Kakaviniai meduoliai

Nusileido ant žando šiandien ryte sniego kąsnis, kaip šaltas bučkis. Ir prisiminiau kaip smarkiai pasiilgau sniego ir kaip džiaugiuosi, kad jis pagaliau atvyko. O tada jau mintis po minties – sniegas yra Kalėdos, Kalėdos yra dovanos, dovanos yra valgomos, valgomi yra meduoliai, o galop iš atminties stalčiaus iškrito paskutiniu metu dažnai kulinariniuose kanaluose sutinkami tarsi sniege išsivolioję meduoliai, o meduoliai juk irgi Kalėdos! Netrukus paskelbsiu įrašą apie valgomas dovanas, ir jų tarpe šiemet jau puikuosis ir šie skanuoliai.

Meduoliams buvo skirtas bandymas, dalis jų dvi savaites svečiavosi šaldytuve, dalis popieriniame maišelyje duoninėje, o paskutiniai bandomieji gulėjo lėkštėje ant valgomojo stalo. Pirmos dvi bandomųjų grupės neprarado pirminių skoninių savybių, liko tokie patys gardūs ir minkšti. O paskutinieji valgomajame rimtai apdžiuvo, bet mano nuostabai viduje liko visiškai nepakitę, tokie patys tirpstantys burnoje ir ta kieta kepurė buvo net skanesnė, jei meduolius valgėme su arbata. Žodžiu, drąsiai galite juos dovanoti nesibaimindami, kad dovana po kelių dienų praras formas ir turinį, nors įtariu, kad šie meduoliai yra iš serijos „paragavęs negali sustoti” 🙂

Toliau skaityti „Kakaviniai meduoliai”

Naminis tepamas sūrelis (Philadelphia tipo)

Gera turėti draugų. Ir kaimynų – pridėčiau aš. Mano mylimos kaimynės, kuriai jau gerokai virš aštuoniasdešimties, dukra šiemet kaip niekad dažnai atvykdavo pavasaroti pas mamą. Rytais šnektelėdavome, paskui jau ir į miestą kartu nuriedėdavome, kalbėjomės apie keliones ir galiausiai apie maistą. Ir kartą, bevažiuojant į Vilnių, stabtelėjome prie vieno prekybcentrio, kuriame parduoda pilstomą grietinę. Vien dėl jos važiuoju ten, o ir Nataliją įkalbinau pabandyti gerokai tirštesnės, gardesnės ir tvirtesnės tekstūros grietinės. Ir būtent tuomet ji man papasakojo apie tepamo sūrelio gamybą. Iš tokios, geros kokybės grietinės ir graikiško jogurto. Be kaitinimo. Be fermentacijos.
Žinoma, tą patį vakarą jau spaudžiau sūrį ir nuo sekančios dienos mano šaldytuve visada yra šio greito užkandžio. Ir prisipažinsiu, kartais kabinu jo tiesiog šaukštu iš stiklainio, be tepimo ant duonos, nors jis ir vadinamas tepamu 🙂

Toliau skaityti „Naminis tepamas sūrelis (Philadelphia tipo)”

Fermentuota salsa – aštrus padažas

Įmantriai skambantis pavadinimas nereiškia egzotikos ar sudėtingo paruošimo būdo, produktų šiuo metu rasite turguje ar prekybos centruose, o gardžiausią salsą pagaminsite iš savo šiltnamio gėrybių.
Salsa kandžioja liežuvį aštrumu, kurį švelnina fermentacijos metu susidariusi rūgštelė, o akis džiugina intensyvi raudona spalva. Valgome su žuvimi, tepame sūrio riekelę ar naudojame kaip padažą.
3 l stiklainiui reikės:
3 kg sunokusių pomidorų
2 kg raudonos saldžiosios paprikos
300 g čili pipirų (geriau rinktis raudonuosius)
3 v. š. rupios nejoduotos druskos
12 skiltelių česnako
100 g šviežių kalendros lapelių
Pasiruošiami kapojimo peiliai virtuviniame kombaine. Daržovės nuplaunamos ir paliekamos apdžiūti ant medvilninio rankšluosčio. Paprikos ir čili pipirai ketvirčiuojami, nupjaunami kotai ir išimamos sėklos. Jei mėgstate labai aštrius pojūčius, čilių sėklas galima palikti.
Pomidorai pjaunami pusiau, išpjaunami žiedkočiai ir smailesniu šaukštu išskobiamas minkštimas, salsai naudojamos tik pomidorų sienelės.

Toliau skaityti „Fermentuota salsa – aštrus padažas”

Laukinių kriaušių gardėsis

Paieškoti sulaukėjusių sodų verta ne tik dėl vaisių, tai ir puiki proga pasivaikščioti po rudenėjančią gamtą, užuosti jos aromatus ir pasigėrėti spalvomis. Ir mintimis padėkoti žmogui, kadaise pasodinusiam vaismedžius. Sulaukėję medžiai veda nedidelius, aitrius ir sunkiai įkandamus vaisius, bet turbūt numanote, kad jų maistinė vertė lenkia bet kokį pramoniniame sode augintą obuolį ar kriaušę.
Fermentuojami vaisiai suminkštėja ir atskleidžia visus savo užslėptus skonius. O kadangi fermentacija – ilgas procesas, paragavus pirmą kriaušę ar obuolį po poros mėnesių, tikrai užsimanysite dar. O vaisių nebebus. Todėl verta pagaminti daugiau vienu ypu.
Fermentacijai reikės:

Toliau skaityti „Laukinių kriaušių gardėsis”

Fermentuotų burokėlių ir kriaušių duetas

Apie duetus – gyvenime, šokiuose, versle, muzikoje – parašyta galybė knygų. Kulinarinių irgi. Neišskiriamaisiais dažnai vadinami kiaušiniai ir sviestas omlete, grietinėlė ir cukrus deserte ar sultinys ir druska sriuboje, o mano šių metų fermentacijos pasaulyje tęsiasi eksperimentai poruojant daržoves su vaisiais. Nemeluosiu, nemažą kiekį eksperimentų teko atiduoti komposto globon, tiek dėl nesuderėjusių skonių, tiek dėl skirtingų tekstūrų – vieniems produktams įrūgus, kiti nespėdavo ar netgi atvirkščiai – vieni išrūgdavo taip greitai, kad kitam besivejant, spėdavo ištyžti.
Tačiau vieną duetą jau drąsiai galiu rekomenduoti ir tai raudonieji šakniavaisiai ir žalieji rudens vaisiai.
Tiek burokėliai, tiek kriaušės turi gamtinio saldumo, tačiau burokėlių sultimis nusidažę ir šakniavaisiams būdingo kvapo prisigėrusios kriaušės skoniu neprimins nieko. Ypatingai gardžios kaip garnyras paukštienai, tuo tarpu burokėliai tiks su visos rūšies mėsa, paukštiena ar žuvimi.

Toliau skaityti „Fermentuotų burokėlių ir kriaušių duetas”

Fermentuota mėtų arbata

 
Dažnas klausia kokiu tikslu yra fermentuojamos vaistažolės ar kvapniosios žolės. Atsakymas itin paprastas – tokiu būdu ruošiamos žolės atskleidžia žymiai stipresnius aromatus ir skonius. Vaistažoles ir lapus rekomenduojama rinki vasaros pradžioje, tačiau mūsų darželių mėtos gali būti skinamos ir ruošiamos iki pat šalnų.
Mėtų lapai nuskabomi nuo stiebo ir sudedami į gilų indą. Imant po saujelę, lapai trinami tarp delnų ir suvoliojami į nedidelį kamuoliuką. Jis dedamas į sandariai uždaromą stiklainį, taip pat ir sekantis ir visi likę, vis paspaudžiant, kad liktų kuo mačiau oro tarpų. Didelis indas lapų puikiai telpa į pusės litro talpos stiklainį.

Toliau skaityti „Fermentuota mėtų arbata”

Sausas agurkų ir pomidorų rauginimas

Jokia jau čia naujiena tas sausas būdas, gal pomidorus retas kas taip gamina, bet apie agurkus maišelyje tikrai girdėjote. O man kliūna tie maišeliai, paskui valgant vaidenasi plastiko prieskonis (kiti nejaučia…), todėl sumąsčiau, kad recepto esmė sandarume, kuriame daržovės rūgsta ir poruojasi su druska ir prieskoniais, todėl atradau elementarų būdą – rauginimą… puode. Irgi jokia naujiena, sakysite, bet tikrai nauja, jei gaminame be vandens.

Pernai tokiu pačiu būdu raugiau ir kopūstus, priminsiu jums apie juos tada, kai jau pasirodys pirmosios žieminės gūžės, vasarinės galvos tam ne itin tinkamos.

Greičiausiai ir paprasčiausiai ruošiu agurkus. Nupjaustau jiems galus ir peiliu įbrėžiu per visą ilgį  – tai maža paslaptis kodėl taip greitai susigeria prieskoniai. Tuomet agurkus nuplaunu po tekančiu vandeniu.

Jei raugiu savus agurkus – pasveriu, jei pirktinius – prisimenu kiek pirkau, mat druska skaičiuojama būtent pagal kilogramus, ir sudedu į puodą. Toliau skaityti „Sausas agurkų ir pomidorų rauginimas”

Vynuogių lapai ir ką su jais veikti

Man vasara baigiasi per Jonines. Tuomet baigiasi žydėjimai, gamtos žalumas įgyja tamsią spalvą, prasideda nokimas, brendimas ir derliaus laukimas. Ir neišvengiamai – jo ruošimas žiemai. Tai ypatingas laikas, nes konservuoti ir fermentuoti man lygu meditacijai. Jau trepsiu prie agurkų stiebų, apsipylusių žiedais ir vaisių užuomazgomis, po kelių savaičių, manau, jau būsiu tame transe 🙂

Šiuo metu medituoju karpydama vynuogių lapus, ypač naujų, rūšinių, kuriomis užsodinome vieną šiltnamių, kuriame dėl pušų kaimynystės niekad neaugdavo agurkai ir pomidorai, ką jau jie – net salotos. O vynuogėms pušyno draugija nė motais, todėl laukiam uogų, o dabar atidengiam kekes, nupjaunant nereikalingus lapus, kurie išties yra labai skanūs.

Visų pirma – dolmai. Be galo mėgstame šį užkandį, receptą rasite ČIA. Toliau skaityti „Vynuogių lapai ir ką su jais veikti”

Mėlynieji margučiai – keturi variantai viename nuovire

Labai svarbu išmokti kantriai laukti. Ir nesvarbu ko, ir kad ir pusę metų – susitikimo su mylimu žmogum ar švenčių. Tik tuomet įvertini susitikimo ar tam tikros dienos atėjimo prasmę, emocijos išsigrynina ir mintys tampa skaidrios. Vienas laukimas ką tik išsipildė, o kito su dideliu malonumu laukiu sekantį Sekmadienį, esu iš tos mažumos, kuriems Velykos yra svarbesnė šventė nei Kalėdos. Mane artimiau pažįstantys žino kodėl, o jums paatvirausiu tiek, kad prisikėlimo pasaka man gražesnė, nei gimimo.

Velykas repetuoju, visada. Visada ieškau kokių nors įdomesnių marginimo ar dekoravimo idėjų, kiekvienais metais išbandau tuziną naujovių ir dažnai atrandu vieną ypatingą. Šiemet tas ypatingas – mėlynasis, išgautas mėlynių uogų dažo. Neįtikėtinai intensyvių atspalvių išgavimui tereikia vandens ir uogų. Fantastika.

Toliau skaityti „Mėlynieji margučiai – keturi variantai viename nuovire”

Naminio majonezo gaminimo ypatumai

 

Taip jau būna, kad nematome to, kas padėta tiesiai priešais nosį. Arba matome tai, bet nesudėliojame dėlionės mintyse. Jau ketvirtus metus spaudžiu aliejų, tris metus po kiemą pėdina vištos, džiuginančios dovanomis šiaudų gūžtose. Ir prieš kelis mėnesius, kai reikėjo vienam vakarėliui paruošti mišrainę, kuri yra būtinai gaminama su majonezu, ėmiau ir prisiminiau, kad jis gaminamas iš aliejaus ir kiaušinių!

Majonezą kaipo tokį buvome išbraukę iš mitybos, bet dabar po truputį grįžtame, tačiau tik prie tikro skonio, kurį galima sukurti dar ir iš … pieno. Taip taip, man pradžioje tai irgi skambėjo neįtikėtinai, bet smalsumas, kaip visad, nugalėjo, tada dar įsijungė fantazija, ir dabar jau telieka sugalvoti naujų skonių pavadinimus ir atidaryti kokį pogrindinį cechą 🙂 O jei rimtai, tai naminis majonezas gaminamas tiesiog per akimirką, jį galima dažyti geltonąja ciberžole ar oranž’ serenčiais, gardinti persiladu ar maltais kmynais, tai visiška laisvė, svarbiausi ingredientai gamybai yra tik trys. Naudoju šalto spaudimo aliejus – žemės riešutų, saulėgrąžų arba sezamų.  Toliau skaityti „Naminio majonezo gaminimo ypatumai”