevo bistro, vėliau ir keliuose slavų virtuvės restoranuose, supratau, kad skiriasi ne tik pavadinimai.

Slavų virtuvė labai turtinga, skaitant barščių receptūras supratau, kad vieno bendrinio recepto nėra. Užmačiau netgi didelius internetinius debatus kaip į barščius turi būti dedamas svogūnas 🙂 Vieni rekomendavo jį pjaustyti žiedais, kiti gabaliukais, kepinti-nekepinti, kol viską nukirto vieno laidų vedėjo pareiškimas, kad svogūnas dedamas į sultinį TIK visas, su visais lukštais ir išmetamas lauk prieš dedant kitas daržoves. Šis patarimas itin vykęs! Nardant toliau atradau, kad naudojami grybai – nuo džiovintų miškinių iki pramoninių kreivabudžių, kopūstai – nuo baltagūžių iki raugintų. Vienintelis sutarimas buvo tas, kad barščiai gaminami jautienos arba kiaulienos sultinyje, paukštiena ar žuvis netinka.

Tad daug kartų bandžiau įvairius produktus ir gamybos būdus, svėriau, skaičiavau ir vėl keičiau, kol atradau mūsų namams labiausiai tinkantį derinį – lėtai virtą sultinį su gausia įvairių daržovių kompanija.

Barščiams reikės: Toliau skaityti „Barščiai”

Vaisinis varškės apkepas

Varškė ir bananas – puiki pora, jau seniai poruoju juos, kepdama varškėčius ar darydama įdarą lietiniams. Bet vieną dieną pusryčiams reikėjo pamaitinti būrį žmonių, tokiais atvejais lipdyti ką nors porcijomis būna ne itin patogu, tad iškarto sumečiau, kad tai bus varškės apkepas. Būryje buvo netoleruojančių rafinuoto cukraus, tad jį pilnai pakeičiau bananų saldumu, o ir obuolius rinkausi saldesnius – Golden rūšies. O kadangi buvo abejonių ar visi valgo kviečius, planuojamas dėti manų kruopas pakeičiau maltų avižinių dribsnių milteliais.

Ir taip gardu buvo, kad iki trupinėlio suvalgyta. Tad ir namuose dabar dažnai, ypač lėtais savaitgaliais, kepu būtent tokį, vaisinį apkepą. Dribsnių pasimalu vienu ypu daugiau ir sandėliuoju sausame stiklainyje.

6-8 porcijoms reikės:

Toliau skaityti „Vaisinis varškės apkepas”

Makaronai su mėsa

Pastaruoju metu girdžiu labai daug padūsavimų ir pasibėdavojimų apie tai, kad žmogui, dirbančiam standartinę darbo dieną (8-17), labai trūksta laiko vakarienei pasigaminti. Kad pats vakarienės laikas tampa labai vėlyvas, vėliau sunku užmigti, tada ryte vos išlipama iš lovos ir pan.

Tad pamaniau, kad pasidalinsiu su jumis savo atradimais, kuriuos buvau išgludinusi tuomet, kai irgi dirbau ofisinį darbą ir taip pat nenorėdavau grįžusi namo užsiimti ilga maisto ruoša.

Savaitgalį perku didesnį gabalą mėsos, jo nė nepjaustydama verdu dideliame puode, iš 1/5 dalies mėsos ir sultinio gaminu sriubą, o likusią supjaustau juostelėmis ar gabaliukais (kaip nuotaika), ir tada gaminu ruošinius. Mėgstamiausias visų laikų yra sekantis: Toliau skaityti „Makaronai su mėsa”