Paskelbta

Rauginti kopūstai – nuo klasikos įmantrybių link

Raugintais kopūstais įpratome gardžiuotis šaltuoju metų laiku ir tai darome neatsitiktinai, pirmiausiai dėl to, kad rauginimui ir ilgesniam laikymui ruošiami tik žieminiais vadinami kopūstai. Jie yra žymiai kietesni, nei vasariniai, dėl to net stipriai įrūgę lieka traškūs.
Ne vienam, bandžiusiam užsiraugti savo kopūstų, yra buvę fiasko. Dėl netinkamų rauginimo sąlygų, jie arba neįrūgsta, arba perrūgsta, ar dar baisiau – pasidengia pelėsiu ar puviniu. Todėl tampa vis įprasčiau pirkti jau pagamintus kopūstus iš ūkininkų ar prekybos centrų.
Priminsime kaip pasigaminti tradicinių kopūstų, tačiau, jei norisi pasigaminti „naminių” rauginių, bet bijote nepavykusio gaminio, siūlome pabandyti rauginti kopūstus kiek kitaip – greičiau, paprasčiau, naudojant įmantresnius priedus. Tik turėkite omeny, kad šie kopūstai net ir šaldytuve gyvens žymiai trumpiau, nei klasikiniu būdu rauginamieji.
 

Toliau skaityti „Rauginti kopūstai – nuo klasikos įmantrybių link”

Paskelbta

Sūdytos citrinos

Sūdymas – vienas seniausių fermentacijos būdų. Druskos, kaip konservanto, ypatybes pirmieji aptiko pajūrių pakrančių gyventojai.
Išmokome sūdyti maisto produktus ir mes, sausuoju būdu – žuvis, mėsą, sūryme laikyti agurkus ar obuolius. O štai apie mums dar neseniai buvusią egzotine citriną druskoje buvome girdėję retai.
Kadangi Lietuvoje įvežamos citrinos yra apdirbamos tam tikromis sveikatai ne itin draugiškomis medžiagomis, chemikai rekomenduoja prieš vartojimą (nesvarbu sūdysite jas ar tik spausite sultis) pamirkyti sodos tirpale. Jis gaminamas iš vieno valgomojo šaukšto su kaupu sodos ir vieno litro šilto vandens. Soda suberiama į vandenį ir maišoma, kol ištirpsta, į šį mišinį merkiamos citrinos, uždedama lėkštė ar kitoks svoris, neleisiantis citrinoms išplaukti į paviršių. Tirpale citrinos laikomos 15 minučių, ne daugiau ir ne mažiau – taip patarė minėtas chemikas.

Toliau skaityti „Sūdytos citrinos”

Paskelbta

Izraelio skoniai

Izraelyje esu buvusi daug, jei skaičiuoti ant pirštų – nesuskaičiuoti, nes kadaise, prieš gerą dvidešimtį metų, dirbau kruiziniuose laivuose ir dukart savaitėje sukdavome į vieną iš uostų – Ašdodą arba Haifą. Jau tuomet supratau, kad šalyje gyvuoja gero, kokybiško, šviežio maisto kultas. Įgulai laive tiekiamas maistas visad būdavo prėskas ir tiesiog patenkinantis maisto poreikius, tad kai tik laivas įplaukdavo į Izraelio uostus, lėkdavome į nuostabių promenadų kavines ir mėgaudavomės tobulu maistu. Tuomet mane labiausiai žavėjo karštos salotos, gausiai nubarstytomis šviežiais granatais, ypatingai paruošta šviežia jūrinė žuvis ir lėti desertai.
Po to sekė turistinės viešnagės prie Negyvosios ir Raudonosios jūros, šis formatas buvo panašus į gyvenimą kurortuose, kuriuose kartojasi continental tipo pusryčiai, dieninės saulės vonios, nardymas ir vakariniai pasivaikščiojimai, tuomet maistas irgi stebino kokybe, tačiau niekada nesigilinau kuo jis taip žavėjo.
Kol vieną dieną neatsidūriau Izraelyje visiškai kitokiu formatu – svečiuose pas Liką ir Gediminą. Esame leidę smagų laiką, jiems viešint Lietuvoje, susitikimai dažniausiai būdavo vasarą, leisdavome laiką kepdami gardumynus ant žarijų ar bevažiuodami į Lietuvos pajūrį.
O kai niūrią gruodžio popietę su Inga, jų drauge, klaidžiojom po Vilniaus skersgatvius, ji ėmė ir paklausė ar nenorėčiau kartu su ja aplankyti Izraelio ir šeimynos, ir netikėtai sau… mielai sutikau. Ne tik todėl, kad tiesioginiai abipus skrydžiai kainuoja mažiau, nei traukinio bilietas Vilnius-Klaipėda ir atgal. Buvo labai nostalgiškai įdomu grįžti į šventą žemę kitu formatu ir aplankyti puikius žmones.

Toliau skaityti „Izraelio skoniai”

Paskelbta

Vištienos ir šoninės suktiniai su įdaru

Su Daina ir jos Gruzijos prieskoniais susipažinome vienoje mugėje, ir kaip retai, bet visgi nutinka – tapome vis pasikalbančiomis, pasilabinančiomis ir viena kitą palaikančiomis pažįstamomis, vis bepasidalinančiomis idėjomis ir svajonėmis apie savo versliukus. Ir kai Daina atvėrė savo pirmos parduotuvės duris, baltai užpavydėjau jai to ryžto veikti.

Aš jos prieskoniuose buvau paskendusi iki paskutinės kelionės į Izraelį, rytietiškuose turguose praeiti pro prieskonius nepavyko jokiomis valios pastangomis, niekaip. Bet kelias savaites pasimėgavusi naujais skoniais ir užsukusi pas Dainą, gavau raudonų slyvų tkemalio. Ir užduotį ką nors su juo pagaminti. Ir vakarop šovė mintis, kad tkemalio padažą esame įpratę vartoti kaip… padažą, ir tai labai logiška. Esu dėjusi tkemalio į sriubą, troškinį, bet į vištieną dar ne. Dėjau jau tris kartus, taip smarkiai patiko šis eksperimentas.

O tokius suktinius galima gaminti su bent kokiais įdarais, sūrį keisti cukinijos ar moliūgo gabalėliu, grybais, esu įdariusi netgi virtais ryžiais.

Dalinuosi puikiu padažo įdare atradimu, jei bandysite – drąsiai galite naudoti ir geltonąjį tkemalį, skoniu jie panašiai rūgštūs. Toliau skaityti „Vištienos ir šoninės suktiniai su įdaru”

Paskelbta

Kūmos šiupininė

Apie savo aistrą kelionėms ir įspūdžius iš aplankytų vietų dažnai parašau elektroniniame žurnale „Gyvenimo Gurmanai„, buvo kelios publikacijos ir popieriniame Lietuvos rytos leidinyje. Tačiau paskutinės dvi kelionės buvo visai kitokios, nors ir keliautos lyg ir įprastiniu lėktuvu, į turistų gausiai lankomas šalis, tačiau atradimai jose buvo ypatingi, pasukę mintis truputį kita kryptimi. Ir tai mano galva yra vertingiausi atradimai. Apie viešnagę Izraelyje ir parsivežtus Liudos receptus ir dovanas – jau netrukus pasirodysiančiame šeštame „Gyvenimo gurmanų” numeryje, o apie Kubą rašiau FB, Renatos Lapės profilyje rasite pasakojimus ir nuotraukas. Jei įdomu, žinoma.

Vienintelis niekada mano neaprašytas įspūdis po tokių kelionių – keturi metų laikai, kuriuos mes turime, tad nė kiek nevertiname, veikiau bambame, kas dėl sniego, kas dėl vasaros alsų… Aš ta pastaroji, bet žiemą apie gyvenimą atsiliepiu vieninteliu žodžiu „kaifuoju”. Ir mano virtuvėje yra keturi metų laikai, žieminė jos pusė yra pati įdomiausia, nes puode ar orkaitėje dažnai atsiduria kiti trys metų laikai iš šaldiklio – rabarbarai į gėrimus, trintos vasaros uogos varškės padažams, rudeniniai grybai į sriubas…

O ir sriubos žiemą norisi būtent tokios – tirštos, karštos, sočios ir … kitokios. Kadaise mano sukurtą derinį puode draugė yra pavadinus Kūmos šiupinine. Tebūnie.  Toliau skaityti „Kūmos šiupininė”

Paskelbta

Firminis obuolių pyragas 5

Kas šalto ir tamsaus rudens vakarą gali būti mieliau, nei šilto obuolių pyrago, gardinto cinamonu ir cukraus miltais, aromatas? Pyragų receptūrų yra begalės, tačiau jei norisi paprastai, bet neprastai – siūlau itin lengvai ir greitai paruošiamos tešlos receptą.
Produktai pyragui:
5 M dydžio kiaušiniai
5 kupini šaukštai cukraus
5 kupini šaukštai kvietinių miltų

Toliau skaityti „Firminis obuolių pyragas 5”

Paskelbta

Vištos kepimo ypatumai

Su artėjančiais, mielieji.

Man ryškiausias prisiminimas apie Naujųjų šventę yra iš vaikystės. Tuomet Kalėdų dėl žinomų priežasčių nešvęsdavome, būdavo tik tylios konspiracinės Kūčios. O dovanos ir rytmečiai atitekdavo Naujų Metų sutikimui. Ir tuomet mama kepdavo vištą ir darydavo didžiulį katilą baltos mišrainės, šie patiekalai būdavo namuose išskirtinai švenčių proga, matyt todėl palikę tokį ryškų poskonį.

Kai atsirado galimybė pirkti vištienos dalis, mintis apie visą keptą paukštį buvo ilgam laikui išsitrynusi, iki kol atradome ūkininkus, tiekiančius nepjaustytą paukštieną. Kaskart tobulinau receptūrą, keičiau prieskonius, mirkydavau sūryme, kimšdavau raugintais kopūstais, kol atradau mums idealiausiai tinkantį variantą. Tobulai iškepusi, itin greitai paruošiama, sultinga, kvapni…

Ta proga pasidalinsiu su jumis keliomis paslaptimis kaip iškepti tobulą vištą.

Paukščio dydis nėra svarbus, svorį reikia žinoti tik tam, kad paskaičiuoti druskos kiekį. Todėl surašysiu tik sąrašą produktų, kurių reikia kepimui.

Šviežia višta Toliau skaityti „Vištos kepimo ypatumai”

Paskelbta

Po švenčių

 

Kiek bemažintume šventinių stalų apimtis ir lėkščių turinius, neišvengiamai lieka maisto, kurio išmesti tikrai nekyla ranka. Nemėgstu švaistyti maisto.

Bet juk jo lieka ne tik po švenčių, žiū kartais iš šaldytuvo kampo nusišypso varškės pakelis ar stiklainy liūdi vienišas marinuotas agurkas. Duonos riekė. Sviesto gabalėlis. Dešrigalis. Pora šaukštų konservuotų žirnelių. Ir t.t.

Be šaldymo, esu atradusi galybę būdų produktus transformuoti į patiekalus, mielai dalinuosi sava patirtimi:

Virti kiaušiniai – fermentuoju juos burokėlių sultyse, ypatingai gardus reikalas, receptas ČIA. Ir dar kepu nuostabų bulvių apkepą, kurio viena svarbių sudedamųjų irgi yra virti kiaušiniai, receptas ČIA. O dar gaminu originaliuosius ir labai savotiškus rūkytus kiaušinius, ir rūkyklos tam turėti nereikia, receptas ČIA.

Majonezas – kepu sausainius! Receptas ČIA.

Sužiedėjusi juoda duona – šliūkšteliu gero aliejaus į keptuvę, jam įkaitus sudedu duoną, apkepant kitą pusę, užmalu druskos. Tokia duona puikiai laikosi šaldytuve iki kelių savaičių. Valgant „prie alaus”, patrinu česnaku, šviežiu ir tik prieš pat valgant. Beje, rupesnių miltų balta duona tinka irgi puikiai. Jei lieka naminės duonos, raugiu duonos girą.

Silkė – pagaminu foršmaką (kapotinį) arba Toliau skaityti „Po švenčių”

Paskelbta

Kūčių patiekalai

Nuostabus laikas, šiemet dar ir jaukiai baltas. Mano mėgstamiausias dėl tylos, ramybės miške už lango, jei vasarą žaliuojančiame fone dūzgia vabalai, paukščiai, vaikai ir pasiklydę turistai, tai žiemą net ir kaimynų šuo, bevilkdamas eilinį kartą nutrauktą lenciūgą, renkasi lėkti ne per pusnis, o valytais takais. Atšokuoja tik voverė, jau daugelį metų besidalijanti su špokais inkilą. Vasarą špokų, žiemą – jos sandėlys.

Atrisnoja ir stirnos, mat visus kaimynus rudenį raginu obuolius krituolius vežti į vieną vietą miške, jie niekad neklausė kodėl, bet įsivaizduojate kiek kartų per žiemą aš jiems mintimis padėkoju už galimybę matyti bepuotaujančias stirnas? Ir ėdžias pastatome, šienu pavaišiname, tik vis rečiau gražuolės užsuka, mat šylant žiemoms, joms nebeverta eiti arčiau žmonių, maisto miške į valias.  Kinta viskas, išskyrus metines šventes.

Mūsų Kūčių stalas kasmet pasipildo kokiu nors nauju patiekalu, kol turime griežtų stalo prižiūrėtojų, jokio gyvulinės kilmės produkto ant jo nebūna. Jei ir gaminu ką su majonezu ar kiaušiniais, tie patiekalai keliauja tik ant Kalėdų stalo.

Jei ir jūs esate tradicinio Kūčių stalo paisytojai, prašome – jums rinkinys įvairių, nesudėtingų ir tradicijų nepažeidžiančių receptų.

Grybai: Toliau skaityti „Kūčių patiekalai”

Paskelbta

Rauginti moliūgai (šaltasis ilgasis būdas)

Rudeniui įsiridenus į antrą pusę dažnas skundžiasi per gausiu moliūgų derliumi, mat atsiranda poreikis juos sandėliuoti. Tačiau sandėliuoti moliūgus galima ne tik sandėliukuose ar po virtuvės stalu, tačiau ir į stiklainius ar netgi bačkutes. Rauginti moliūgai yra tobulas garnyras ar tiesiog užkandis, sumuštinių puošmenos ir skonio gerintojai.
Moliūgai nužievinami ir supjaustomi kuo didesniais kvadratais. Jie dedami į stiklainį ar kitą rauginimo indą, ten pat dedamos mėgstamos prieskoninės žolės. Šaltuoju metų laiku, kai šviežių prieskonių nebeturime, galima naudoti sausus mišinius, kurių galima rasti prekybos centruose. Arba gardinti tiesiog lauro lapais ir pipirais.

Toliau skaityti „Rauginti moliūgai (šaltasis ilgasis būdas)”