Daržovės pyragų sudėtyje tikrai nebestebina, sparčiai populiarėja konditeriniai pastarnokų ar burokėlių gaminiai. Bet turbūt labiausiai garsūs morkų pyragai.
Ir nors daugelyje receptų morkos tiesiog įtarkuojamos į pyrago tešlą, man visgi labiausiai patinka naudoti tarkius, likusius nuo sulčių spaudimo. Ir te neišgąsdina ilgas produktų sąrašas, pyragui reikia labai daug prieskonių, riešutų, džiovintų vaisių. Tik to dėka jis gaunasi toks sodrus, drėgnas ir kvepiantis šventėmis. O dar ta apelsininė glazūra…
Lyg ir keista kepti blynus, jei po namus netrepsi mažos kojytės, tačiau karts nuo karto savaitgalio rytus pradedu blynų kepimu. Ir ne šiaip sau. Namiškiai miega ilgiau, o man miego režimas nesikeičia, ir savaitgaliais kylu labai anksti, tad turiu laiko pasisukti virtuvėje.Ir nuo neseno pamėgau būtent tokiais rytais peržvelgti šaldytuvo lentynas, vaisių krepšius ir pagaminti pusryčius iš produktų, bebaigiančių savo gyvenimą.
Ne išimtis buvo ir šie blynai – iš dubenėlio liūdnai žvelgė alyviniai obuoliai – krituoliai, šaldytuve – paskutines galiojimo dienas skaičiuojantis jogurtas, o spintelėje aptikau į patį kampą nugrūstą pusmaišį avižinių miltų. Užmaišiau tešlą, iškepiau pirmą šešiukę blynų ir, užuodę aromatus, kaip mat prisistatė valgytojai.
Blynai gavosi puikūs, minkštučiai, purūs ir labai kvapnūs. Tik jau kartodama receptą visgi naudojau kvietinius miltus, arčiau klasikos buvo arčiau įprastų skonių mėgėjams.
Taigi, 5 keptuvėms (arba 30-35 blynams) pasiruošiu:
Vaikystėje obuolienė buvo superinis greitas maistas, kai palikus labai svarbius reikalus kieme, parbėgdavau namo kuo greičiau ko nors užkąsti. Ir dažniausiai tai būdavo pieno stiklinaitė, riekė batono ir tiek, kiek ant jos telpa, užteptos saldžios obuolių košės. Tiek gerų prisiminimų.
Visi kiti, susiję su savarankiška obuolienės gamyba, buvo ne itin teigiami, jei ir pavykdavo neprisvilinti verdamų obuolių, pavasarį tekdavo atsisveikinti su nė nepradarytais stiklainiais, mat taip ir nerasdavome su kuo ją valgyti.
Bet „obuolių” metais, kai kas nors įpiršdavo kibirą – kitą obuolių, bandžiau virti obuolių pagardus, patiko sūriai saldus derinys su ciberžole ar svogūnais, pagamindavau po kelis stiklainius sezonui. Bet vis kirbėjo tas saldus nostalgiškas skonis ir, perskaičiusi, kad obuolienei, kaip kitoms uogienėms, nereikalingas standartinis didelis cukraus kiekis ir ilgas virimo laikas, atradau savo gamybos būdą. Su obuolių gabaliukais, cinamonu ir dalį cukraus pakeičiant bananų saldumu. Gaminimas gali pasirodyti labai ilgas, bet ruošiant didesnį kiekį vienu ypu, užtrunku tik 4h per dvi dienas, nieko sudėtingo, kai pagalvoji.
Ilgoji dalis yra obuolių paruošimas, juos išsėklinu ir nulupu, išpjaunu duženas ir kitas pažeistas dalis. Paruoštus obuolius pasveriu, kad žinočiau kiek reikės cukraus. Proporcijos sekančios:
Žinia, mano mylimiausia veikla virtuvėje – konservavimas. Ir tai yra labai plati sąvoka, dažnai lydima klaidingų nuomonių, kad tai tik vasaros sezono reikalas. Žinoma, vasarą į stiklainius gula žymiai daugiau šviežių daržovių, vaisų ar uogų, bet pvz. uogienę galima virti ir sausio mėnesį, tam naudoju šaldytas uogas ir gaminant uogienes ar džemus greitam suvartojimui, galima dėti žymiai mažiau cukraus, neužversti rūsio stiklainiais (o retas tą rūsį ir turi dabar…).
Bet kai kas yra tikrai labai sezoniška, tai – raugintų agurkų ruošimas. Lyg ir yra tų šviežių žaliūkų prekybos centruose visą žiemą, bet rauginimui jie absoliučiai netinka, nebent trumpos sausos fermentacijos būdui.
Ir jau daug metų galvojau kaip gi surasti būdą pasigaminti raugintų vasarinių daržo agurkų ir sugebėti juos išlaikyti bute ar name be rūsio. Varčiau daug puslapių, žiūrėjau video patarimus ir suvedžiau viską į vieną tašką – agurkus reikia užraugti, o jiems parūgus priverstinai sustabdyti fermentaciją. Tai galima padaryti šalčio arba karščio pagalba, tad prisiminiau vieną klasikinių rauginimo būdų, kai skystis nuo paraugintų agurkų nupilamas, užverdamas ir vėl pilamas ant agurkų, tokiu būdu ruošti agurkai neberūgsta, skysčiai nebesiveržia lauk, todėl stiklainius galima užsukti metaliniais ar netgi srieginiais dangteliais. Bet tas drumstas skystis man niekad nepatiko, todėl ėmiau ir pabandžiau kitaip.
Idėją saugojau iki naujo agurkų derliaus, visą žiemą akylai stebėjau tokiu įdomiu būdu paraugtus agurkus, kelis stiklainius eksperimento vardan buvau davusi kelioms draugėms, gyvenančioms mieste, daugiaaukščiuose (jos dūsavo, kad labai ilgai neleidau atidaryti stiklainių). Bet kai jau vasario mėnesį atidarėme ir paragavome, nenuvylė niekas – nei skonis, nei traškumas, o svarbiausia, manau, kad atradau tikrai patį praktiškiausią miestietiškų raugintų agurkų variantą. Toliau skaityti „Švelniai rauginti agurkai”
„Salotos yra salotos, ką čia beišrasi?”,- taip sakė vienas mano prietėlis, kurį įtikinau, kad šviežių salotų skonio garantas yra ne pačios daržovės, o priedai ir užpilas. Ir kad juo užpilame tik prieš pat tiekiant, o ir priedus dedame taip pat – ne iš anksto. Ir galiausiai sutarėme, kad salotas reikia ruošti tik tam kartui, nepaliekant jų mirkti ir tęžti.
Apie kelis salotų užpilų variantus esu rašiusi ČIA, o šiandien norėčiau pristatyti vieną mylimiausių skonių derinį, tobulintą, skolintą iš kitų receptų. Ir pagaliau su tikra brinza! Tokią pirkdavau tik Rygos turguje, kai kartą per kelis mėnesius susiruošdavau nuriedėti iki jo su komfortabiliu autobusu (ir dar už juokingą akcijinę kainą). Ir nors žadėjau nekalbėti ir nerašyti apie 3 K (krizė, karantinas, korona), ši trijulė iš manęs atėmė taip mėgtą pramogą ir prasisukimą Rygos turgaus sūrių skyriuje.
Ir štai išeitis – viename didcentrių net tryniau akis, pamačiusi užrašą „brinza”. Įdomumo dėlei nusipirktas gabalas ne tik nenuvylė, veikiau sužavėjo, tad dabar šio puikaus sūrio visad yra šaldytuve ir jis tapo fetos pavaduotoju. Būtent šiame derinyje su keptais burokėliais. Beje, taupant laiką ir elektros sąnaudas, vienu kartu kepu daugiau burokėlių, panaudojus reikiamą kiekį, kitus sudedu į šaldiklį, jie šaltyje puikiausiais išlaiko tekstūrą ir spalvą ir puikiai tinka ne tik salotoms, bet ir mėsiškoms sriuboms ar net šaltibarščiams. Toliau skaityti „Kepti burokėliai su brinza ir sėklomis”
Visad labai mėgau abrikosus, turėjau netgi svajonę auginti kelis medžius savo sode, tačiau kaulavaisiai niekaip nesusidraugavo su už tvoros augančiu pušynu… Kelis metus bandėme pasodintas vyšnias, slyvas ir abrikosus berti kalkėmis, dolomitmilčiais, tačiau po gausaus žydėjimo neužsimegzdavo nė vienas vaisius, tad palikome vyšnias (dėl lapų, kuriuos gausiai naudoju daržovių rauginimui), o kitų medžių nebekankinome, padovanojome vienam mielam sodininkui.
Šiemet atvažiuoti pasiskinti abrikosų nuo dovanotų medžių dar nesulaukiau, tačiau jau daug kartų pirkau ne itin išvaizdžių (o man tai – kokybės ženklas) atvežtinių abrikosų. Ir labai džiaugiausi jų tvirta tekstūra ir gerai įnokusiu minkštimu.
Ir tik šiemet, kai jau atsivalgėme šviežių vaisių, nusprendžiau paeksperimentuoti, iškepiau du pyragus (apie juos netrukus), o bečirškindama kalakutų kepenėles, pamąsčiau, kad tą jų gerąjį kartumą gali kompensuoti saldžiarūgštis abrikosų skonis.
Pagaminau naminio majonezo, salotoms sudėjau viską, kas pasirodė tinkama ar jau buvo ant ribos, paragavusi dar krestelėjau garstyčių ir… Kartosiu, daug kartų, buvo nesvietiškai gardu.
Vasarinės kopūstų gūžės šiemet labai dailiai susisukę, traškios ir sultingos. Tik kartais būna taip, kad salotoms sunaudoju ne visą galvą ir tada reikia sukti savąją ką su likučiu veikti. Dėti į šaldytuvą – ne išeitis, ten kopūstas labai greitai suvysta, praranda traškumą, todėl skubu jį pvz. užraugti (receptas čia), bet jei ruošiuosi gaminti maltinius ar kotletus, visada smulkiai papjaustau saujelę ir įmaišau į maltą prieskoniuotą mėsą ar paukštieną.
O pats svarbiausias tokių kotletų skonio garantas – ožragė. Mano pirma pažintis su ja buvo labai keista – prieš gerą dvidešimtį metų vienoje Karibų salų, vietiniame turguje, pirkau visus iš eilės egzotiškiau kvepiančius ir atrodančius prieskonius. Parsivežti rusvi grūdeliai kvepėjo įdomiai, bet tuo metu dar niekas nerašė maisto tinklaraščių, o jeigu ką, ir interneto nebuvo. Tad taip ir nesužinojau kas jie ir galiausiai, po kelių metų, atsisveikinau. Karts nuo karto jausdavau tą kvapą valgydama vietinį maistą pietų šalyse. O kai mano draugė, prekiavusi gruziniškais prieskoniais, davė pauostyti geltonų miltelių, kvapas priminė tuos egzotiškuosius grūdelius. Ant indelio puikavosi užrašas „ožragė”.
Dabar ožragės mano prieskonių spintelėje yra visada, o jei baigiu, pėdinu į prieskonių rojų – parduotuvę Delona.
Tuo pačiu šiandien dar ir pasidalinsiu idėja kaip formuoti vienodos formos kotletus. Ilgą laiką naudojau falafelių gaminimo aparačiuką, bet norėjosi truputį didesnių, ne vieno kąsnio kepinių. Kaip matosi nuotraukoje, tam naudoju ledų šaukštą. Taip formuoti kotletai būna puresni, bet vertėtų nepamiršti, kad dedant paruoštą masę į šaukštą, reikėtų paspausti.
Galiausiai pildau pernykštį pažadą aprašyti naujausią fermentacijos (ar kitaip rauginimo) atradimą – 3 dienų kopūstus.
Mintis gimė ne šiaip sau, juk tradiciniais raugintais kopūstais galime mėgautis ne ištisus metus, prekybcentryje jų, turbūt, galima rasti visada, bet gaminantys namuose žino, kad rauginimui tinka tik žieminiai kopūstai: kieti, balti ir užderantys vėlų rudenį. Šiltuoju sezonu, kai karaliauja vasariniai kopūstai, dažnai pasvajodavau apie raugintų kopūstų sunką ir tą nenusakomai skanią rūgštelę.
Vieną vasarą, sausai raugdama agurkus ir pomidorus, pati sau pamaniau – juk kopūstai ir žiemai raugiami sausai, be vandens, tik savo sultyse. O ir vasarinė gūžė nusišypsojo ir daržovių krepšio, po valandėlės puode su prieskoniais ir druska jau maišėsi kopūsto gabalai.
Taip ir prasidėjo eksperimentas, pradžioje visiškai nenudžiuginęs, tad apleistas, bet pernai vasarą vėl prisimintas ir baigtas tobulinti, dabar jau galiu drąsiai siūlyti ir jums pasigaminti šviežiai raugtų vasarinių kopūstų.
Byra jau paskutiniai bijūnų žiedlapiai, tad skubu juos rinkti, džiovinti ir… virti pagardą. Pernai galutinai ištobulintą ir išbaigtą, tad jau galiu pasidalinti nuostabaus penkių skonių atradimu, kurį ne vienas ragavęs pavadino lietuvišku sojos padažu 🙂 Aš linkusi daiktus vadinti savo vardais, tad lieku prie bijūnų pagardo arba padažo, nes jis pagardina keptos žuvies ar paukštienos patiekalus, nudažo salotų užpilus.
Bijūnus perdirbimui kerpu nuo šakų, namuose nuskinu žiedlapius, gražiausius atidedu arbatai, apvytusius ar truputį parudavusius – pagardui ir kvepalams. Beje, baltuosius žiedus naudoju tik kvepalams.
Pagardui žiedlapius suberiu į didelį puodą ir užpilu dukart tiek vandens, kiek buvo jų tūrio inde. Toliau skaityti „Bijūnų pagardas”
Apversto babanų pyrago receptūrų galima rasti tikrai daug, principas tas pats – kepimo forma patepama sviestu, pabarstoma cukrumi, išklojama bananų gabaliukais ir užpilama pagaminta tešla, iškepęs pyragas apverčiamas ir tiek žinių.
Tačiau vieną pavasarišką penktadienį, kai su draugėmis sutarėme, kad šeštadienį lėksime laukais, sumaniau pasaldinti joms gyvenimą, mat kavą su jomis geriame vi-sa-da, o gurkšnojant ją vis girdžiu „kaip norėčiau ko nors prie kavos„.
Turėjau rudojo kokosų cukraus, vaisių krepšy geltonavo bananai, o atsidarant šaldiklį paimti ledukų, akis užkliuvo už šaldytos tešlos pakuotės. Ir viskas tapo aišku 🙂 Pyragas formoje buvo suręstas per kelias minutes ir pašautas į orkaitę. Šeštadienio rytą prie kavos valgėme saldų, karamelėje paskendusį pyragą su traškiu pagrindu ir kalbėjome apie tai, kad lėkštėje nepamaišytų ir šaukštas – kitas vanilinių ledų.
