Cukinijų ir varškės pyragas (sūrus variantas)

O gal net ne pyragas, o visas tortas?

Šį pyragą kadaise paragavau pas Ingą ir kelis kartus, išsiklausinėjusi gamybos ypatumų, pagaminau namie ir … pamiršau. Turbūt todėl, kad cukinijos man asmeniškai – labai sezoniška daržovė, prekybcentriai jų siūlo beveik ištisus metus, tačiau man gardi tik ta iš daržo, su žemės ir lietaus kvapais. O šiemet vėl užgriuvę į svečius pas Ingą gavome po gabalėlį gardaus, gaivaus ir sotaus pyrago, tad grįžusi namolio pagaminau ir netgi spėjau nufotografuoti gabaliuką. Ir tą tik gudriai paslėpusi šaldytuve, labai jau šis patiekalas greitai dingsta iš lėkščių.

Pyragas skaniausiais šaltas, tad ilgiausia gamybos dalis ir yra laikas, kuomet atvėsta iškepti blynai ir jie susiporuoja su varškės pertepimu. Užtrunka ir cukinijos bei druskos chemija, labai svarbu, kad būtų nusunkta kiek įmanoma daugiau sulčių, kitaip kepami blynai plyš ir gadins nuotaiką.

Kepant daugumą saldžių pyragų visada rekomenduoju vadovautis nurodytomis proporcijomis, tačiau miltų ar druskos kiekį cukinijos blynams numatyti sudėtinga, viskas priklauso nuo tarkių drėgmės.  O ir palikti atpjautos cukinijos nevertėtų, geriau sunaudoti visą, iškepant daugiau blynų.

Pertepimui varškė yra maišoma su grietine arba majonezu, ar jų mišiniu. Man kilo mintis, kad graikiškas jogurtas irgi yra pakankamai tirštas, turi grietinės rūgštumo ir yra ne toks riebus, tad gaminu su juo.

Šiam pyragui naudojau 1,300g cukiniją, kurią svėriau prieš išimant sėklas ir nulupant žievę. Toliau skaityti „Cukinijų ir varškės pyragas (sūrus variantas)”

Varškės apkepas „Klasika”

Varškės apkepų variacijų gyva galybė, tačiau šis, kurį mena vaikystėje valgę net garbingiausio amžiaus senjorai, yra absoliutus favoritas. Ypatingai dėl to, kad ruošai nereikalinga jokia buitinė technika,  viską galima sumakaluoti tiesiog šakute. Produktų dažniausiai yra šaldytuve ir spintelėse. O ir receptūrą supaprastinau iki lengvai įsimenamos, tad prieš gaminant nebereikės naršyti kulinariniuose puslapiuose.

Atsiminti tereikia, kad matuojant standartiniais varškės pakeliais po 180g, pagrindinių ingredientų reikės po 1. Jei 1 pakelis varškės, tai 1 kiaušinis, 1 šaukštas manų kruopų ir jei mėgstate saldžiai – 1 šaukštas cukraus. Ir, beje, tikrai galima kepti vieną porciją mažoje kepimo formoje.  

Šį apkepą tradiciškai tiekiame su grietine, tačiau puikiai tinka ir graikiškas jogurtas, ir grietinės-sviesto padažas ir net bešamelis, jei jo netyčia liko gaminant lazaniją.

Aš dažniausiai gaminu 4 porcijas, jei dalis ir lieka nesuvalgyta, laikau šaldytuve ir valgome net nepašildytą.

Taigi, 4 porcijoms reikia:
Toliau skaityti „Varškės apkepas „Klasika””

Šparagų ūgliai šoninės juostose

Kad jau prasidėjo didysis šparagų (smidrų) sezonas, brūkštelsiu apie patį elementariausią, bet tuo pačiu ir gardžiausią jų paruošimo būdą.

Receptas puikus ir tuo, kad tinka kepimui tiek orkaitėje, tiek ant žarijų. Žarijų kaitra, žinoma, prideda ir dūmo aromato, tad patiekalas gaunasi kvapnesnis. Vienintelė bėda kepant tokiu būdu, jei neturite dvipusių užspaudžiamų grotelių, yra vartymas, net ir stipriausiomis žnyplėmis suimtas ir verčiamas gaminys dažnai užsispyrusiai sukasi atgal, kartais atsivynioja šoninės kraštas, todėl parašysiu ir veiksmingą būdą išvengti nesėkmių.

Jei didesniame prekybos centre ar turgavietėje užmatysite blyškius, beveik baltus (taip ir vadinamus baltaisiais) šparagų ūglius, drąsiai pirkite ir skanaukite, blankumas yra specifinio auginimo būdas, kai augalas auga po žeme, apkauptas. Jų skonis yra švelnesnis, ūgliai stambesni, o šiame patiekale puikiai suderantys su stipriu rūkytos šoninės skoniu.

Šoninę perku jau pjaustytą plonomis juostomis, namuose net ir aštriausiu virtuviniu peiliu taip plonai atriekti nepavyksta.

2 porcijoms pasiruošiu: Toliau skaityti „Šparagų ūgliai šoninės juostose”

Vištienos ketvirčiai su morkomis, apelsinais ir rabarbarais

Kai tik iš žemės pradeda lįsti rabarbarų kotai, iš atminties stalčiukų krenta pyragai, keksiukai, sausainiai, kompotai… Bet šiemet kilusi idėja rabarbarus įkomponuoti į vieno indo orkaitėje patiekalą nunešė į kulinarines aukštumas.

Rūgštus skonis išties puikiai dera su paukštiena ir saldžiomis morkomis bei apelsinais. Kadangi paukštieną visad kepu lėtai, buvo nuogastavimo, kad rabarbarų kotai smarkiai perkeps ir taps labai minkšti. Bet buvau parengusi ir atsarginį planą – sumalti iškeptas morkas su apelsinų minkštimu ir rabarbarų piurė ir tiekti kaip košę. To neprireikė, rabarbarai buvo minkšti, bet laikantys formą.

Na, o skonis buvo stulbinantis. Gal dėl sūru-saldu-rūgštu-aštru derinio, jis visada pamalonina skonio receptorius. O pats receptas niekuo neypatingas, taip gaminu kone kasdien. Teisingiau gamina orkaitė, nes mano indėlis tebūna sudėti produktus į skardą.

2 porcijoms pasiruošiu:

Toliau skaityti „Vištienos ketvirčiai su morkomis, apelsinais ir rabarbarais”

Lėtas sprandinės (kumpio, nugarinės) kepsnys

Lėto kepimo gaminiai puikiai tinka ne tik savaitgaliui. Jei dirbate nuotoliniu būdu, kepsnį galima pasiruošti ir dienos pietums. Didžiausią darbą atliks orkaitė.

Tokie kepsniai pasižymi ypatingu sultingumu ir minkštumu ir nepalieka abejingų. Ovacijos garantuotos 👏

Paruošimas nesudėtingas, svarbi tik viena proporcija – mėsos ir druskos santykis, optimaliausias 1kg mėsos skaičiuojant 1 šaukštelį druskos (15g).

Taip pat ruošiu ir kumpį ar mentę. 

Mėsą (optimaliausias 2-3 kg gabalas) dedu į kepimo indą, naudoju akmens masės skardą. Mėsos viršų įpjaunu tinkleliu, apie 2cm gyliu. Į įpjovas prikaišau česnako riekelių, rūkytos šoninės juostelių, beriu džiovintų žolelių (dašio, čiobrelio, raudonėlio), palaistau trupučiu aliejaus. Kartu kepu ilguosius burokėlius, juos nulupu, supjaustau 4-5cm storio griežinėliais, dedu šalia kepsnio, pabarstau kmynais ir druska.

Toliau skaityti „Lėtas sprandinės (kumpio, nugarinės) kepsnys”

Plikytos tešlos spurgos

Plikytos tešlos spurgos gaminamos pačių įvairiausių formų, kadangi tešla yra ganėtinai skysta, formuoti kamuoliukų nėra kaip, tad tešla leidžiama į verdantį aliejų nuo šaukšto, o man labiausiai patikęs variantas – spausti tešlą iš konditerinio maišelio ir žirklėmis nukirpti norimo ilgio spurgą.

Kepant jos labai pučiasi, viduje tampa beveik tuščiavidurėmis, tad valgant atrodo, kad kramtai debesėlį. Skaniausia dalis – traškūs apskrudę krašteliai.

Didieji šių spurgų privalumai – ketvirtadalį tešlos sudaro vanduo, tešloje naudojamas tik ketvirtadalis šaukštelio vanilinio cukraus, jokio kito, o saldumą kiekvienas gali reguliuoti pagal save, berdamas norimą kiekį miltelinio cukraus, aš asmeniškai jas valgau visiškai be jokio cukraus.

O didžiausias šių spurgų minusas, kad jos niekaip neužsibūna lėkštėje. Ir tai taipogi yra gerai, nes spurgos ir yra skaniausios ką tik iškeptos (ar išvirtos, nė nebežinau kaip čia teisingai). Jei žinau, kad valgytojų bus nedaug, gaminu iš pusės normos.

Toliau skaityti „Plikytos tešlos spurgos”

Keptuvėje kepta jogurtinė duona

Puikus, jeigu net ne fantastiškas receptas tiems, kurie neturi orkaitės. Nors kai pradėjau kepti šią duoną, abi namų orkaitės ilsisi. Viskas skamba keistai, bet tik iki tol, kol pabandysite patys. Ir labai raginu, nes ši duona skoniu lenkia visas ragautas kvietines duonas, kaip sakė valgę, ji sotesnė, intensyvesnio skonio.

Gaminti paprasta, nes naudojamos sausos mielės, ne raugas. Visiškai nereikia minkyti. Receptas iš serijos „viens-du”, tereikia sumaišyti produktus, o visus likusius darbus nudirba laikas ir… keptuvė. Ji, žinoma, turėtų būti tokia, kurioje neprisvyla ir kepami blynai, t.y. lygaus dugno, be įbrėžimų. Aš kepu akmens masės keptuvėje, esu kepusi ir špižinėje, ir netgi stiklinėje kepimo formoje. Kadangi kepama itin mažoje kaitroje, stiklo trūkio baimintis neverta. Maniškės yra 28cm diametro.

Smulkiai aprašysiu gaminimo eigą, kad nereiktų naudoti daug indų ir kad viskas pavyktų tikrai 100%.

Vienam kepalui reikia:

Toliau skaityti „Keptuvėje kepta jogurtinė duona”

Skrudinti duonos trupiniai (Migas de Pan)

Kartais ožiuojasi foto technika (arba greičiau mano foto įgūdžiai), šį naujausią mano atradimą iš maisto likučių gaminau jau kelis kartus, bet dorai nupaveiksluoti nepavyko, tad pabandysiu gardžiais epitetais apibūdinti šį maistą.

Apie Migas de Pan sužinojau naujos pažinties dėka, idėją sugeneravo skystuoju auksu – alyvuogių aliejumi – prekiaujantys Virgen Extra, jų puslapyje su dideliu malonumu skaičiau apie Andalūzijos krašto žmones, papročius ir, žinoma, maistą. Akį labai patraukė Migas, ypatingai dėl to, kad labai mėgstu maisto likučių išsaugojimo būdus. o šiame patiekale puikiai sudera apdžiūvusios duonos, dešros, daržovių ar net vaisių likučiai. Originalųjį receptą rasite ČIA.

O aš nebūčiau aš, jei į galvą nešautų kokia idėja.

Pirmiausia kilusi mintis buvo pakeisti Ispanų virtuvėje karaliaujančią kvietinę duoną mūsiške, juodąja. Antra – kad sultinį patiekalui galima išvirti iš mėsos likučių, o ir tą virtą mėsą patiekti vietoj čiorizo dešros. Ir žinoma, pakeisti pietų šalių daržoves ir vaisius į mūsiškius.

Tai, ką ragavau po pirmo bandymo, pranoko absoliučiai visus lūkesčius, kažkada, kai atlaisvėjus karantino pančiams, organizuosime alaus vakarėlį, būtinai gaminsiu šį patiekalą, didelį indą! Trupinius kiekvienas gali valgyti savo šaukštu, be papildomų lėkščių.

O namie trupinius valgėme ir su originaliame recepte siūlomais keptais kiaušiniais, buvo tobulas pusrytis.

Jei trumpai apie skonį,

Toliau skaityti „Skrudinti duonos trupiniai (Migas de Pan)”

Trapūs majonezo sausainiai

Taip taip, į šių sausainių tešlą tikrai dedamas majonezas. Manyčiau, kad receptas gimė iš deficito, kai majonezą tūli piliečiai galėdavo įsigyti tik per didžiąsias šventes ir rinkimus, imdavo tiek, kiek leisdavo nusipirkti, o paskui, atsivalgę mišrainių ir virtų kiaušinių sukdavo galvas kur dėti likučius.

Idėja tikrai puiki, geras majonezas yra gaminamas iš kiaušinių ir aliejaus, tad viskas logiška.

Dabar, kai nuo majonezo pasiūlos prekybos centruose sukasi galva, kepiniams reiktų rinktis patį paprasčiausią, klasikinį, be jokių priedų arba pasigaminti jo patiems (receptai čia).

Pačios tešlos gamybai nereikalinga jokia buitinė technika, viskas labai paprasta ir greita.

Iš nurodyto kiekio iškepu dvi skardas labai kvapnių ir itin trapių, burnoje tirpstančių sausainių.

Tešlai reikia:

Toliau skaityti „Trapūs majonezo sausainiai”

Sūrūs arba saldūs trapūs sausainiai

Kadangi šiemet pasižadėjau kepti daugiau sausainių, bet vis dar nenorėdama grįžti prie saldžių skonių, prisiminiau vieną žiauriai gerą receptą, kuriame, net ir kepant saldų variantą, cukraus tešloje nėra išviso, o sausainių apvoliojimui užtenka vos poros šaukštų baltųjų ar rudųjų kristalų.

Šių sausainių skonis labai nostalgiškas, man primenantis visas giminės šventes ir veselias. Vaikystėje juos triaukšdavau su pienu ar arbata, dabar gardžiausi su balinta kava, bet vistik pats pačiausias man – sūrus variantas, tinkantis su užtepėlėmis, įvairiais padažais ar su balto vyno taure.

Džiugiausia recepto dalis yra ta, kad tereikia prisiminti, kad produktai tešlai skaičiuojami pagal proporciją 1:1:2, pateikiu pavyzdį:

Toliau skaityti „Sūrūs arba saldūs trapūs sausainiai”