Susitikusi smagiai ir labai jaukiai popietei su ex-kolege, prisiminiau jos firminius marinuotus agurkėlius. O čia dar ir kaimynė užsiprašė šviežių kiaušinių, o mainais atnešė pusmaišį lauko agurkų. Pamaniau, kad laikas atidaryti agurkų marinavimo sezoną, bet… niekaip savo tinklarašty neradau to Evos agurkų recepto. Teko pasikapstyti laiškų archyvuose, tuo pačiu perskaityti galybę senų susirašinėjimų, ir ne tik su ja. Taigi, marinuotų agurkų gamyba persikėlė į kitą parą, o aš iki išnaktų dūsavau, skaitydama romantiškus ir labai nostalgiškus laiškus…
O ryte jau buvau radusi receptą. Tai vadinamasis šaltas marinavimo būdas, kai agurkai užpilami tik konservantais, be jokių terminių apdorojimų. Šis receptas tinka tik tiems, kurie nebijo didesnio acto ar cukraus kiekio. Bet ir suvalgyti šio gardumyno vienu kartu daug nesinori, tai labiau užkandis, priedas prie kitų garnyrų, picos ar karštų sumuštinių įdarų ir panašaus maisto, kurio kasdien (tikiuosi) nevalgote. Skamba keistai, bet taip ruoštiems agurkams nereikia nė rūsio ar šaldytuvo, konservai puikiai laikosi kambario temperatūroje. Todėl tikrai verta pasigaminti bent kelis stiklainius, net jei esate konservavimo profanas. Toliau skaityti „Šaltai marinuoti agurkai”
Ką tik iš rūsio parnešiau paskutinį šiuo receptu pernai marinuotų agurkų stiklainį ir dabar jau receptą drąsiai galiu vadinti išbandytu. Apie taip gaminamus konservus man pernai parašė Violeta. Tuomet pagalvojau – be sterilizacijos ir aš gaminu, bet kad taip… net be marinato? Viens – du ir pagaminau 12 stiklainių, o žiemą mintimis siunčiau linkėjimus Violetai.
