Malyg jau esu aprašiusi istoriją iš vaikystės, kai vietoj ridikėlio, nelemto nesusipratimo dėka, į ranką gavau virtą burokėlį. Bent jau luptą, ačiūd, tačiau tuomet neturėjau suvokimo kas yra pasirinkimas ar neigiamas atsakymas suaugusiam. Todėl visą burokėlį suvalgiau, tačiau virtų burokėlių nebevalgiau kokį dvidešimtmetį. Jokiu formatu, net silkės kailiniai būdavo be burokų, keisdavau juos tuomet retai pas mus auginamais pastarnokais ar tiesiog morkomis arba gamindavau klasikines receptūras svečiams. Vyras vis prašydavo burokų sriubos – nejau atsakysi. Šaltibarščių, raudonų – prašom.
Tačiau vieną dieną, kai į namus tikrą speiguotą žiemos dieną namo su garais įvirto draugė su maišu kaimiškų burokų ir juokdamasi pasakė nemėgstanti jų, o man atvežusi, nes žino, kad ką nors sukursiu, supratau, kad teks.
Pradėjau nuo marinavimo obuolių sultyse ar obuolių acte. Po truputį pradėjau ragauti ir pačią daržovę. O kai jau įkritau į fermentacijos pasaulį, susižavėjau raugintais burokėliais, kuriuos po to dar ir paverčiau burjuostėmis – burokų juostomis sūryme. Kepiau jo pyragus, maišiau su grikiais, raugiau girą. Tik to virto buroko, na nenorėjau nors tu ką. Ir vieną dieną Danijoje valgiau pietus pas ūkininką, lėkštėje prie kepsnio buvo tiekiamos ūky augintos morkos ir pastarnokai. Ir burokai. Bet jie nebuvo virti, o kepti orkaitėje, su šlakeliu aliejaus ir gardinti sėklomis. Tai tapo atradimu.
Kepti burokėliai puikai atlieka karšto garnyro vaidmenį, tačiau man patys gardžiausi su fetos tipo sūriu, šiuo deriniu pirmiausiai buvau pavaišinta Garsios tylos sodyboje, o vėliau jau vaišinau, vaišinu ir vaišinsiu manųjų namų svečius.
Ir viskas paprasčiau nei atrodo. Toliau skaityti „Kepti burokėliai”
