Paskelbta

Pomidorų salotos (salsa)

Atrieda naujasis pomidorų derlius, šiemet itin gausiai žaliuoja prieskoniniai augalai, tad šiandien kai kam priminsiu, o kai kam gal parašysiu naujieną apie gaiviąsias pomidorų salotas. Ir nors daugelis mūsų į jas nostalgiškai krečiame šaukštą grietinės ir po to su malonumu iškabliuojame salotinės dugne likusį skystį, galima apsieiti ir be pieno produktų, salotas gardinant kiek kitokiais priedais. Vienas jų – aliejus. Ir nors klasikiniuose receptuose rekomenduojama naudoti alyvuoginį, kviečiu atsigręžti į mums artimesnius, iš mūsuose augančių sėklų spaustus aliejus. Ne kartą esu gyrusi pomidorų ir moliūgų duetą, šįkart irgi geru žodžiu paminėsiu būtent tokį derinį.

Pomidorų salsa gaminama iš pomidorų pašalinant sėklas, jas dažniausiai rekomenduojama tiesiog išmesti ar kompostuoti, tačiau esu atradusi puikų nešvaistymo būdą, sunaudojant sėklas ir sultis kitų patiekalų gamybai. Tad apie viską iš eilės.

Vienam valgytojui skaičiuoju: Toliau skaityti „Pomidorų salotos (salsa)”

Paskelbta

Pica apsimetęs omletas (arba pica keptuvėje)

 

Būna gi tokių išganingų dienų, kai bac ir šauna į galvą kokia kulinarinė idėja. Ir vieną tokią dieną, belandžiodama po vištaičių gūžtas ir rinkdama išridentus kiaušinius, ėjau kepti omleto. Mėgstu gausų daržovėmis ir šonine, tad supjausčiau viską, ką radau šaldytuve ir daržovių krepšy, dar ir vienas marinuotas agurkas po vakarėlio liūdėjo. Ir svogūno pusė. Viską paprastuoju būdu supjausčiau, pačirškinau šoninę, joje daržoves, supyliau kiaušinių plakinį ir tiek žinių.

Bet akis užkliuvo už kažkieno vakarėlin atsivežtų ir paliktų tortilijų, pamaniau, kad jos atidarytoje pakuotėje labai greitai kietėja, tad reikia imti ir suvalgyti. Ir ištraukusi blyną supratau, kad jis lygiai tokios pat formos kaip ir keptuvėje čirškantis omletas. Va čia ir žybtelėjo mintis jį uždengti tortilija, kuri taipogi sušils. O apvertus jau iškepusius ir sušilusius produktus, nė nepabarsčiusi sūriu, jaučiausi taip, tarsi valgyčiau picą. Plonapadę, žinoma, bet labai jau gardžią.

Ir štai nuo tada kepu tokią picą bent kartą per mėnesį, kai prekybcentryje prisimenu, kad reikia nupirkti tortilijų. O ir jų pakuotės dabar pasidarė labai sandarios, tad 6 lakštai dažnai būna visų 3 mėnesių picų pagrindai.

Aprašysiu tik patį pirminį receptą, visas variacijas surašysiu apačioje. Ir tikiu, kad jums kils dar daugiau idėjų.

1 picai: Toliau skaityti „Pica apsimetęs omletas (arba pica keptuvėje)”

Paskelbta

Vištienos, ryžių ir baklažanų troškinys

Nekantriai laukiu kada internetu ar TV bus įmanoma transliuoti kvapus. Šiandien tai labai praverstų, nes kaipgi aprašyti aromatus, kuriais prisipildė visa virtuvė?
Gaminau 0 waste patiekalą iš savaitgalį keptos vištos likučių, pomidorinei sriubai virtų ryžių ir pusės besiraukšlėti pradėjusio baklažano, o tokius nuobodžius patiekalus visada pagardina ir smarkiai pagyvina prieskoniai, ypač jų mišiniai. O pastaruosius labai pamėgau pirkti Delona parduotuvėje, kurioje reikia smarkiai tvardytis, kad nenusipirkčiau VISŲ prieskonių 🙂

Man labai patinka šis Mišinys su alyvuogėmis, naudoju jį ryžių, kuskuso, perlinių kruopų, kiaušinių patiekalams ir picoms pabarstyti.

Vienintelė taisyklė, kuria vadovaujuosi naudodama mišinius – vartoti juos tik paprastiems, kelių ingredientų patiekalams, nes ryškūs prieskonių skoniai ir aromatai dominuoja lėkštėje. Ir tiesiog tobulai reanimuoja vakarykštį maistą.

Tokį produktų derinį esu atradusi ne vakar, tiesą sakant parsivežiau tokią idėją iš vieno kruizinių laivų šefo Toliau skaityti „Vištienos, ryžių ir baklažanų troškinys”

Paskelbta

Kiaušinių užtepėlė, primenanti pikantišką mišrainę

Apie mišrainių ir salotų pjaustymo būdus būtų galima prirašyti ištisus puslapius, ir ne tiek apie juos, kiek apie kiekvienos šeimininkės pjaustymo technikos pasirinkimą, šeimos tradicijas ar tiesiog savą skonį.
Ir visai neseniai, kai po labai daug metų susimatėme su N metų nematytais klasiokais, išniro visokių keistų prisiminimų apie mokyklą ir tuos laikus. Ir apie blogus pažymius. Pvz. dvejetą už tai, kad darbų pamokoje, pjaustydama virtas bulves ir morkas baltai mišrainei, mokytojos supratimu supjausčiau jas per stambiai, ne taip, kaip norėjo ji ar buvo numatyta kokioje nors metodikoje. Drąsos man niekada netrūko, tad darbų mokytojai atrėžiau, kad tokį patį dvejetą parašyčiau mūsų kaimynei, kuri virtas daržoves bei kiaušinius baltai mišrainei tarkuodavo burokine tarka.

Bet tą pačią kaimynę su dėkingumu prisiminiau, kai pradėjau ruošti didesnius vakarėlius ir visų mėgstamą pikantišką mišrainę. Pjaustyti kiaušiniai, netgi sumaišyti su didesniu kiekiu majonezo, sunkiai laikydavosi ant duonos, tad labai apsidžiaugiau išganinga mintimi, kad kiaušinius, kaip ir sūrį, reikia sutarkuoti ta pačia burokine tarka.

O kai jau atėjo noras galvoti ką ir su kuo valgome, visaip dėliodama pikantiškos mišrainės variantus su kuo mažiau majonezo, ilgainiui atradau patį pačiausią derinį, apie kurį priminė vienas labai jaukus rytas pas Rasą. Toliau skaityti „Kiaušinių užtepėlė, primenanti pikantišką mišrainę”

Paskelbta

Rabarbarai (ir ką su jais veikti)

Jei anksčiau rabarbarų kotų galėjome gauti tik iš juos auginančių, paskutiniu metu pastebėjau, kad jau ir prekybcentriai siūlo dailiai fasuotų gardumynų. Tad nenuostabu, kad jiems tapus tokiais prieinamais, atsirado vis daugiau atrandančių rabarbarų skonius ne tik mirkant į cukrų, bet ir kepant gardžius pyragus, verdant džemus ir čatnius. O ir termiškai neapdorotus rabarbarus galima išlaikyti iki pat žiemos, jei tik turite vietos šaldiklyje, žinoma.

Beje, ar žinojote, kad į rabarbarų lapus suvynioti sūriai ar mėsos pusgaminiai žymiai ilgiau išlieka švieži? Daili ir labai tvari pakuotė.

Ir nors atrodo, kad šis augalas gali mus lepinti iki pat vėlyvo rudens, visgi patariama jo atsivalgyti iki Joninių. Vėliau kotuose pradeda kauptis mūsų sveikatai nepalankios rūgštys. O štai lapus, kaip pakuotes, galima naudoti iki pat šalnų.

Sumaniau sudėti visus mano aprašytus būdus į vieną vietą, mielai prašome panardyti skoniuose ir vaizduose: Toliau skaityti „Rabarbarai (ir ką su jais veikti)”

Paskelbta

Islandiškas rabarbarų trupiniuotis (Hjónabandssæla)

Aš įsimylėjau, nes atradau tą šalį, kurioje man (kaip turistei) patinka absoliučiai viskas. Tai – Islandija. Ir nors buvau joje jau tris kart, ir vieną tų kartų beveik ką tik, šių metų pradžioje, jau mintyse dėlioju planą grįžti rudenį, kai tenykštė gamta apsipils spalvomis.

Man Islandijoje tinka viskas – klimatas, tykūs ir širdingi žmonės, mažaaukštės statybos, galybė vandens ir kalnų bei ta karščiu alsuojanti žemė prie pat amžino įšalo. O labiausiai Islandijoje man patinka pasijausti visišku mikrobu, paskęsti toje Gamtos didybėje, pabūti civilizacijos beveik nepaliestuose užkampiuose ir patabaluoti kojomis ant pasaulio krašto…

Paskutinė kelionė vėl pabėrė naujų pažinčių ir skonių. Šįkart parsivežiau pyrago receptą ir laukiau kada gi užderės rabarbarai. Ir štai čia prasidėjo įdomioji dalis – skaitiniai apie Islandijos tradicinius pyragus, jų atsiradimo istoriją. Parašiau ir draugei islandei Elsai, kuri paieškojo recepto savo močiutės užrašinėje. Ir kiek abi krykštavom, kai toje pačioje knygutėje Elsa aptiko įrašą „Lietuviški sausainiai”. Kaip, iš kur prieš gerą šimtmetį iki šios salos atplaukė mūsiškis receptas?

O grįžtant prie rabarbarų trupiniuočio Hjónabandssæla (angl. Happy Marriage cake), paragavau jo, dar šilto, pusryčiaujant su svečių namų šeimininke Inga. Labai ilgai kalbėjomės, jai patiko pasakoti šeimos istoriją, o aš tokias visad klausau be amo. Ir nė nepajaučiau, kaip suvalgiau net du gabalus šio pyrago. Kai jau kamantinėjau receptūrą, Inga detaliai paaiškino kokie slaptieji ingredientai padaro jį tokiu neįprastu, kitokiu. Išties, dar pusdienį jaučiau kardamono ir migdolu poskonį, labai malonų ir naują.

Ir nors šiam pyragui islandai naudoja rabarbarų džemą, aš tokių gaminių parduotuvėse niekada neperku, tad laukiau rūgščiojo derliaus ir viriau pati. Ir vien rabarbarų, ir su braškėmis.

Tad apie viską iš eilės.

Toliau skaityti „Islandiškas rabarbarų trupiniuotis (Hjónabandssæla)”

Paskelbta

Kopūstienė su frikadelėmis

Šią sriubą verdu tuomet, kai prekyboje pasirodo pirmieji švieži kopūstai ir nė vienas pavasaris nebeįsivaizduojamas be jos. O recepto atsiradimas susijęs su pavasarine šaldiklių revizija, kurios metu rasti produktai sugriuvo į vieną puodą ir tapo vienu mylimiausių skonių.

Ingredientai tikrai nenustebins jūsų, bet ši kopūstienė kitokia, labai spalvota, jokiu būdu nebalinama nei grietine, nei grietinėle. Gaminama be mums taip įprastų morkų, o valgoma be duonos, nes valgoma su … bulvėmis. Ši dalis labiausiai stebino, bet ir sulaukė daugybės pagyrų valgiusių tarpe. Taip visą gyvenimą savo sriubas tiekia mano krikštomama, iš kurios šią idėją ir pasiskolinau.

O kadangi šis pavasaris nelepina šiluma, labai gera pietums sulapnoti indą šildančios, ūpą keliančios sriubos.

6-8 porcijoms pasiruošiu: Toliau skaityti „Kopūstienė su frikadelėmis”

Paskelbta

Salyklinė gira

 

Šiemet mane vis pakalbina apie giros gaminimo ypatumus („Vartotojų kontrolė” įrašas čia bei radio laida „Geriausi dalykai namie” su Beata įrašas čia). Ir po laidų nekart sulaukiau klausimo – kas gi tas salyklas, kuriuo gardinu rauginamas giras?

Salyklas yra daiginti ir sumalti grūdai, procesas ne iš trumpųjų: pirmiausiai grūdai pilnai išdžiovinami, tuomet trimis fazėmis mirkomi ir sudaiginami. Vėliau kaitinami arba net deginami, kad įgautų specifinį skonį, kvapą ir spalvą. Salyklo namuose vargu ar pasigamintume, tad pėdinu jo pirkti. Ir ne bet kur, o į labai jaukią, spalvingą ir kvapnią parduotuvę „Delona”

Pirmą kartą salyklo koncentratą pirkau, pasikalbėjusi su pardavėja apie juodos duonos kepimą, bet parsinešusi butelaitį peržvelgiau aprašą etiketėje, pašniukštinėjau naudojimo galimybes internete ir supratau, kad alaus gamybai dar nepribrendau, bet giros jau tikrai taip! Įpyliau kelis salyklo lašus į rauginamą duonos girą ir net aiktelėjau nuo per kelias sekundes nusidažiusio skysčio ir atsiradusio kvapo, primenančio kadaise vasaros sezonu Vilniaus ir Palangos gatvėse iš bačkų į sunkius bokaliukus pilstytą girą… Toliau skaityti „Salyklinė gira”

Paskelbta

Avižiniai blynai

Gyvenant ūkiškai su daug visavalgių, maisto likučių nebeturime. Net ir lupenas ar žuvų žvynus mielai sulesa kiemo sparnuočiai, o visad alkanas šuo tik ir laukia, kol nesuvalgysime sriubos ar troškinio…

Bet yra dalis maisto, kurią visada transformuoju į kitus patiekalus.

Ir tai yra košės.

Pusryčiams ar garnyrui virti grikiai puikiai tinka troškiniui ar apkepui su tunu, biriai virtus ryžius šaldau ir vėliau dedu į pomidorinę sriubą, gruzdinu gardžiuosius arančinus, soros, pašildytos lydytame svieste, labai tinka vakarienei ar su kepta žuvimi. O štai su avižinių dribsnių koše dažniausiai atsisveikindavau, kol nesumaniau pabandyti iškepti blynų. Ir tik todėl, kad turėjau avižinių miltų, kurių irgi retai kada kur naudojau. Ir nuo tada netgi specialiai verdu daugiau avsiankos, kad kitą rytą galėčiau iškepti labai pamėgtų blynų.

Skonis tikrai neprimena keptos košės, tai veikiau bulvinius blynus menantis patiekalas (nežinau kodėl). Ir nors kartais įmaišau džiovintų vaisių ir tiekiu su saldžiais pagardais, būna ir sūrių nuotaikų, tuomet blynų niekuo nesaldinu, o tiekiu su grietinės-sviesto padažu ir pačirškinta šonine. Žodžiu, blynai universalūs, gardūs bei dar ir be visuotinai smerkiamo glitimo.

Proporcijos apytikrės, nes košė kiekvieną kartą yra kitokio drėgnumo, tad miltus į tešlą maišykite po truputį, kad nebūtų perdaug.

 6 blynus iškepu iš: Toliau skaityti „Avižiniai blynai”

Paskelbta

Varškės ir kumpio apkepas su morkų lapais

Morkų su visa lapija nusipirkti tikrai nebėra problematiška, randu jų ne tik turgavietėse, bet ir prekybos centruose. Žinoma, patys gardžiausi mūsų pačių užauginti lapai, tad kol sulaukiu jų sezono, karts nuo karto perku ryšulį morkų. Ir dažniausiai būtent dėl lapų ir būtent dėl šio apkepo ar pyrago (receptas čia).

Apie morkų lapų naudą e-platybėse rasite labai daug informacijos, tačiau aukštoje temperatūroje žūsta dauguma gerųjų savybių, lapus apkepuose naudoju tik dėl labai savito, neatspėjamo skonio ir aromato. Ir dar vienas puikus atradimas – šaldiklyje morkų lapai puikiai išlaiko savo formas ir skonines savybes, tad jei liko nepanaudotų pirktinių ar doroju savą derlių, supjaustytus lapus beriu į popierinius maišelius ir dedu šaldiklin.

O šiandien apkepas. Jo stebuklingumas – ypatingai greitai paruošiama tešla. Ką tik iškepusį tiekiu kartu su grietinės – sviesto padažu, o atvėsusį dedu į šaldytuvą ir tuomet jis tampa puikiu užkandžiu, vežamės jo į svečius ar prie ežero.

Tešlai pasiruošiu: Toliau skaityti „Varškės ir kumpio apkepas su morkų lapais”