Paskelbta

Ruošinys silkės ar keptos žuvies gardinimui

Beprotiškai pasiilgau vieno žmogaus, o imant domėn, kad jis yra žvejas, prisiminus jį, prisimenu ir ežeru, ryto ūkanom ir ajerais kvepiančią lydeką… Nekalbant apie tai, kad ir pati neseniai ištraukiau (man) rekordinio dydžio karšį, kurį mūsų miško rūkykloje obeliniu dūmu dūmijom ir išdūmijom fantastišką skonį. Rūkytą žuvį mes įpratę valgyti, palaistę ją citrinos sultimis, be jokių pagardų ir duonos. Tačiau galybei kitų, tame tarpe ir jūrinių, žuvų ruošti rudeniop gaminu ypatingai patogų reikalą. Trys daržovės ir trys priedai, greitas paruošimas, ir šaltuoju sezonu, netikėtai užgriuvus svečiams, turiu galimybę paruošti ypatingai skanios silkutės/žuvies. Žinoma, šaltuoju sezonu netrūksta nei morkų nei svogūnų, bet taip faina turėt paruošto pagardo… Beje, jis labai dera ir su mėsiškais patiekalais. Anksčiau pagardą gamindavau su pirktiniu pomidorų padažu, bet ieškant natūralesnių skonių, jau kelis metus naudoju įnokusius, saulės nubučiuotus pomidorus. Toliau skaityti „Ruošinys silkės ar keptos žuvies gardinimui”

Paskelbta

Obuolių pagardas „Obgardas”

Aš ir pati dažnai sakau, kad daiktai turi būti vadinami savo vardais, tačiau kulinarijoje man patinka sudarinėti pavadinimų naujadarus ir maistą vadinti kiek lietuviškiau. Ir niekuo neįžeidžiant originalių receptūrų, nes aš jas visada koreguoju. Na, argi ne šauniai skamba moliejus (moliūgų aliejus), pomdžemas (pomidorų džemas), šergardas (šermukšnių pagardas), kiaušrūkiai (rūkyti kiaušiniai), maragurkai (marinuoti agurkai),  burjuostės (burokų juostos)? Ir tai tik keli mano kolekcijos nariai.

Panašiai atsitiko su čatniu, kelis metus gaminu šį tamsų obuolinį gardėsį, tačiau niekaip neįpratau, kad tai „čatnis”, juolab maniškis labai toli nuo indiškojo originalo – visų pirma viską smulkinu iki obuolienės konsistencijos, nededu anyžių, imbiero ar kitų rytais dvelkiančių prieskonių. Maniškis yra su mūsų džiovintom slyvom, mėlynaisiais svogūnais ir obuolių actu bei mano švelniai vadinamas obgardu 🙂

Kaip ir klasikinis čatnis, obuolių pagardas puikiai tinka su mėsiškais ar paukštienos patiekalais, sūriais, jūrine žuvimi. Skonis tinka ne kiekvienam, todėl naujai ragaujantiems šį skonį, obgardą tiekiu mažame indelyje šalia lėkštės. Toliau skaityti „Obuolių pagardas „Obgardas””

Paskelbta

Kiaušiniai šoninėje

Jau ne kartą susimąsčiau, kad reikėtų padaryti atskirą kategoriją mano tinklaraštyje ir dalintis su jumis man lyg ir savaime suprantamais dalykais, bet, pasirodo, ne visi žino, kad pavyzdžiui prieš plakant baltymus, reikia atšaldyti ne tik juos, bet ir plakiklio antgalius, tiesiog įdedant juos į indą su baltymais. Arba apie tai, kur naudojama cukraus pudra, daugelis naudoja ją tik pyragų ar spurgų pabarstymui, o ištiesų ji skirta labai rimtiems darbams. Ir dar apie tai, kaip gaminti maistą Saugiai – kaip maišyti puodą, keptuvės turinį, kaip produktus berti į verdantį vandenį ar karštą keptuvę ir pan.

Mintis apie Saugiai kilo šiandien ryte, nes esu beveik prievartiniu būdu atvesdinta į darbo saugos įmonėje kursus, kas esate juose buvę, turbūt sutiksite su manim, kad tai sausa reglamentų ir teisinių aktų kratynė, ir joks šermukšnių pagardas to sprangumo nepaskanins, teks gilintis ir, o varge, mintinai mokytis tai, kam išties gaila vietos galvoje 🙂 Tebūnie, pietų pertraukų nebus, todėl iš vakaro kepu seniai planuotus aprašyti kiaušinių krepšelius ir pusryčiausiu, nes iki vakaro be maisto išbūti galima, bet nebūtina. Toliau skaityti „Kiaušiniai šoninėje”

Paskelbta

Firminė kepeninė

Karts nuo karto savo gaminamų patiekalų aprašymuose užsimenu, kad namuose jau trečius metus naudoju stebuklingą aliejaus spaudimo presą, kuris spaudžia tikrą, tyrą ir gryno skonio aliejų. Kad jau seniai nebenaudoju džiūvėsių, manų ar juolab bulkos faršo standinimui, o beriu išspaudas (liet. rupinius), liekančias po riešutų ir sėklų virsmo aliejumi. Ir kad mūsų kieme laisvai bevaikštančios vištaitės irgi gauna rupinių, juk tai nuostabus baltymų šaltinis! Po pirmų bandymų spausti kokosinį aliejų ir šiais rupiniais palesinti mūsų lepūnėles, pusrytinė kiaušinienės kvapuose buvo galima užuosti ir kokoso natą. Ilgesnį laiką valgantys mūsų kiaušinius jau netgi atskiria kuo buvo lesinamos vištos – linų, saulėgrąžų ar pvz. žemės riešutų rupiniais.

Kada nors parašysiu apie visus mano gaminamus aliejus, o šiandien norėčiau pristatyti vieną iš labiausiai pavykusių eksperimentų su kokosiniu.

Daugelis mūsų mėgstame kepeninę, nuo seno ji būdavo gaminama su taukais, vėliau su sviestu. O man kilo idėja pagaminti kepeninę su kokosiniu aliejumi, kuris konsistencija primena sviestą, bet yra augalinės kilmės ir su ryškiu aromatu. Taip ir gimė mano firminė kepeninė, kuri yra būtinai valgoma su namine rugine duona ir gardinama raudonomis uogomis – bruknėmis, spanguolėmis, raudonaisiais serbentais ar putinais. Uogos suteikia puikią rūgščią atsvarą saldžiam kokoso kvapui (ne saldžiam skoniui) ir truputį kartumo turinčioms kepenėlėms.

Toliau skaityti „Firminė kepeninė”

Paskelbta

Marinuotos obuolinės agurkų juostos

Prisipažinsiu, nusižiūrėjau šį konservavimo būdą Amsterdame, viename supermarketų stabtelėjau prie marinuotų agurkų, nes akį patraukė plonos riekelės. Etiketėje buvo rašoma, kad pjaustyti agurkai labai tinka Olandijoje itin mėgstamiems sumuštiniams ir suvožtiniams. Prigriebėme stiklainį, ir vakare dviese jį visą ir sutaršėme, agurkai labai jau derėjo su sūriu ir virtu kumpiu, mintyse jau mačiau kaip gražiai jie tiktų, susukti ar iškloti prie kokio kepsnio ar maltinio. Įsidėjau idėją į atminties stalčiuką ir… pamiršau. O prisiminiau šią vasarą, kuomet agurkai lepino ypatingu derliumi. Pusę vasaros džiugiai kimšau agurkus į stiklainius, vis pavartydama savo receptų lobyną ir vieną dieną supratau, kad rūsys ne guminis, o ir norisi ko nors tiesiog kitaip. Štai tuomet iš atminties stalčiuko iššoko prisiminimas, tuomet ėmiausi darbo ir po kelių valandų jau buvau atradusi patį optimaliausią juostų marinavimo būdą. O kadangi su obuolių actu, tai obuolinės 🙂 Bandykite ir jūs.

Toliau skaityti „Marinuotos obuolinės agurkų juostos”

Paskelbta

Džiovintos voveraitės

Vasaros baigtuvių aktualija – derliaus paruošimas žiemai. Tai jau galima sakyti mano gyvenimo būdas ir viena mėgstamiausių temų, turiu laimę gyventi name su dideliu rūsiu ir erdviomis lentynomis konservams ir dviem šaldikliais, kuriuose galiu saugoti šviežius krapų ar kalendrų lapelius ir uogas. Bet kaip jau ne kartą minėjau, labiausiai mėgstu džiovinimą. Tiek vaisių – obuolių, kriaušių ar slyvų, tiek daržovių – pomidorų, paprikų ar baklažanų. O kelis pastaruosius metus susižavėjau džiovintų voveraičių skoniu ir vartojimo spektru, ypač tuomet, kai kilo mintis jas sumalti. Dauguma tikrai esate girdėję apie voveraičių vaistines savybes, smarkiai nesiplėsiu, bet voveraičių milteliai virtuvėje yra absoliutus gėris. Dėl to, kad jie kompaktiškai gali būti laikomi indeliuose ar popieriniuose maišeliuose, kad gali būti vartojami kaip intensyvus prieskonis sriuboje, padaže, troškinyje ir kad taip gražiai nudažo gaminamą maistą.    Toliau skaityti „Džiovintos voveraitės”

Paskelbta

Virtų daržovių paruošimo ypatumai

 

Pirmos rudens dienos proga kilo mintis parašyti apie daržoves ir kaip aš jas ruošiu garnyrams. O kilo ji ne šiaip sau, prieš kelias dienas džiaugsmingai pasinaudojome Laisvalaikio dovanų pasiūlymu ir jų nuoširdaus bendravimo dėka apsilankėme TV bokšto restorane. Kokie sentimentai… Užaugau ir suaugau Karoliniškėse, šio bokšto pašonėje, per miegamojo langą mačiau jo statybas, bokšto ratą niokojusius gaisrus, su žiūronu skaičiuodavau bokšto „iliuminatorius”  ir beprotiškai laukdavau kasmetinės ekskursijos. Ne dėl dangaus, padangėmis niekada smarkiai nesižavėjau, bet restorane ruošiami žiuljenai buvo kažkokie stebuklingi. Atsisakydavau net ledų, idant suvalgyti vištienos grietinėlės padaže, apkeptos su smagiai besitąsančiu sūriu,  ir tiekiamos tuomet man irgi stebuklingai atrodžiusiame inde su ilga rankena. Po dvidešimties metų nebėr žiuljenų Paukščių take, meniu adaptuotas nūdienai, o Vilnius už stiklo – vilniečiams…

Besidalinant su kolege įspūdžiais iš dangaus, žinoma, papasakojau ir apie tai, kad lašišos garnyrui paruoštos daržovės buvo tiesiog tobulos. O ji ėmė ir paklausė kaipgi tokias pagaminti. Ogi labai paprastai, tereikia žinoti italų al dente (kietas kaip dantis) vadinamą ruošimo principą.  Toliau skaityti „Virtų daržovių paruošimo ypatumai”

Paskelbta

Čiliukai meduje

Beveik padariau išvadą, kad tie, kas mėgsta aštrius pojūčius, nebūtinai mėgsta aštrų skonį. Ir atvirkščiai 🙂 O dar būna nei šiokių nei tokių (kaip aš), gaminu aštriuosius pipirus meduje tik mano skonių stiklainiuose vertintojams, pati aštrumų, matyt, atsivalgiau tolimuose kraštuose, todėl kaip aš mėgstu sakyti jelapenizuotus patiekalus dažniausiai gaminu svečiams ar itin šaltos žiemos dienos pietums – kad sušilti iš vidaus, taip, kad pavalgius pvz. chašlamos būtų ne tik sotu, bet ir karšta vidujai. Bet. Esu mačiusi degustuojančių šiuos čiliukus tiesiai iš stiklainio, patikėkite, vaizdas buvo emocionaliai gurmaniškas, vertinantys ugningus skonius sutartinai giria šį konservą.

Visa ko esmė yra ta, kad šiuo būdu konservuojant čili pipirus, jų aitrumas neužmušamas jokiais prieskoniais. Nei taip plačiai naudojamais česnakais, raudonėliais ar čiobreliais, nei netgi … druska. Toliau skaityti „Čiliukai meduje”

Paskelbta

Firminis obuolių pyragas

Man labai patiko ši vasara, apturėjau tik vieną šiluminį smūgį, kondicionierius namie veikė ne ištisais mėnesiais, bet tik tomis tikrai karštomis dienomis. O labiausiai patiko mažai kieno pastebėta žaluma, sodri žalia spalva gamtoje dėl gausių kritulių šiemet stebinančiai ilgai nepasiduoda kukliai iš už kampo besižvalgančiam rudeniui. Bet vis tik besižvalgančiam, ne vieną rytą jau aptikau jo pėdsakų. Voratinklių nuometai ant jaunų pušaičių, rūko kamuoliai ant Neries, nuraudę šermukšniai, šimto gandrų suktinis virš pievos – viskas praneša apie mano mylimiausio metų laiko atžygiavimą. O kartu su juo ir obuolių pyrago aromatu prisipildžiusius namus. Krituoliai tiesiog prašosi į krepšį, o išsiilgę rudeninio obuolinio skonio tiesiog reikalauja šio pyrago. Kasdien.

Šio pyrago atsiradimo mano virtuvėje istorija panaši į šimtus kitų – kepiau šarlotę, vėliau kažkam reikėjo morengų, paskui obuolių pyrago tešloje išbandžiau savo spaudžiamus aliejus ir mūsų laimingų vištaičių kiaušinius. Kol viskas pasiekė tobulumą ir buvo užtvirtinta produktų kiekiu mano užrašinėje.  Toliau skaityti „Firminis obuolių pyragas”

Paskelbta

Pusryčių bandelės

Mano gyvenimo paradoksas – pusryčiai. Darbo dieną aš apie juos net nesusimąstau, ir tikrai ne dėl laiko stokos, aš jo rytais turiu į valias. Lėtai nuo pabudimo geriu daug vandens, šaukštą gero aliejaus, krūzą kavos ir be pusiaudienio apie maistą nė neprisimenu. Tačiau savaitgaliais pusryčiai egzistuoja, kepam ar verdam šviežius kiaušinius ir valgome su šviežiu agurku iš šiltnamio, verdu avižų košę, kartais net kokį blyną iškepu. Bet didžiausias paradoksas – pusryčiai viešbučiuose, net ir ankstų rytą man tinka vaisiai, sumuštiniai, puri kiaušinienė su bekonu, daug kavos su pienu, sūriai ir bandelės. Ne saldžiosios, o tos paprastos, mielinės bandelės, kurias galima patepti sviestu ir džemu. Gardžiuojamės jomis nebe tik viešbučiuose.

Šias bandeles kepu, tešlą paruošusi iš vakaro. Būtinai valgome šviežias, ką tik iš orkaitės ištrauktas, kad pateptas ghee sviestas persigertų per visą purią skonybę. Ir būtinai su šermukšnių pagardu.

Toliau skaityti „Pusryčių bandelės”