Paskelbta

Raugintos svogūnų galvos

Apie svogūnus visad sakiau, kad tai daržovė, kurios nereikia grūsti į stiklainius, juk šviežių galvų turime ištisus metus. Tačiau kai pirmą kartą kilo mintis pabandyti juos užraugti, paragavusi jau įrūgusių supratau, kad reikia. Ne, ne reikia, būtina. Ir būtinai nepjaustytus.
Šią daržovę esame įpratę naudoti visur ir tikrai dideliais kiekiais. Tačiau apie raugintus turbūt skaitote pirmąkart? Trys dalykai, kurie galbūt ir jus paskatins pasigaminti tokio gardumyno būtų šie:
pirmą kartą gyvenime galėsite atsikąsti svogūno, tarsi obuolio;
grilio garnyrui nebereikės ašarojant pjaustyti ir marinuoti šių daržovių;
jei jūsų vaikai, pamatę svogūną, rauko nosį, tai raugintas variantas juos pradžiugins.
Patogiausia rauginti trilitriuose stiklainiuose.

Svogūnai nulupami, nupjaunami tiek šaknykočiai, tiek lapijos likutis. Svogūnai dedami į stiklainį, sluoksniuojant su šviežiomis prieskoninėmis žolėmis – raudonėliu, baziliku ar kalendra. Kaip ir visoms rauginamoms daržovėms, pasiruošiamas sūrymas, jis gaminamas skaičiuojant proporciją

1 litras vandens

1 šaukštas rupios druskos (apie 30 g)

Druska užpilama šiltu vandeniu, išmaišoma iki ištirpimo, ir supilama ant svogūnų. Stiklainis dengiamas plastikiniu dangteliu ar aprišamas drobine skepeta. Svogūnai, kitaip nei kitos daržovės, įrūgsta lėčiau, tam prireikia iki 7 dienų. Kai skystis stiklainyje pasidaro drumstas, o atidarius dangtelį jaučiasi rūgštus kvapas, stiklainis nešamas į šaltą vietą.

 

Paskelbta

Saulės pabučiuoti žiediniai kopūstai

.

Vasara mūsuose šiemet užsitęsė pusę metų, gal todėl staiga užgriuvęs šaltasis sezonas atrodo toks niūrus ir gūdus? Man, tikram”žiemos” žmogui, negūdu, bet matau, kaip tamsa veikia mano artimus žmones. Todėl žiemą stengiuosi gaminti kuo spalvotesnį maistą.

Saulę puikiai mena melionai, moliūgai, apelsinai ir citrinos, tačiau jei norisi geltonos spalvos maiste, naudoju mano mylimą Santa Maria ciberžolę, teisingiau jos miltelius.

Esu minėjusi, kad beriu jos į pieną peršalusiam, dažau ryžių patiekalus, paukštieną ir netgi varškės apkepus. O šiandien norėčiau pristatyti naujausią atradimą, užmatytą ir paragautą Rygos grand turguje.

Ciberžolės raugintuose produktuose, kaip ir raugintų žiedinių kopūstų, mažai kas ragavęs, o duetas išties tobulas. Priminsiu, kad rauginant daržoves, procesas vyksta pats savaime, tereikia sudėti produktus į stiklainį ir jį padėti matomoje vietoje, nelygu šilumai namuose, spalvų ir burbulų šokiai stiklainyje vyksta nuo kelių dienų iki kelių savaičių, ir jei į tai ilgai žiūrėti, galima nugrimzti į spalvinę meditaciją…

Pasigaminti šį gardėsi neužtruksite, tereikės pasiruošti: Toliau skaityti „Saulės pabučiuoti žiediniai kopūstai”

Paskelbta

Trinta rudens sriuba

Kodėl rudens? Nes dabar kaip iš gausybės rago pasipylė obuoliai, morkos ir burokėliai. Obuolys sriuboje, bent jau mūsų kraštuose, yra retas svečias, tačiau jį galima išmaniai paslėpti, sriubą… sutrinant. Visi trys pagrindiniai šios sriubos veikėjai turi gamtinio saldumo, todėl gali drąsiai konkuruoti su populiariąja moliūgiene. Maloniai nustebins ne tik sriubos spalva, bet ir tekstūra bei skonis.

6 porcijoms reikės:

500 g vištienos blauzdelių be kaulo ir odos Toliau skaityti „Trinta rudens sriuba”

Paskelbta

Spanguoliniai krienai

Su dideliu malonumu pristatau naujausią, labai žiemišką ir gardžią naujieną – krienų ir spanguolių tyrės duetą. Idėją pasiskolinau iš vienos turgaus prekeivės, ilgai trypčiojau prie dvispalvių krienų, bandydama suprasti kas tas raudonasis sluoksnis, ir kam jis 🙂 Išsikalbėjom su pardavėja, nusipirkau mažutį indelį degustacijai ir supratau ko šiame duete man trūksta. Ir maliau, maišiau ir sluoksniavau, kol pasiekiau visų keturių skonių sintezę – aštru, saldu, kartu, rūgštu vienu metu. Ir be skonių puokštės, tinkančios su mėsa ar daržovėmis, dar ir  atidaro slogos užvertas nosis, tiesiog antigripinas 🙂

Šiuo metu turguje rasite ir šviežių spanguolių uogų, ir jau paruoštų krienų, beliks pasiruošti tyrę ir sudėti ją perpus su krienais į patogų indą. Toliau skaityti „Spanguoliniai krienai”

Paskelbta

Moliūginė silkė su pomidorais

Kaip jau rašiau, atradau būdą kaip žiemą prekybos centre pirktus pomidorus iš pelenės skonio paversti į karališką, tereikia turėti šalto spaudimo moliūgų sėklų aliejaus. Ir ne bet kokio, o belukščių sėklų, nes jos yra kardinaliai kitokio skonio, nei lukštentos. Ir jei kas nors prieš kokius penkis metus man būtų iš žvaigždžių išskaitęs horoskopą ir būt pasakęs, kad spausiu namie aliejų, kad tiek eksperimentuosiu, tiek kaifuosiu ir turėsiu galimybę dovanoti sveikus produktus artimiems, būčiau nusišypsojusi. Minimum. O dabar šypsausi iš malonumo, kiekvieną dieną atrasdama naujus skonius.

Prieš šventes randasi vis įdomesnių idėjų šventiniam Kalėdų ar Kūčių stalui, ir naujausias mano atradimas – silkė su pomidorais, moliūgų aliejumi ir išspaudomis. Pastarųjų nenusipirksite prekybos centre, tačiau lengvai pakeisite maltomis moliūgų sėklomis. O jei dar paskrudinsite prieš malant, m…  Toliau skaityti „Moliūginė silkė su pomidorais”

Paskelbta

Kakaviniai meduoliai

Nusileido ant žando šiandien ryte sniego kąsnis, kaip šaltas bučkis. Ir prisiminiau kaip smarkiai pasiilgau sniego ir kaip džiaugiuosi, kad jis pagaliau atvyko. O tada jau mintis po minties – sniegas yra Kalėdos, Kalėdos yra dovanos, dovanos yra valgomos, valgomi yra meduoliai, o galop iš atminties stalčiaus iškrito paskutiniu metu dažnai kulinariniuose kanaluose sutinkami tarsi sniege išsivolioję meduoliai, o meduoliai juk irgi Kalėdos! Netrukus paskelbsiu įrašą apie valgomas dovanas, ir jų tarpe šiemet jau puikuosis ir šie skanuoliai.

Meduoliams buvo skirtas bandymas, dalis jų dvi savaites svečiavosi šaldytuve, dalis popieriniame maišelyje duoninėje, o paskutiniai bandomieji gulėjo lėkštėje ant valgomojo stalo. Pirmos dvi bandomųjų grupės neprarado pirminių skoninių savybių, liko tokie patys gardūs ir minkšti. O paskutinieji valgomajame rimtai apdžiuvo, bet mano nuostabai viduje liko visiškai nepakitę, tokie patys tirpstantys burnoje ir ta kieta kepurė buvo net skanesnė, jei meduolius valgėme su arbata. Žodžiu, drąsiai galite juos dovanoti nesibaimindami, kad dovana po kelių dienų praras formas ir turinį, nors įtariu, kad šie meduoliai yra iš serijos „paragavęs negali sustoti” 🙂

Toliau skaityti „Kakaviniai meduoliai”

Paskelbta

Kepti burokėliai

Malyg jau esu aprašiusi istoriją iš vaikystės, kai vietoj ridikėlio, nelemto nesusipratimo dėka, į ranką gavau virtą burokėlį. Bent jau luptą, ačiūd, tačiau tuomet neturėjau suvokimo kas yra pasirinkimas ar neigiamas atsakymas suaugusiam. Todėl visą burokėlį suvalgiau, tačiau virtų burokėlių nebevalgiau kokį dvidešimtmetį. Jokiu formatu, net silkės kailiniai būdavo be burokų, keisdavau juos tuomet retai pas mus auginamais pastarnokais ar tiesiog morkomis arba gamindavau klasikines receptūras svečiams. Vyras vis prašydavo burokų sriubos – nejau atsakysi. Šaltibarščių, raudonų – prašom.

Tačiau vieną dieną, kai į namus tikrą speiguotą žiemos dieną namo su garais įvirto draugė su maišu kaimiškų burokų ir juokdamasi pasakė nemėgstanti jų, o man atvežusi, nes žino, kad ką nors sukursiu, supratau, kad teks.

Pradėjau nuo marinavimo obuolių sultyse ar obuolių acte. Po truputį pradėjau ragauti ir pačią daržovę. O kai jau įkritau į fermentacijos pasaulį, susižavėjau raugintais burokėliais, kuriuos po to dar ir paverčiau burjuostėmis – burokų juostomis sūryme. Kepiau jo pyragus, maišiau su grikiais, raugiau girą. Tik to virto buroko, na nenorėjau nors tu ką. Ir vieną dieną Danijoje valgiau pietus pas ūkininką, lėkštėje prie kepsnio buvo tiekiamos ūky augintos morkos ir pastarnokai. Ir burokai. Bet jie nebuvo virti, o kepti orkaitėje, su šlakeliu aliejaus ir gardinti sėklomis. Tai tapo atradimu.

Kepti burokėliai puikai atlieka karšto garnyro vaidmenį, tačiau man patys gardžiausi su fetos tipo sūriu, šiuo deriniu pirmiausiai buvau pavaišinta Garsios tylos sodyboje, o vėliau jau vaišinau, vaišinu ir vaišinsiu manųjų namų svečius.

Ir viskas paprasčiau nei atrodo. Toliau skaityti „Kepti burokėliai”

Paskelbta

Arbūzų gira

Keista ta žmogiška būtis – ankstyvą pavasarį baisingai norisi arbūzo, bet rudenį, kai jais kvepia turgus ir parduotuvės, kažkodėl jo… nesinori. Ir taip vyksta su dažnu mūsų. Todėl prasimanau vis įvairesnių šios gardžios uogos perdirbimo ir tiekimo būdų. Vienas skaniai pavykusių – gira.
Rudeniniai arbūzai pasižymi labai intensyviu skoniu, saldumu ir spalva, todėl nenaudojant pridėtinio cukraus galima pasigaminti saldaus ir kvapnaus fermentuoto gėrimo – arbūzų giros.
5 litrams giros pasiruošti reikės:

Toliau skaityti „Arbūzų gira”

Paskelbta

Naminis tepamas sūrelis (Philadelphia tipo)

Gera turėti draugų. Ir kaimynų – pridėčiau aš. Mano mylimos kaimynės, kuriai jau gerokai virš aštuoniasdešimties, dukra šiemet kaip niekad dažnai atvykdavo pavasaroti pas mamą. Rytais šnektelėdavome, paskui jau ir į miestą kartu nuriedėdavome, kalbėjomės apie keliones ir galiausiai apie maistą. Ir kartą, bevažiuojant į Vilnių, stabtelėjome prie vieno prekybcentrio, kuriame parduoda pilstomą grietinę. Vien dėl jos važiuoju ten, o ir Nataliją įkalbinau pabandyti gerokai tirštesnės, gardesnės ir tvirtesnės tekstūros grietinės. Ir būtent tuomet ji man papasakojo apie tepamo sūrelio gamybą. Iš tokios, geros kokybės grietinės ir graikiško jogurto. Be kaitinimo. Be fermentacijos.
Žinoma, tą patį vakarą jau spaudžiau sūrį ir nuo sekančios dienos mano šaldytuve visada yra šio greito užkandžio. Ir prisipažinsiu, kartais kabinu jo tiesiog šaukštu iš stiklainio, be tepimo ant duonos, nors jis ir vadinamas tepamu 🙂

Toliau skaityti „Naminis tepamas sūrelis (Philadelphia tipo)”

Paskelbta

Fermentuota salsa – aštrus padažas

Įmantriai skambantis pavadinimas nereiškia egzotikos ar sudėtingo paruošimo būdo, produktų šiuo metu rasite turguje ar prekybos centruose, o gardžiausią salsą pagaminsite iš savo šiltnamio gėrybių.
Salsa kandžioja liežuvį aštrumu, kurį švelnina fermentacijos metu susidariusi rūgštelė, o akis džiugina intensyvi raudona spalva. Valgome su žuvimi, tepame sūrio riekelę ar naudojame kaip padažą.
3 l stiklainiui reikės:
3 kg sunokusių pomidorų
2 kg raudonos saldžiosios paprikos
300 g čili pipirų (geriau rinktis raudonuosius)
3 v. š. rupios nejoduotos druskos
12 skiltelių česnako
100 g šviežių kalendros lapelių
Pasiruošiami kapojimo peiliai virtuviniame kombaine. Daržovės nuplaunamos ir paliekamos apdžiūti ant medvilninio rankšluosčio. Paprikos ir čili pipirai ketvirčiuojami, nupjaunami kotai ir išimamos sėklos. Jei mėgstate labai aštrius pojūčius, čilių sėklas galima palikti.
Pomidorai pjaunami pusiau, išpjaunami žiedkočiai ir smailesniu šaukštu išskobiamas minkštimas, salsai naudojamos tik pomidorų sienelės.

Toliau skaityti „Fermentuota salsa – aštrus padažas”