Džiovinti pievagrybiai ir jų traškučiai

Nežinau kaip jums, bet man būna, kad pamačius besibaigiančio galiojimo produktus ar dėl nekondicinės išvaizdos nukainotas daržoves ar vaisius, apima noras juos gelbėti. Ir tai dažniausiai darau šaldant, sūdant, rauginant, konservuojant ir džiovinant.

Pavyzdžiui pernai gelbėjau turgavietėje ant žemės dėžėse gulėjusius peraugusius agurkus. Nupirkau juos už kelis pinigus ir taip jau gavosi, kad peraugusių paršelių (taip vadiname tuos didelius ir storapilvius agurkus) gabaliukai, marinuoti obuolių acto marinate, tapo pačiais gardžiausiais 2021-2022m. žiemos sezono konservais.

O užvakar viename prekybcentryje akis užkliuvo už pievagrybių. Baltų, dailių, bet žinant šių grybų standartus, truputį peraugusių. Ir ta proga prisiminiau kodėl atrenkant darbuotojus į Danijos pievagrybių ūkius anketoje būdavo klausimas ar pretendentas rūko. Nepriimdavo rūkorių todėl, kad jiems berūkant, pievagrybiai gali… peraugti 🙂

Tokie, truputį peraugę ir jau išskleidę kepurę grybai puikiai tinka džiovinimui ir netgi paprastas džiovinimas gali būti žaismingas ir įdomus, pasidalinsiu su jumis keliais atradimais. Juolab atsargų pasiruošimo tema tapo labai aktualia… Toliau skaityti „Džiovinti pievagrybiai ir jų traškučiai”

Omletas lavaše su morkų lapais

Morkų lapai.

Naudojate ar visgi išmetate?

Jau pasirodė pirmos šviežios morkos, parduodamos su visa lapija. Ne kartą pastebėjau, kad žmonės prekybcentriuose nusuka lapus ir palieka dėžėse. Visad pasinaudoju tokia proga lapus susirinkti ir parsinešus namo sudėti į dėžutę šaldytuve ir vėliau kepu apkepus, pyragus ar omletus su neįtikėtino gardumo prieskoniu.

Svarbi detalė – kepiniams naudojami tik smulkūs lapeliai, kuriuos reikia nuskabyti nuo stiebų, o šiuos galima supjaustyti ir naudoti kaip prieskonius sriubai ar troškiniui.

Būtinai pabandykite, gal nauji skoniai bent kiek pakels ūpą, o ir maisto nešvaistymo tema kaip niekad aktuali… Toliau skaityti „Omletas lavaše su morkų lapais”

Naminiai sūdyti ar rūkyti lašiniai

Ar žinote, kad lašinius mokslininkai neseniai reabilitavo ir jie šiuo metu laikomi sveiku produktu? 🙂 Tik va bėda – mažuosius kiaulių ūkius, kuriuose paršelius šerdavo natūraliai produktais, naikina. Ir vis sunkiau gauti tų „tikrų” lašinių… Todėl kai tik yra galimybė nusipirkti sveikai augusios kiaulaitės, būtinai imame lašinių paltį, dalį sūdome, dalį rūkome. Šviežius lašinukus su juoda rugine duona ir raugintais ar marinuotais agurkėliais pas mus valgo vyrai, talkoje/gamtoje/kelionėje. Bandelių įdarams tokie lašinukai netinka, netgi mėgstantiems riebiai būna per riebu, tam labiau tinkama šoninė. O štai lietiniai blynai, kepti ant tokiais lašinukais pateptos keptuvės, patinka visiems.

Kviečiu pabandyti. Ir net jei neturite rūkyklos, namų sąlygomis vieno ingrediento pagalba galite pasigaminti lašinukų su dūmo kvapu.  Toliau skaityti „Naminiai sūdyti ar rūkyti lašiniai”

Sultinys su koldūnais

Ukrainoje ir Lenkijoje tai populiarus valgis, o mes visgi labiau linkę valgyti sriubą ir koldūnus atskirai. Būtinai pabandykite pasigaminti tokio derinio, nustebsite kaip paprasta ir gardu.

Nesiūlau gaminti sultinio iš kubelių ar naudoti pirktinių šaldytų koldūnų, naudoju naminius produktus. Tačiau esu girdėjusi, kad žmonės, nevengiantys konservantų, gamina ir taip. Pasirinkimo reikalas, t’sakant.

Koldūnus, beje, galima rinktis irgi bet kokius, tiks tiek su mėsos, tiek su paukštienos, grybų įdarais.

Vienintelis šios sriubos minusas yra tas, jog patiekalo nebeišeina pašildyti, tad tenka virti konkretų porcijų skaičių. Bandžiau, nepavykus apskaičiuoti, šildyti ir puode ant ugnies, ir orkaitėje, abiem atvejais nuvylė tai, kad koldūnai ištižo ir netgi prakiuro…

Todėl sultinio gali būti ir daugiau, bet koldūnų tik tiek, kiek tądien norisi.

Toliau skaityti „Sultinys su koldūnais”

Mielinis pyragas su aguonomis

Tikrai taip, pyragas panašus į šimtalapį ir idėja taipogi kilo bevartant senovinių kepinių knygą, labai jau gardžiai atrodė pyrago pjūvis. O dar ir spintelių revizijos metu atradau nuo Kūčių beliūdinčių aguonų ir dovanų gauto rudojo cukraus, ką tik buvau išlydžiusi puodą sviesto, o šaldiklyje radau mano mylimos šaldytos mielinės tešlos.

Paskaičius kaip gaminamas tikrasis šimtalapis, supratau, kad iš šaldytos tešlos lapelių tokio nepagaminsiu, tad pasitelkiau fantaziją, pakviečiau pagalbon silikoninį kilimėlį ir kočėlą ir ėmiausi gamybos.

Rezultatas pranoko absoliučiai visus lūkesčius. Ir ne tik pjūvio. Apibūdinti skonį sunku, reikia būtinai paragauti tą sluoksnių, lydyto sviesto, cukraus ir traškančių aguonų kvartetą. Kad labai skanu, supratau tuomet, kai pirmą kartą iškepusi šį pyragą palikau jį atvėsti ir ruošiau fotoaparatą bei vietą fotosesijai. Po 20 minučių pyrago neberadau. Turėjau vilties, kad kažkas jį padėjo į kitą vietą, bet ne… Jis buvo suvalgytas iki trupinėlio.  Valgytojai labai atsiprašinėjo, bet sakė buvę tiesiog bejėgiai atsispirti pjauti gabalą po gabalo.

Nė kiek nepykau, veikiau supratau radusi gero skonio gaminį, tešlos ir kitų ingredientų galima nusipirkti, o didesnis bandymų skaičius atveda iki tobulumo.

Tokį tobulą, paprastą, greitą, elementarų pristatau ir jums. Toliau skaityti „Mielinis pyragas su aguonomis”

Nekeptas maskarponės pyragas su ananasais

Man šis pyragas panašus į saulėtą tikros žiemos dieną – įšalusi žemė, purus sniegas ir ananasai saulės vaidmeny. Nors idėja kilo iš kardinaliai kitokios versijos – tropinės pina colada skonio torto, kurį publikavo Lamaistas.

Senokai bebuvau gaminusi ką panašaus, žodis „nekeptas” nuskambėjo labai gerai ir priminė, kad kadaise tik tokius ir gamindavome. Tik anuomet maišydavome maskarponę su grietinėle, gausiai saldindavome ir pyrago pagrindui naudodavome eilinius sausainius.

Dabar jau norisi mažiau cukraus ir riebalų bei įmantresnių pado skonių, todėl po kelių eksperimentų galiu drąsiai pristatyti puikaus skonio receptą.

<

p style=”text-align:center;”>Pyragą gaminu 26m skersmens torto formoje su nuimamais bortais.

Toliau skaityti „Nekeptas maskarponės pyragas su ananasais”

Prancūziška česnakų sriuba

Prancūzišką svogūnų sriubą žinome (turbūt) visi. Gal mūsuose nėra daug ją gaminančių namuose, bet kavinėse  ar dienos pietų centruose jos galima sutikti tikrai dažnai.  Tas kvapas… Su niekuo nesumaišomas,  aitrus, įsigeriantis į drabužius ir netgi odą. Pamenu, kai buvau pavėžėja,  buvau gavusi iškvietimą pavežti žmogų nuo kavinės iki ofiso, viso keliavimo tebuvo 10 minučių, bet sergančiam kolegai  vežamos svogūnų sriubos tvaikas (sorry, kitaip pavadinti negaliu), buvo toks stiprus, kad nepadėjo net pusvalandis atvirais langais, tądien nieko nebepavežiau…

Nemėgstantys svogūnų kvapo turbūt net skaitydami raukote nosį, tad visiems tiems, kurie netoleruoja šių daržovių, siūlau pasigaminti ne ką mažiau populiarios, kremiškos, šildančios česnakų sriubos. Toliau skaityti „Prancūziška česnakų sriuba”

Bulvių ir varškės bandutės

Šio recepto ir patiekalo atsiradimas mūsų namų virtuvėje yra kiek kitoks, nei dauguma. Kaip ir pažinties su receptą papasakojusia pašnekove aplinkybės.

Savanorystė man visad buvo artima, daugel metų padėdavau vargstantiems maistu, kepdavau gerumo pyragus, pildydavau vaikų svajones. Tačiau kai tik išgirsdavau ar užmatydavau televizijoje Sidabrinės linijos senjorus, pasakojančius apie pasikalbėjimus su savanoriais, vis sukirbėdavo, kad pokalbiai vienišiems senoliams yra nuostabi dovana. Ir štai pernai, pagaliau pasiryžusi ir pradėjusi savanorystę Sidabrinėje linijoje, įsitikinau, kad pokalbio dovana yra abipusė.

Mano pašnekovė – šviesi, išsilavinusi, gyvenimą sūnums ir vaistinei mažame Lietuvos miestelyje atidavusi moteris. Jos pasakojimai apie vaikystę Suvalkijoje, karo ir pokario metus, kolchozus, laikmečių tradicijas ir tvarkas tokie vaizdingi, kad norisi klausti ir klausyti dar ir dar. Ši gyva, ne vadovėlinė, istorija atvedė ir prie pašnekesių apie tai, kaip anuomet maitinosi žmonės.

Vieno pokalbio metu pašnekovė pasakojo apie tai, kaip karo metu turėjo palikti namus, o po kelių mėnesių, grįžus į juos, terado sušalusias bulves. Tokias, salstelėjusias, mama virdavo su lupenomis, sugrūsdavo ir taukuose ar lajuje iškepdavo bulvių bandutes. Jei gaudavo varškės, įmaišydavo jos į bulvių masę ir štai tokios būdavo dar gardesnės ir skalsesnės.

Bulvių ir varškės duetas mūsų namuose labai mėgstamas, netgi cepelinus gaminu ar valgau tik su varškės įdaru, ką jau kalbėti apie nostalgiškas bulves su varškės padažu ir 3 dienų raugimo agurkais (receptą rasite čia). Todėl pašnekovės labai paprašiau recepto ir pasidalijimo patirtimi kaip pagaminti pačias skaniausias bulvių ir varškės bandutes, išbandžiau įvairias variacijas ir šiandien noriu pasidalinti receptu ir su jumis.

Toliau skaityti „Bulvių ir varškės bandutės”

Lėtai aliejuje virti česnakai (confit)

Jei patys užsiauginate česnakų, bet neturite tinkamų sąlygų juos laikyti, puikiai žinote, kad sausio – vasario mėnesiais jie pradeda vysti, ruduoti, raukšlėtis. Tuomet prasideda galvaskaudis ką su jais daryti. Manęs šis klausimas nebekankina jau senokai, sumalu nuluptas skilteles su druska (receptas čia), pagaminu česnakynės (receptas čia) ar užpilu nuplikytus česnakus geru aliejumi ir iki vasarinio derliaus valgome tokius.

Turbūt todėl tiek metų nė neieškojau kitokių česnakų konservavimo būdų, kol neatėjo toji diena, kai miela ūkininkė Eglė ėmė ir pasigyrė pagaminusi česnakų confit. Och kaip mėgstu tokias dalybas idėjomis! Niurktelėjau internetan, aptikau galybę receptų kaip ir iš ko ruošiamas confit, bet apie tokį česnakų ruošimo būdą radau labai nedaug. Tai tik sustiprino norą pabandyti, juolab mamos užauginti česnakai kaip tik pradėjo vysti ir jau prašėsi į stiklainius.

Po kelių valandų jau ragavome salstelėjusias, aliejaus ir prieskonių prisigėrusias skilteles. Tepėme jas ant duonos, o man mintyse sukosi idėjų karuselė – kur ir kada naudosiu jas. Kelias jau išragautas idėjas rasite po receptu. Toliau skaityti „Lėtai aliejuje virti česnakai (confit)”

Naujų metų stalui

Beliko kelios dienos iki Naujųjų sutikimo. Ir nors jis jau seniai nebe toks pompastiškas, kaip kadaise, visgi daugelis susirenka draugų ar artimų būry atšvęsti metų virsmo.

Tokių švenčių proga norisi ir įdomesnių patiekalų, užkandžių ir gėrimų, tad surinkau tokius iš savo receptainės į vieną vietą, kad jums būtų lengviau skaityti ir išsirinkti patikusius.

O su naujų metų atėjimu linkiu, kad jie taptų tokiais, kaip kadaise – be baimių, kaukių ir nežinomybės. Būkite sveiki! Toliau skaityti „Naujų metų stalui”