Paskelbta

Marinuotos obuolinės agurkų juostos

Prisipažinsiu, nusižiūrėjau šį konservavimo būdą Amsterdame, viename supermarketų stabtelėjau prie marinuotų agurkų, nes akį patraukė plonos riekelės. Etiketėje buvo rašoma, kad pjaustyti agurkai labai tinka Olandijoje itin mėgstamiems sumuštiniams ir suvožtiniams. Prigriebėme stiklainį, ir vakare dviese jį visą ir sutaršėme, agurkai labai jau derėjo su sūriu ir virtu kumpiu, mintyse jau mačiau kaip gražiai jie tiktų, susukti ar iškloti prie kokio kepsnio ar maltinio. Įsidėjau idėją į atminties stalčiuką ir… pamiršau. O prisiminiau šią vasarą, kuomet agurkai lepino ypatingu derliumi. Pusę vasaros džiugiai kimšau agurkus į stiklainius, vis pavartydama savo receptų lobyną ir vieną dieną supratau, kad rūsys ne guminis, o ir norisi ko nors tiesiog kitaip. Štai tuomet iš atminties stalčiuko iššoko prisiminimas, tuomet ėmiausi darbo ir po kelių valandų jau buvau atradusi patį optimaliausią juostų marinavimo būdą. O kadangi su obuolių actu, tai obuolinės 🙂 Bandykite ir jūs.

Toliau skaityti „Marinuotos obuolinės agurkų juostos”

Paskelbta

Čiliukai meduje

Beveik padariau išvadą, kad tie, kas mėgsta aštrius pojūčius, nebūtinai mėgsta aštrų skonį. Ir atvirkščiai 🙂 O dar būna nei šiokių nei tokių (kaip aš), gaminu aštriuosius pipirus meduje tik mano skonių stiklainiuose vertintojams, pati aštrumų, matyt, atsivalgiau tolimuose kraštuose, todėl kaip aš mėgstu sakyti jelapenizuotus patiekalus dažniausiai gaminu svečiams ar itin šaltos žiemos dienos pietums – kad sušilti iš vidaus, taip, kad pavalgius pvz. chašlamos būtų ne tik sotu, bet ir karšta vidujai. Bet. Esu mačiusi degustuojančių šiuos čiliukus tiesiai iš stiklainio, patikėkite, vaizdas buvo emocionaliai gurmaniškas, vertinantys ugningus skonius sutartinai giria šį konservą.

Visa ko esmė yra ta, kad šiuo būdu konservuojant čili pipirus, jų aitrumas neužmušamas jokiais prieskoniais. Nei taip plačiai naudojamais česnakais, raudonėliais ar čiobreliais, nei netgi … druska. Toliau skaityti „Čiliukai meduje”

Paskelbta

Naujoviškas agurkų konservavimas II

Neįtikėtino populiarumo sulaukęs receptas prašosi naujo aprašymo, prasidėjus konservavimo sezonui tiesiog fiziškai nebespėju atsakyti į jūsų klausimus, komplimentus, pabambėjimus ar euforiją 🙂

Žinote, kad mėgstu supaprastinti matavimo vienetus ir gamybą, todėl per kelerius metus ištobulinau šį receptą iki man priimtiniausio ir labiausiai taupančio laiką.

Agurkų nė nesveriu, pasiruošiu tiek kiek turiu, užpilu juos giliame inde, puode ar maistiniame kibire šaltu vandeniu ir nupildama pamatuoju to vandens tūrį.

Toliau skaičiuoju sekančiai: Toliau skaityti „Naujoviškas agurkų konservavimas II”

Paskelbta

Obuolių acto marinatas

Kuo ilgiau rašau apie konservavimą, tuo daugiau kyla diskusijų ir klausimų. Tai labai džiugina, nes jei per sezoną pavyksta įtikinti nors vieną šeimininkę, kad gaminti „iš akies” yra produktų, laiko ir rudenį dažnai ne itin geros nuotaikos gadinimas – laikau tai puikiu rezultatu.

„Iš akies” galima berti druskos ant kepto kiaušinio, tepti duoną sviestu, tačiau konservavime galioja konservantų ir vandens (jei jis naudojamas) proporcijos. Pavyzdžiui, cukraus į marinatus dedama arba tiek pat kiek druskos, arba žymiai daugiau. Jei 1 litrui vandens pakanka 1 šaukšto druskos, tai cukraus gali būti ir 1, ir 3, ir 5. Vienoje FB grupėje moteris rašė pilanti 1,5 stiklinės cukraus, bet tik 100 ml acto. Ir vėlgi, tai proporcijų reikalas – acto rūgštis gesina cukraus saldumą, tad jei nesinori valgyti agurkų kompoto, reikėtų prisiminti ir tai, kad kuo daugiau cukraus, tuo daugiau ir acto.

Šiandien norėčiau pristatyti dar neaprašytą agurkų marinavimo su obuolių actu receptą ir mažą gudrybę, sutaupančią galybes laiko konservuojant.  Toliau skaityti „Obuolių acto marinatas”

Paskelbta

Jomajo agurkėliai

Būna, kad susipažįsti su žmogum ir visą likusį pažinties laiką kreipiesi į jį ‘jūs’, o būna, kad nuo pirmo susirašymo jautiesi sutikęs artimą dūšią. Taip ir susipažinome su Jo, lyg tarp kitko, pasidalinant patirtimi apie pavėžėjimo paslaugas Vilniuje (abi buvom nėrę į šią smagią avantiūrą), po to ilgai bekalbant apie jos Suaugusios moters mintis, apie Vilnių, knygas, kulinariją, žmonių elgesio ypatumus… Ir didžiai mano nuostabai, vieną dieną Jo parašė begaminanti ypatingus marinuotus agurkus, kuriuos su dukra šlamšdavusios be sustojimo – tokie skanūs jie būdavo. Žinoma, kad užsimaniau sužinoti receptą, bet vietoj jo pirmiausiai gavau dovanų Jomajo indelį, pusę kurio beplepant karščiu alsuojančiame biure, sulapnojau su dideliu malonumu. Ir aštrūs, ir gaivūs, ir macni. Ne žieminis variantas, bet ne viskas juk turi gyventi po pusę metų rūsy. O vėliau gavau ir receptą, mielai dalinuosi juo su jumis. Toliau skaityti „Jomajo agurkėliai”

Paskelbta

Šaltai marinuoti agurkai

Susitikusi smagiai ir labai jaukiai popietei su ex-kolege, prisiminiau jos firminius marinuotus agurkėlius. O čia dar ir kaimynė užsiprašė šviežių kiaušinių, o mainais atnešė pusmaišį lauko agurkų. Pamaniau, kad laikas atidaryti agurkų marinavimo sezoną, bet… niekaip savo tinklarašty neradau to Evos agurkų recepto. Teko pasikapstyti laiškų archyvuose, tuo pačiu perskaityti galybę senų susirašinėjimų, ir ne tik su ja. Taigi, marinuotų agurkų gamyba persikėlė į kitą parą, o aš iki išnaktų dūsavau, skaitydama romantiškus ir labai nostalgiškus laiškus…

O ryte jau buvau radusi receptą. Tai vadinamasis šaltas marinavimo būdas, kai agurkai užpilami tik konservantais, be jokių terminių apdorojimų. Šis receptas tinka tik tiems, kurie nebijo didesnio acto ar cukraus kiekio. Bet ir suvalgyti šio gardumyno vienu kartu daug nesinori, tai labiau užkandis, priedas prie kitų garnyrų, picos ar karštų sumuštinių įdarų ir panašaus maisto, kurio kasdien (tikiuosi) nevalgote. Skamba keistai, bet taip ruoštiems agurkams nereikia nė rūsio ar šaldytuvo, konservai puikiai laikosi kambario temperatūroje. Todėl tikrai verta pasigaminti bent kelis stiklainius, net jei esate konservavimo profanas.  Toliau skaityti „Šaltai marinuoti agurkai”

Paskelbta

Krapų užtepėlė (pesto)

Stebuklai! Nušienavus savo, kaimynės ir mamos krapų derlių, pagaminau mano mėgstamo krapų pagardo. Kitą dieną turėjau susitikti su mergina, dovanojančia galybę stiklainių ir kiaušinių dėklų, todėl padėkai paruošiau indelį pesto dovanų. O po kelių dienų mano labai mylima FB draugė, vaistažolių galių tyrinėtoja Vilija iš Telšių, atsiuntė to pačio indelio nuotrauką. Pasirodo, nežinant susipažinome su Vilniuje gyvenančiu jos sūnumi ir jo drauge, jie nusivežė pesto pas mamą, o kadangi ant indelio buvo etiketė su kūmutės virtuvės logo, Vilija iškart sumojo, kad įvyko tai, ką esame įpratę vadinti sutapimais ar tiesiog stebuklais 🙂 Skanaus, Vilija.

Pesto tipo pagardų gaminu daug ir iš labai įvairių žolelių – klasikinio baziliko, aitriosios gražgarstės, pavasarinių ridikėlių lapelių, o krapus visada šaldydavau. Kol akis neužkliuvo už Dovilės recepto. Visus pagardus gaminu su saulėgrąžomis ar žemės riešutais bei jų aliejais, todėl iš šio recepto skolinausi tik krapų pagardo idėją 🙂   Toliau skaityti „Krapų užtepėlė (pesto)”

Paskelbta

Raugintos burokų juostos – „Burjuostės”

Kadaise vienoje garstronomijos mugėje akis užkliuvo už man nematyto įrankio daržovių „spagečių” gamybai. Tuomet draugė tempė už rankovės, sakydama – kam mokėti už tokį daiktą šitokį kosmosą pinigų? Ir ji buvo absoliučiai teisi. Po kelių mėnesių sendaikčių turguje aptikau tokį patį daiktą, tik dešimtį kartų pigesnį. Gerą mėnesį namiškiams teko valgyti ilgų makaronų formos bulves, cukinijas, agurkus, morkas… Bet didžiausias atradimas slypėjo kitame įrankio gale. Juo galima atpjauti ypatingo plonumo ir platumo juostas. Tuomet gimė marinuotos cukinijų ar agurkų juostos, pradėjau kepti bulvių juostų apkepus, o pernai, beraugiant burokus, pamaniau, kad burokų juostos juk įrūgtų žymiai greičiau. Pridrožiau visą trilitrį, po to sekantį… ir tokiu būdu burokų juostos tapo mūsų namų garnyrų karalienėmis.

Juostoms geriausia rinktis ilgus ir storus burokėlius, tuomet galima pagaminti ir plačių, ir ilgų juostų. Vienam trilitriui stiklainiui pasiruošiu: Toliau skaityti „Raugintos burokų juostos – „Burjuostės””

Paskelbta

Bijūnų žiedai ir ką su jais veikti

Šiemet beveik nežydėjo sakuros ir išvengėme masinės fotopsichozės, kiekvienais metais užgriūdavusios socialines medijas. Ir ypatingai džiaugiuosi, kad šiemet visi fotografavosi su dideliausiomis bijūnų puokštėmis, reabilituoti vieni nuostabiausių pasauly žiedai ir kvapai. Kaip niekad ilgai džiuginę bijūnų žiedai mano virtuvėje virto arbata, pagardu ir kvepalais. Apie kiekvieną jų ir parašysiu jums, gal norėsite pabandyti.

Bijūnus perdirbimui kerpu nuo šakų, namuose nuskinu žiedlapius, gražiausius atidedu arbatai, apvytusius ar truputį parudavusius – pagardui ir kvepalams. Beje, baltuosius žiedus naudoju tik kvepalams. Toliau skaityti „Bijūnų žiedai ir ką su jais veikti”

Paskelbta

Rabarbarų padažas (čatnis)

Rabarbarų kotais šiemet, tarsi susitarę, apdovanojo visi kaimynai. Ir pirmą kartą nebereikėjo sukti galvos ką iš jų gaminti, nes pernai gamintas rabarbarų padažas iš rūsio lentynų dingo iki vasaros pabaigos ir daviau sau pažadą pagaminti jo DAUG. Maloniai rūgštus, ir tuo pačiu aštrokas padažas tiko su laužo kepsniais, žuvimi, varškės ir fermentiniais sūriais, vakarėliui dažnai neužtekdavo vieno indelio , todėl šiemet gaminu didesniuose.

Jei sumanytumėte pasigaminti šio padažo, suskubkite tai daryti iki Joninių, anot maisto kokybės tyrėjų, nuo birželio galo nuodingoji oksalo rūgšties koncentracija kotuose smarkiai padidėja, todėl yra galimybė apsinuodyti. Gal geriau palaukti kito pavasario…

Toliau skaityti „Rabarbarų padažas (čatnis)”