Paskelbta

Kavoje marinuota kalakutiena

Pažįstantys mane žino kaip mėgstu įkišti trigrašį, tik jokiu būdu ne į kieno gyvenimą ar pokalbį, į maisto receptūras 🙂 Paukštienos mūsų namuose valgoma daug, itin pagarbią vietą užima putpelės ir fazanai, bet tai reti svečiai, dažniausiai perku kalakutieną, bet ir jos, kol nebuvau atradusi lėto kepimo būdo, irgi namuose būdavo retokai. O vieną lietingą rytą, besimėgaudama naujais, ypatingais kavos skoniais iš Kavosdraugas.lt iš atminties klodų iškilo kažkur skaitytas receptas, jame buvo siūloma vištieną marinuoti … kavoje. Ir kadangi mėgstu kišti trigrašį, į kavos marinatą sudėjau kalakutienos kumpio pjausnius, kuriuos iki vakaro palaikiau šaldytuve, o vakarienei iškepiau keptuvėje gerai įkaitintame kokosų aliejuje.

Na, tokios tylos valgant seniai negirdėjau. Kaip reta suderėjo kava ir kokosų nata ne saldžiame patiekale, skonį puikiai papildė aštrus poskonis, ateinantį savaitgalį planuojamam vakarėliui sutarėm kepti tokį patį gėrį ant žarijų, bus dar ir dūmo skonis. Pavydžiu sau, kaip sakė Linas.

Paruošti kepsnius nesudėtinga, ilgas tik pats marinavimo laikas, kuo ilgiau paukštiena pabus marinate, tuo gardesnė ji taps, tad nepagailėkite bent 8 valandų.

4 porcijoms pasiruošiu: Toliau skaityti „Kavoje marinuota kalakutiena”

Paskelbta

Varškės ir grietinėlės desertas su uogomis

Varškės desertą su vyšniomis esu ragavusi ne vienoje kavinėje, jei tik akis meniu aptikdavo šį tobulą (man) derinį, visada užsisakydavau ir… nesuvalgydavau. Po poros šaukštų apsaldavo širdis, man taip būna, jei suvalgau ką su cukrumi.

Ir kaip visad, nauja idėja man šauna ne iškarto. Pradžia buvo tokia: praėjusią žiemą labai norėjau vyšnių, kadangi parduotuvių šaldiklių dėžėse jų visad galima rasti, kas savaitę pirkdavau poką ir jomis gardindavau vandenį. Beje, atšildžius, lieka daug sulčių, kurios ne tik gardina, bet dar ir nudažo vandenį dailia raudona spalva. O jei dar gazuotas vanduo, tai tie raudoni burbuliukai…

O prieš kelias savaites, bedarant namų šaldiklio reviziją, aptikau vyšnių. Šaldytuve buvo varškės, grietinėlės, vaisių vazoje bananai. Ir tuomet jau viskas vyko greitai – plakiklis, degustacija ir supratimas, kad atradau tai, kas tinka man. Labai.

Dalinuosi idėja ir su jumis, įpyniau ir dar vieną naujai tausaus vartojimo seminare išgirstą idėją, ji verta grieko, tad paskaitykit. Toliau skaityti „Varškės ir grietinėlės desertas su uogomis”

Paskelbta

Rabarbarų trupiniuotis

Rabarbarai – ne barbarai iki Joninių, tai svarbu žinoti, bet pastaruoju metu matau vis daugiau komentarų apie oksalo rūgštį, kuri kaupiasi pagyvenusiuose kotuose ir lapuose, panašu, kad visi apie tai jau seniai žino, tad šia tema nesiplėsiu.

O dabar pilna burna triauškiname šviežius rabarbarus salotose, verdu nostalgišką kompotą su uogiene, o šiemet pirmą kartą ir trupiniuotį jais pagardinau. Gardu, nes saldumui atsvarą duoda ta nenusakomai švelni rūgštelė. Tiems, kas bijo rūgšties, beriu daugiau cukrau pudros, kurią kalbininkai dabar ragina vadinti milteliniu cukrumi.

Tešlą gaminu taip pat, kaip ir visiems trupiniuočiams, bet kitaip, nei siūloma, jos nešaldau, recepto eigoje siūlau žymiai greitesnę gamybą.

Tešlai reikia: Toliau skaityti „Rabarbarų trupiniuotis”

Paskelbta

Kamamberas (Camembert sūris) šoninėje

Tuomet, kai pirmus kartus lankiausi Italijoje , Lietuvoje nebuvo tokių stebuklų kaip jogurtas, spraitas, pistacijos ar martinis. Žiūrint retrospektyviai tuo laikotarpiu man buvo didysis sąmoningų atradimų metas, degustavau viską, ką siūlė mano širdies draugas. Ir matyt nuo to mano naivaus žavėjimosi viskuo, kas buvo ragaujama, jam norėjosi parodyti viską. Nuo neįveikiamo dydžio picos gabalų supermarketuose iki gurmaniškų savaičių kalnų viloje, ragaujant dėdės Džiuzi ruoštus patiekalus su penkiasdešimčia kartu atostogaujančių giminaičių.

Šie prisiminimai mane labai liūdino, kai teko grįžti namo. Ir karts nuo karto atsisukant ir pagalvojant apie tą patirtį, vis dažniau atrodo, kad būtent ji inspiravo mane ieškoti naujų skonių iš to, ką turi čia ir dabar.

Panašiai įvyko vieną rytą, kai soc. tinkluose pasirodė draugės nuotrauka iš Milano, tada atvėriau šaldytuvo dureles ir… Tarsi iš lego dėliojosi: mano pusrytinė meilė Italijoje mocarela su kumpiu ir melionu – šaldytuve liūdėjo apvalutis kamemberas, praeitos dienos pusryčiams nesuvalgyta plonai pjaustyta šoninė, keli pomidoriukai ir pusė kantalupos (raukšlėtojo meliono) – kažkur matyta idėja kepti kamemberą, įvyniotą į šoninę – cukinijų žievelių juostos…

Tiek minčių, kad gimtų tobulas pusrytis su tendencija tapti tradiciniu sekmadieniniu.

Toliau skaityti „Kamamberas (Camembert sūris) šoninėje”

Paskelbta

Kūmos tortas

Ką besakytumėm, genetika ar paveldimumas egzistuoja, ir aš ne apie ligas.

Mano a.a. močiutė buvo didi konditerė, per visas mokyklines atostogas leisdavome laiką, lipdydamos gėlytes ir lapus tortų puošybai, prie kremų ir pačių tortų rentimo manęs, žinoma, neprileisdavo, bet kasryt turėjau pareigą pagaminti pvz. 100 rožių lapelių arba susukti 100 kotų viksvoms ant būsimo torto gulbių ežero tematika. Tikrai ne dėl to, bet niekada nebuvau saldumynų mėgėja, jei būdavo galimybė rinktis ką gaminti, saldieji reikalai būdavo paskutiniai.

O vieną dieną ėmiau ir prisiminiau, kad genuose turiu konditerinį fondą, pradėjau dažniau gaminti saldžiuosius patiekalus, pradžioje labiau desertus taurėse, vėliau ir pyragus, kol ėmiau ir sumeistravau pirmą tortą. Pažvelgus atgal, tuometiniai tortai buvo šiaip sau, valgomi ir tiek. Ir tik dėl to, kad tikrai nemokėjau kepti biskvito. Ilgai tyrinėjusi šio gaminio subtilybes, išmokau kepti juos lakštais (receptas čia), o štai gardžiausio kremo teko paieškoti labai ilgai. Plakdavau maskarponę su grietinėle ir cukrumi ar karamelizuotu kondensuotu pienu, gamindavau naminę rikotą pertepimams, stingdydavau želatinu stangrintus kremus. Bet vieną rudenį, besivėžinant po Lietuvą su bendravarde Renata iš Sezoninės Virtuvės  kalbėjomės apie sveikesnius desertus, ir ji man išdavė paslaptį, kuri kardinaliai pakeitė mano gaminamus kremus. Jos patarimu į kremus dabar dedu graikinio jogurto ir gaunu žymiai lengvesnį, gaivesnį, įdomesnį skonį, kurį dar praturtinau kitu, naujesniu mano virtuvėje, produktu. Nuo praeito rudens pagaminau jau ne vieną tortą, visada suvalgomą vienu ypu, su pakartojimais ir net katutėmis. Tad dalinuosi gerąja patirtimi ir su jumis. Toliau skaityti „Kūmos tortas”

Paskelbta

Garšvų ir kiškiakopūstlapių kokteilis

Besikiškiakopūsteliaujant…
Šios dvi žolelės sudygsta panašiu metu, tik kiškio kopūstai dar ir sužydi. Žaliems kokteiliams tinka jauni garšvos lapeliai be kotų, tuo tarpu kiškio kopūstai vartojami su stiebu ir žiedu. Šis kokteilis patiks vertinantiems natūralius skonius, ir jei viena garšva yra prėska, duete su rūgščiu kiškio kopūstu taps labai gardžia.
Labai svarbu šio kokteilio negerti kaip gėrimo, specialistai rekomenduoja tokius vitaminų užtaisus gurkšnoti po gurkšnį, išskaidant 200 ml į 10 porcijų per 12 valandų.
Taip pat rekomenduojama negaminti didelio kokteilio kiekio, arba gaminti tai dienai, ar, pagaminus daugiau, užšaldyti šaldiklyje.
1 kokteiliui reikės:

Toliau skaityti „Garšvų ir kiškiakopūstlapių kokteilis”

Paskelbta

Vištienos ketvirčiai – greitai ir paprastai

Pastaruoju metu su daug kuo kalbėjome apie vištienos ruošimo būdus, mano didžiai nuostabai visi kalbintieji nežinojo, kad vištienos ketvirčiai ir sparneliai būna kairiniai arba dešininiai. Ir kartais, kai ruošiu pietus dideliam būriui žmonių, perku sveriamas dalis ir prašau pardavėjos man pasverti būtent kairinių arba dešininių dalių, tuomet jas galima dailiai sudėlioti skardoje ir tiekti ją tiesiai iš orkaitės ant šventinio stalo. Kasdien to, žinoma, paisyti nebūtina, visai neblogai atrodo ir skirtingos pusės.

Yra daugybė būdų skaniai paruošti vištieną, bet yra ir paprastų, labai sparčių, tinkančių greitą gyvenimo būdą pasirinkusiems žmonėms. Šiandien aprašysiu patį greičiausią ketvirčių ruošimo receptą, kuris niekada nepavedė, mėsytė visada gaunasi sultinga, lengvai atsiskirianti nuo kaulo, su traškia odele, žodžiu tiesiog to-bu-la. Toliau skaityti „Vištienos ketvirčiai – greitai ir paprastai”

Paskelbta

Salotos su šprotais

Konservuotų rūkytų šprotų indelis visuomet yra mano šaldytuve, kartais net trys, nes aptikus kokią akciją Vynotekoje, kur šprotai mūsų skoniui yra patys geriausi, nusiperkame jų daugiau.

Nes būna tokios dienos, kad norisi kažko, o ko nežinau. Ir tuomet lėtai su senoviniu skardinių atidarytuvu atveriame skonių ir kvapų vandenyną. Šprotus valgau vienus, kiti su duona ar ant jos, pateptos lydytu sviestu. Kartais į likusį aliejų pamirkoma kvietinė duona, bet dažniausiai jis atitenka mūsų keturkojui Hariui, būna smagu žiūrėti kaip atsargiai ir su kokiu apetitu skardinė tampa beveik švaria.

Bet negi svečius vaišinsi žuvimi iš skardinės? Norisi labiau estetiško vaizdelio, tad kažkur matyta idėja su į salotas neriančiais ančiuviais man pakurstė mintį apie neriančius šprotus. Beliko sumąstyti į ką. O kadangi tądien buvo ką tik praūžę Velykos, ant stalo margai šypsojosi vargšai virti kiaušiniai, šaldytuve irgi buvo likę šventinių reikalų, pagaminau salotas, kurios tapo mūsų namų favoritėmis. Gaminu jas iš: Toliau skaityti „Salotos su šprotais”

Paskelbta

Sviestinis sūdytas viščiukas

Aš jau radau pirmą žibuoklę, gurkštelėjau pirmos sulos tiesiai iš stiklainio, išgirdau visus pirmąkart šiemet užgiedojusius paukščius, o savaitgalį su drauge autobusu linguodamos į Rygą, stebėjome galybes trikampių danguje ir po kelionės nuvargusius paukščius drėgnesniuose laukuose, lesiojančius kukliai besistiebiančią žalumą. Ir netgi pirmą gandrą baloj užmatėm, sunkiai atpažįstamą, murziną…

Ir nors įprasta pasiekimais džiaugtis metų gale, man įdomesnė pradžia, ji įkvepia. Pavasarį ant palangių gimsta galybė daigų būsimoms daržovėms ir gėlėms, o virtuvėje – receptai. Taip ir pernai, panašius pavasario metu gimė šis viščiuko kepimo būdas, apjungiau net tris gamybos būdus į vieną ir gavau tobulą rezultatą, kurį tuomet spėjau nufotografuoti, iškepti kone dvidešimt kartų ir… pamiršau. O šiandien, beieškodama pernykščių žibuoklių nuotraukų, supratau, kad pamiršau tuo atradimu pasidalinti su jumis.

Bandyti siūlyčiau savaitgalį, didesnėje kompanijoje. Savaitgalį, nes paruošimo laikas yra pakankamai ilgas (ilgas tik laikas, ne darbas), o ir valgyti taip ruoštą viščiuką derėtų tik karštą, ką tik ištrauktą iš orkaitės. O didesne kompanija todėl, kad net dviese gali kilti nenumaldomas noras suvalgyti jį visą, nes jis tikrai neatsivalgomai gardus.

Apjungtieji būdai – mirkymas sūryme, įpjovos, pasiskolintos iš šoninės kepimo ir sviestas iš sviestinio viščiuko recepto. Ir dabar, berašant, prisiminiau, kad ir lėtąjį kepimą įtraukiau, vadinasi apjungti net keturi būdai.

Geriausia rinktis vidutinio dydžio paukštį, sveriantį ne daugiau nei 1,5 kg.

Pirmiausiai pasiruošiu aukštą puodą

Toliau skaityti „Sviestinis sūdytas viščiukas”

Paskelbta

Mėlynuoju kopūstu ir ciberžole dažyti margučiai

Tikrai jokia ne naujiena margučių dažymas natūraliais augalų dažais, bet štai mėlynąjį kopūstą šiemet pabandžiau pirmą kartą.

Manoji patirtis tokia – dažų gamybos laikas greitas, ilgas tik kiaušinių mirkymas juose. Kai kuriuose receptuose mačiau patarimą į mėlynąjį skystį įberti ciberžolės miltelių ir tokiu būdu išgauti žalią spalvą. Man gavosi … geltona. Bet nė kiek nenusiminiau, geltona spalva visad puošia stalą. Ir dangų.

Smagiausia viso proceso dalis buvo ta, kad naudojau vieną puodą, o margučių gavau net keturių skirtingų spalvų ir raštų. Raštams puikiai tinka svogūnų lukštai ir įvairūs augalai, jų lapai ir žiedai.

Pirmiausiai pasigaminau mėlynąjį dažą. Į 3 litrų puodą sudedu Toliau skaityti „Mėlynuoju kopūstu ir ciberžole dažyti margučiai”