Nusileido ant žando šiandien ryte sniego kąsnis, kaip šaltas bučkis. Ir prisiminiau kaip smarkiai pasiilgau sniego ir kaip džiaugiuosi, kad jis pagaliau atvyko. O tada jau mintis po minties – sniegas yra Kalėdos, Kalėdos yra dovanos, dovanos yra valgomos, valgomi yra meduoliai, o galop iš atminties stalčiaus iškrito paskutiniu metu dažnai kulinariniuose kanaluose sutinkami tarsi sniege išsivolioję meduoliai, o meduoliai juk irgi Kalėdos! Netrukus paskelbsiu įrašą apie valgomas dovanas, ir jų tarpe šiemet jau puikuosis ir šie skanuoliai.
Meduoliams buvo skirtas bandymas, dalis jų dvi savaites svečiavosi šaldytuve, dalis popieriniame maišelyje duoninėje, o paskutiniai bandomieji gulėjo lėkštėje ant valgomojo stalo. Pirmos dvi bandomųjų grupės neprarado pirminių skoninių savybių, liko tokie patys gardūs ir minkšti. O paskutinieji valgomajame rimtai apdžiuvo, bet mano nuostabai viduje liko visiškai nepakitę, tokie patys tirpstantys burnoje ir ta kieta kepurė buvo net skanesnė, jei meduolius valgėme su arbata. Žodžiu, drąsiai galite juos dovanoti nesibaimindami, kad dovana po kelių dienų praras formas ir turinį, nors įtariu, kad šie meduoliai yra iš serijos „paragavęs negali sustoti” 🙂
