Paskelbta

Vištienos ketvirčiai – greitai ir paprastai

Pastaruoju metu su daug kuo kalbėjome apie vištienos ruošimo būdus, mano didžiai nuostabai visi kalbintieji nežinojo, kad vištienos ketvirčiai ir sparneliai būna kairiniai arba dešininiai. Ir kartais, kai ruošiu pietus dideliam būriui žmonių, perku sveriamas dalis ir prašau pardavėjos man pasverti būtent kairinių arba dešininių dalių, tuomet jas galima dailiai sudėlioti skardoje ir tiekti ją tiesiai iš orkaitės ant šventinio stalo. Kasdien to, žinoma, paisyti nebūtina, visai neblogai atrodo ir skirtingos pusės.

Yra daugybė būdų skaniai paruošti vištieną, bet yra ir paprastų, labai sparčių, tinkančių greitą gyvenimo būdą pasirinkusiems žmonėms. Šiandien aprašysiu patį greičiausią ketvirčių ruošimo receptą, kuris niekada nepavedė, mėsytė visada gaunasi sultinga, lengvai atsiskirianti nuo kaulo, su traškia odele, žodžiu tiesiog to-bu-la. Toliau skaityti „Vištienos ketvirčiai – greitai ir paprastai”

Paskelbta

Salotos su šprotais

Konservuotų rūkytų šprotų indelis visuomet yra mano šaldytuve, kartais net trys, nes aptikus kokią akciją Vynotekoje, kur šprotai mūsų skoniui yra patys geriausi, nusiperkame jų daugiau.

Nes būna tokios dienos, kad norisi kažko, o ko nežinau. Ir tuomet lėtai su senoviniu skardinių atidarytuvu atveriame skonių ir kvapų vandenyną. Šprotus valgau vienus, kiti su duona ar ant jos, pateptos lydytu sviestu. Kartais į likusį aliejų pamirkoma kvietinė duona, bet dažniausiai jis atitenka mūsų keturkojui Hariui, būna smagu žiūrėti kaip atsargiai ir su kokiu apetitu skardinė tampa beveik švaria.

Bet negi svečius vaišinsi žuvimi iš skardinės? Norisi labiau estetiško vaizdelio, tad kažkur matyta idėja su į salotas neriančiais ančiuviais man pakurstė mintį apie neriančius šprotus. Beliko sumąstyti į ką. O kadangi tądien buvo ką tik praūžę Velykos, ant stalo margai šypsojosi vargšai virti kiaušiniai, šaldytuve irgi buvo likę šventinių reikalų, pagaminau salotas, kurios tapo mūsų namų favoritėmis. Gaminu jas iš: Toliau skaityti „Salotos su šprotais”

Paskelbta

Sviestinis sūdytas viščiukas

Aš jau radau pirmą žibuoklę, gurkštelėjau pirmos sulos tiesiai iš stiklainio, išgirdau visus pirmąkart šiemet užgiedojusius paukščius, o savaitgalį su drauge autobusu linguodamos į Rygą, stebėjome galybes trikampių danguje ir po kelionės nuvargusius paukščius drėgnesniuose laukuose, lesiojančius kukliai besistiebiančią žalumą. Ir netgi pirmą gandrą baloj užmatėm, sunkiai atpažįstamą, murziną…

Ir nors įprasta pasiekimais džiaugtis metų gale, man įdomesnė pradžia, ji įkvepia. Pavasarį ant palangių gimsta galybė daigų būsimoms daržovėms ir gėlėms, o virtuvėje – receptai. Taip ir pernai, panašius pavasario metu gimė šis viščiuko kepimo būdas, apjungiau net tris gamybos būdus į vieną ir gavau tobulą rezultatą, kurį tuomet spėjau nufotografuoti, iškepti kone dvidešimt kartų ir… pamiršau. O šiandien, beieškodama pernykščių žibuoklių nuotraukų, supratau, kad pamiršau tuo atradimu pasidalinti su jumis.

Bandyti siūlyčiau savaitgalį, didesnėje kompanijoje. Savaitgalį, nes paruošimo laikas yra pakankamai ilgas (ilgas tik laikas, ne darbas), o ir valgyti taip ruoštą viščiuką derėtų tik karštą, ką tik ištrauktą iš orkaitės. O didesne kompanija todėl, kad net dviese gali kilti nenumaldomas noras suvalgyti jį visą, nes jis tikrai neatsivalgomai gardus.

Apjungtieji būdai – mirkymas sūryme, įpjovos, pasiskolintos iš šoninės kepimo ir sviestas iš sviestinio viščiuko recepto. Ir dabar, berašant, prisiminiau, kad ir lėtąjį kepimą įtraukiau, vadinasi apjungti net keturi būdai.

Geriausia rinktis vidutinio dydžio paukštį, sveriantį ne daugiau nei 1,5 kg.

Pirmiausiai pasiruošiu aukštą puodą

Toliau skaityti „Sviestinis sūdytas viščiukas”

Paskelbta

Mėlynuoju kopūstu ir ciberžole dažyti margučiai

Tikrai jokia ne naujiena margučių dažymas natūraliais augalų dažais, bet štai mėlynąjį kopūstą šiemet pabandžiau pirmą kartą.

Manoji patirtis tokia – dažų gamybos laikas greitas, ilgas tik kiaušinių mirkymas juose. Kai kuriuose receptuose mačiau patarimą į mėlynąjį skystį įberti ciberžolės miltelių ir tokiu būdu išgauti žalią spalvą. Man gavosi … geltona. Bet nė kiek nenusiminiau, geltona spalva visad puošia stalą. Ir dangų.

Smagiausia viso proceso dalis buvo ta, kad naudojau vieną puodą, o margučių gavau net keturių skirtingų spalvų ir raštų. Raštams puikiai tinka svogūnų lukštai ir įvairūs augalai, jų lapai ir žiedai.

Pirmiausiai pasigaminau mėlynąjį dažą. Į 3 litrų puodą sudedu Toliau skaityti „Mėlynuoju kopūstu ir ciberžole dažyti margučiai”

Paskelbta

Jautienos troškinys su dž. slyvomis

Jautiena dar vis ne itin populiari tūlo lietuvio virtuvėje, kažkodėl, paklausus ką gamini iš jautienos, dažnas pasako „nieko” arba prisimena kada paskutinį kartą valgė steiką, būtinai priduriant kiek laiko keptą.

Įtariu, kad tai įtakoja sąlyginai didelė mėsos kaina ir išankstinė nuostata, kad jautieną pagaminti reikia mokėti, kad kiek bevirtum ar bekeptum, ji vistiek bus kieta, kad paruošti jautieną gali tik profas ir pan. Vat ir ne. Jeigu pirksite aukštos kokybės mėsą ir ruošite ją mano liaupsinamu lėtuoju būdu, jautiena bus minkšta ir itin gardi.

Mūsų namuose būna visokios mėsos, iš ūkininkų perkame didesnį kiekį, dalį užšaldau šaldiklyje, dalį rūkome ar vytiname (šaltuoju metų laiku), bet būna ir taip, kad šaldiklio atsargos baigiasi, tuo metu niekas ūkiuose neprekiauja mėsa, tad tikrai nesibodžiu užsukti ir į vieną prekybos centrą ar laiko patikrintą prekybos paviljoną Kalvarijų turguje, geros mėsos galima gauti ir ten.

Ir kol neprasikalė tikroji žaluma, vis dar norisi karšto, sunkaus, sotaus maisto. Tokie būna troškiniai, tad aprašysiu vieną mūsų mylimiausių – jautienos su džiovintomis slyvomis duetą.

Gaminu jį dviem būdais – greituoju ir lėtuoju. Toliau skaityti „Jautienos troškinys su dž. slyvomis”

Paskelbta

Solianka

Solianka. Selianka. Pachmelka. Šiupinys. Šiupininė. Varguolių maistas. Ir tai dar ne visi šios sriubos pavadinimai. Ir turbūt nė viena kita sriuba neturi tiek vardų, o tuo pačiu ir standartų. Anot istorinių šaltinių, ši sriuba atsirado XV amžiuje Rusijos valstiečių namuose, panašiai kaip ir pica Italijoje – dedant į vieną patiekalą viską, kas tuo metu buvo po ranka. Tik iš kur XV amžiuje Rusijoje pas valstiečius būdavo citrinų ar alyvuogių –  lieka paslaptimi…  🙂 Tebūnie tai šiuolaikinė solianka.

Su šia sriuba susipažinau praeitą rudenį, klajodama po Rygą. Kiekvienoje maitinimo įstaigoje, nuo restorano iki knaipės, netgi nesvarbu senamiestyje ar geležinkelio stotyje, dienos pietūs kvepėjo vienodai – dešros, česnakų, kalendros ir pomidorų kvapų deriniu. Panašūs aromatai kutendavo nosį Gruzijoje, tačiau kai jau priėjau prie dienos pietų sriubos katilo ir samčiu pasėmiau sriubos, supratau, kad tai yra tai, ko gyvenime nesu ragavusi. Joje nedominavo joks produktas, veikiau tai buvo visų man žinomų sriubos ingredientų mišinys. O ir aplink katilą buvo pridėta bent šešių rūšių papildinių – grietinės, kapotų petražolių ir kalendrų lapelių, česnako gabaliukų bei juodų ir žalių alyvuogių. A, dar ir citrinų. Ir kaip neparagaut? Toliau skaityti „Solianka”

Paskelbta

Natūralus naminis jogurtas

Jogurtai jau tvirtai įsitaisė mūsų mitybos racione, dar prieš gerus du dešimtmečius raugintų pieno produktų turėjome… vieną. Kefyras, žymiai skystesnis nei jogurtai, buvo mūsų vasarų atgaiva, šaltibarščių sudedamoji, mamos gamindavo kefyro želė tortus, o sumaniausieji sumaišydavo jį su šaukšteliu mėgstamos uogienės.

Dabar nuo jogurtų pasiūlos prekybos centruose raibsta akys, tačiau einantys sveikesnės mitybos link, visgi renkasi natūralų, graikišką ar Skyr jogurtus be priedų. Iš jo gaminamos šaltos sriubos – avokadų, agurkinė ar „balti“ ar klasikiniai šaltibarščiai. Ir žinoma, juos galima valgyti su šviežiomis uogomis, vaisiais ar uogienėmis.

Jogurto sriubai reikia bent 2 litrų, perkant fasuotus jogurtus, sriubos savikaina truputį kandžiotųsi, todėl siūlau pasigaminti sąlyginai pigaus jogurto namuose.

Reikės: Toliau skaityti „Natūralus naminis jogurtas”

Paskelbta

Brokolių ir ananasų salotos su skrudintomis sėklomis

Esu ne kartą jums prisipažinusi, kad labai mėgstu kurti naujus skonių derinius, ir tai visada inspiruoja koks nors naujai paragautas patiekalas ar produktas. Lygiai taip pat atsitiko su šiomis salotomis, kurios per kelis mėnesius tapo namų favoritėmis. Dėl kelių priežasčių, nes visų pirma tai jos šaldytuve išlieka šviežios net iki kelių savaičių (recepto aprašyme parašysiu tą paslaptį), o visų antra mes pa-ga-liau pradėjome valgyti brokolius, anksčiau namuose nupirkti žaliūkai ilgai liūdėdavo šaldytuve, kol tapdavo kokios nors sriubos sudedamąja ar pačiu blogiausiu atveju jais pasigardžiuodavo mūsų kiemo plunksnuotosios.

Inspiratore tapo mieloji Liuda, su kuria susipažinome šių metų pradžioje ir ji mane vaišino savo firminėmis salotomis.  Jos buvo gaminamos iš kalafiorų, ananasų ir krapų, o mano gaminamos iš:

1 didesnio brokolio Toliau skaityti „Brokolių ir ananasų salotos su skrudintomis sėklomis”

Paskelbta

Raugintų kininių kopūstų suktiniai su maltos mėsos įdaru

Kadaise vienoje multikultūrinėje aplinkoje už jūrų marių sumanėme Kalėdų proga pagaminti ką nors tradicinio, reprezentuojančio gimtąją šalį.
Apsitarę su kolegomis iš Lietuvos, pateikėme produktų sąrašą maisto cechui ir tą patį vakarą buvome sukviesti į itin skubų pasitarimą, nes net keturių šalių maisto produktų tradiciniam patiekalui sąrašas buvo beveik identiškas, tad šefas pamanė, kad tai nevykęs pokštas.
Sėdėjome nuraudę mes, lenkai, kroatai ir bulgarai. Ir visi buvome įsitikinę savo nekaltumu, anoks čia pokštas, jei sumanėme gaminti balandėlius?
Ir po pusvalandžio jau gardžiai juokėmės, nes ištiesų visi mes norėjome gaminti balandėlius, lenkai su kiek kitokiu padažu, bulgarai, supratę, kad vynuogių lapų sunkiai gaus, nusprendė supaprastinti patiekalą lapus keičiant kopūstu. Bet man tuomet įdomiausiai nuskambėjo kroatų pareiškimas, kad jie nusileidžią tradicijoms vynioti maltą mėsą į raugintus kopūstų lapus ir pasiruošę gaminti „paprastus”. Nors tuo metu buvau labai jauna ir galvoje labiau pūtė vėjai, nei fermentacijos pasaulio paslaptys, išsiklausinėjau apie kopūstų lapų rauginimą. Zoranas mielai papasakojo, kad kopūstus jie raugina nė neatskirdami lapų, tiesiog panardindami kopūsto galvą išpjautu kotu į viršų į sūrymą su prieskoniais.
Po daugel metų, kai jau buvau įnikusi į fermentacijos paslaptis, beraugiant pirmą kinišką kopūstą kilo mintis, netgi dvi. Rauginti visą kopūstą, nepjausčius. Ir vėliau iš jo lapų pagaminti kinietiškai kroatiškus balandėlius. Atradimų atradimas, kuriuo mielai dalinuosi su jumis.
Valgiusieji ypatingai žavėjosi malonia rūgštele ir ypatingai minkštais kopūstlapiais.
4 porcijoms reikės:

Toliau skaityti „Raugintų kininių kopūstų suktiniai su maltos mėsos įdaru”

Paskelbta

Labane

Jei mėgstate užtepėles, jums būtinai reikia apsilankyti Izraelyje. Jų ten gausu tiek restoranų valgiaraščiuose, tiek prekybos centruose. Humusas, baklažanų tyrės ir galybė jų variacijų, padažai, maišyti su konservuotu tunu ir tai tik keli ragauti gardėsiai. O mano viešnagės Izraelyje metu gyvenome Likos ir Gedimino namuose, kuriuose mus ne tik vaišino rytietiškuoju „Labane”, bet ir leido dalyvauti jo gaminimo procese.
 Begaminant iškart sukosi mintys kur gauti tokius didelius kiekius jogurto, perkant nedideles pakuotes gaunasi didoka kaina, tad prisiminiau, kad moku rauginti jogurtą iš pieno (receptas čia). O kai grįžusi užsukau į vieną didžiausių maisto didmenos centrų, nustebau šaldytuve pamačiusi didžiulę, 1 kilogramo pakuotę. Už padorią kainą, tad griebiau tą kibiriūkštį ir lėkiau namo gaminti Labane.
Ir dar norėčiau jums papasakoti apie tą garsųjį ir kvapnujį Zaatar prieskonį. Pirmą kartą jo ragavau ant tradicinės žydų duonos, vėliau jau užuosdavau jį ir salotose, ir kai atėjo ta diena, kai triukšmingame ir kvapniame rytietiškame turguje aptikau krepšius su juo, bepirkdama kamantinėjau pardavėją apie sudėtį.

Toliau skaityti „Labane”